Dabar populiaru
Publikuota: 2013 kovo 24d. 14:00

Drabužių ženklo „Mummymoon“ įkūrėjos: „Mes už judėjimą, kad moterys kartą per savaitę pasipuoštų suknele“

Ieva Juodelytė ir Vėjūnė Unikauskienė
Nelės Chomičiūtės („OKTO photography“) nuotr. / Ieva Juodelytė (kairėje) ir Vėjūnė Unikauskienė

Susitikti jos ateina vaikus palikusios vyrams. Kai į pokalbio pabaigą pradeda pypsėti telefonai, tik šypteli – namuose jau reikia moteriškų rankų. Pora valandų su drabužių ženklo „Mummymoon“ įkūrėjomis Ieva Juodelyte (28) ir Vėjūne Unikauskiene (33) užkrečia tokiu lengvumu, jog nejučia imi tikėti: svajonės pildosi. Tik reikia to norėti. Jų keliai susiėjo filmavimo aikštelėje: Vėjūnė dešimtmetį sukosi kaip prodiuserė, Ieva dar studijuodama interjero dizainą Vilniaus dailės akademijoje pradėjo darbuotis dailininkų komandoje. Ir jų antrosios pusės taip pat susijusios su kinu: Ievos vyras – operatorių komandos narys, Vėjūnės – dailininkų.

Kaip atsitiko, kad filmavimo aikštelių stresas – jau praeitas etapas, o dabar gyvenate mada?

Ieva: Dirbdama Šarūno Barto juostoje „Eurazijos aborigenas“, galutinai suvokiau, kad toks darbas prieštarauja moteriškai prigimčiai, sunku tokį krūvį patempti ir psichologiškai, ir fiziškai. Kaip tik pradėjau lauktis Domicelės (dabar jai ketveri), tada ir turėjau apsispręsti, kas man gyvenime svarbiausia. Jau pirmaisiais mėnesiais supratau, kad reikės kažkur kitur kreipti savo gyvenimą, bet kur? Tik žinojau, kad sprendimas turi ateiti. Kai laukiausi Rapoliuko (jam ką tik suėjo dveji), sprendimas ir atėjo. Viskas stojo į savo vietas.

Tuo metu mano šeima gyveno Norvegijoje, ant fiordo krašto stovinčiame namuke, aplink – kalnai, akmenys, vandenynas ir dangus. Šalia – tušti pasiturinčių norvegų vasaros savaitgalių nameliai (galima palyginti su mūsų kolektyviniais sodais), vieną jų mes ir išsinuomojome, praleidome ten pusantrų metų... Jis neapšiltintas, bet yra krosnelė. O ko daugiau mums, neišlepusiems, reikia? Labiausiai džiaugėmės tuo, jog ten sužinojome, ką reiškia gyventi kaip šeimai ir auginti vaikus. Lietuvoje tikiesi pagalbos iš senelių, o ten esi vienas ir turi išgyventi. Visą laiką esi tik su savimi, savo vyru ir vaikais. Tai buvo gera šeimos pažintis. Iki tol buvome jauni, vis bėgome ir neturėjome laiko susipažinti.

Romantiška pradžia: tyla, kurią pertraukia tik vandenyno mūša ir vėjas. Netrukus šią gamą papildė siuvimo mašinos garsas...

Vyras išeidavo į darbą, o aš likdavau viena su Domicele. Kaip ir visas mamas, įtraukė rutina – pusryčiai, laukas, pietūs, pogulis, vakarienė. Pajutau turinti kur kas daugiau energijos. Kai jau laukiausi Rapolo, paprašiau Martyno nupirkti man... siuvimo mašiną, nes kilo noras siūti vaikams drabužėlius. Kadangi anksčiau to daryti neteko, iš Lietuvos parsisiunčiau siuvimo enciklopediją. Atsiverčiau ir supratau, kad knyga man nepadės, o ir kam tos taisyklės... Pradėjau siūti taip, kaip man atrodė, ir negalėjau sustoti. Per savaitę atsirasdavo kokie trys gaminiai, siuvimui išnaudodavau kiekvieną dukros miego minutę, viską darydavau kuo tyliau, kad tik Domicelė neatsikeltų. Net neįsivaizduoju, kaip pasiuvau pirmuosius drabužius. Atkartoti jų negalėdavau. Nustebau, kai dabar juos apžiūrėjusi patyrusi konstruktorė pasakė, jog tinkamai pasiūti.

Drabužius ėmiau fotografuoti ir kėliau į „Facebook“. Fotografuoti tinkamas tebuvo trumpas laiko tarpas: apie vienuoliktą valandą ryto į virtuvės langą pašviesdavo saulė, spinduliai krisdavo ant baltos sienos, ten ir pastatydavau papuoštą dukrą. Iki to laiko reikėdavo spėti grįžti iš pasivaikščiojimo lauke.
Augo pilvas, augo ir mano užmojai... Pradėjau rašyti laiškus įvairiems žmonėms, susijusiems su vaikų mada. Išsiunčiau kokį šimtą. Nemažai atrašė, o, mano nuostabai, atsiliepė ir vienos japonų bendrovės, dirbančios ir su garsiais vardais, ir su perspektyviais dizaineriais, atstovas, jog jiems viskas labai patiko, paprašė atsiųsti linesheet’us, order’ius...

Kas tai yra?

Tuomet irgi nežinojau. Tad nuoširdžiai ir parašiau, kad esu mama, kuriai siuvimas tėra hobis, tad nesuprantu, kas tai yra. Japonų prekybininkas parašė: „Aš lauksiu, kol tu užaugsi.“ Šiuo metu ši įmonė jau yra mūsų distributorius, jos dėka jau trečią kartą dalyvavome Tokijo parodoje „Playtime“.
Gyvendama Norvegijoje audinius pirkdavau vietinėje parduotuvėje, kainos – klaikios. Visiškai nemoku skaičiuoti: vieną kitą gaminį per mėnesį parduodavau pasiūliusi viename socialiniame tinklapyje. Kaip paaiškėjo tik vėliau, parduodavau pigiau, nei būdavau išleidusi audiniui... Trumpai tariant, primokėdavau, kad nupirktų. Tad jei būčiau buvusi protingesnė, „Mummymoon“ paprasčiausiai nebūtų atsiradęs... O viskas įsisuko, kai vieną dieną ėmiau ir paskambinau Vėjūnei, pasiūliau kartu imtis šios veiklos.

Vėjūnė: Beveik dešimtmetį dirbau kino prodiusere. Dirbau labai daug, buvau tipiška darboholikė. Dešimt metų su vyru laukėme, kada į mūsų šeimą pasibels vaikas. Vis atrodė, pirmiausia tas projektas, paskui tas filmas, dar anas... Tada gal ir vaikas. O lyg tyčia vaikai vis neatėjo ir neatėjo. Buvo visokių išgyvenimų, buvo akimirkų, kai abiem skaudėjo, kodėl jie neateina. Nusiraminome ir tada... ėmiau lauktis Elzės.
Visada žadėjau, kad kai taip nutiks, atsiduosiu tik šeimai. Ir še tau... Iki gimdymo buvo likę pora mėnesių, kai sulaukiau Ievos skambučio. Iškart atsakiau, kad negali būti jokių darbų, o dabar einu pogulio. Pamiegojusi puoliau skambinti ir sakyti, jog sutinku.

Ieva Juodelytė ir Vėjūnė Unikauskienė
Ieva Juodelytė (dešinėje) ir Vėjūnė Unikauskienė

Ieva, sūnus gimė Norvegijoje, o kai jam tebuvo keli mėnesiai, grįžote į gimtinę. Pabodo idiliškas vaizdas pro langą?

Ieva: Į Lietuvą grįžome dėl... „Mummymoon“. Nutarėme, kad yra ką veikti ir namuose.

Vėjūnė: Beveik iškart išsiuntėme jų šeimą į „Bubble“ parodą Londone, į kurią susirenka kūrėjai ir pardavėjai. Tie, kurie ieško drabužių didelėms parduotuvėms, ir tie, kurie žvalgosi skanių kąsnelių butikams. Mes, susimetę, ką turime, nutarėme siųsti ten Ievą. Kadangi Rapolui tebuvo keturi mėnesiai, jis negalėjo atsiskirti nuo mamos, tad važiavo visa šeimyna. Dabar suprantame, kad toks sprendimas buvo visiškai netikęs: juk Ievai su maitinamu kūdikiu teko stovėti stende ir bendrauti ne su mamomis, o su verslo rykliais, ir nesileisti, kad jie prarytų.

Nepaisant visko, mums tai tapo pirmuoju impulsu. Supratome, jog esame įdomios. Vienas didžiulės parodos, apimančios Niujorką, Paryžių ir Tokiją, atstovas atskrido į Londoną specialiai dėl mūsų, apstulbo išvydęs Ievą, stovinčią pigiausiame stende, ir pasakė: „Ką čia jūs veikiate?“ Tada viskas ir prasidėjo...

Lietuvoje tėra keletas mamų, kurios laukia mūsų kolekcijų ir perka savo vaikams drabužius. „Mummymoon“ traukia užsieniečius, jie stengiasi, kad jų vaikas atrodytų įdomiai. Siuntinius jau siuntėme į pačius įvairiausius pasaulio kampelius, tiesa, dar mūsų drabužių nėra Australijoje ir... Latvijoje. Modeliai populiariausi Rytų šalyse, tarkim, dabar dėl distributoriaus vardo kovoja net keturi Pietų Korėjos pardavėjai.

Kuo jūs juos papirkote?

Vėjūnė: Tiesiog jie užsikabino. Nes specialiai nieko nedarėme, juk mes pirmiausia – mamos. Šiai veiklai per dieną turime tik kelias valandas.

Ieva: Jei sudėtume valandas, kurias per tuos porą metų esame dirbusios, išeitų tikrai juokingas skaičius... Niekada nesuprasiu, kodėl mums taip sekasi. Visada man atrodo, kad pirmiausia patraukiame nuoširdžiu bendravimu.

Vėjūnė: Galbūt ir tai, jog mūsų drabužiai netgi ne „hand made“, o „home made“. Viskas pagaminta namuose – radome meistres, kurios tai puikiai padaro.

Ieva: Mes tikrai nesiplėšome. Griežta taisyklė: jei tik pajuntame, kad namuose kaupiasi įtampa, sustojame. Idėjų man netrūksta: prieš miegą pasiprašau Aukščiausiojo atsakymo į vieną ar kitą klausimą. Atsikeliu ir turiu. Tik taip viskas išsisprendžia.

Vėjūnė: Mane žavi tas Ievos lengvumas. Turi išlikti viduje ramus – tik tada savo drabužiais perduosime savo idėjas. Kol esu motinystės atostogose, gyvenu tokiu tempu, tačiau kartais atrodo, kad tuoj susidraskysiu, tik laikykite mane, nes nuo idėjų gausos tiesiog sprogsiu. Bet juk aš dar žindau savo Elzę! Juokiuosi, kaip namuose atsirado lovytė Elzytei dar prieš gimstant – juk taip ilgai jos laukėme. Per dvejus metus toje lovytėje ji net negulėjo, ten prikrauta suknelių ir audinių! Mano pašnekovai jau turėjo priprasti, kad visada mano telefono ragelyje girdėti vaiko burbuliavimas. Moku plauti užpakalį ir kalbėtis telefonu su svarbiu asmeniu. Vaikai yra visur. Aš vis galvoju, kad jei turėčiau ofisą, per dvi ramias valandas jame nuversčiau kalnus. Bet taip neįmanoma. Dabar esi priverstas mobilizuotis ir per valandą nuveikti neįmanomai daug.

Taigi galų gale neatsitiko taip, kad iš pradžių tai buvo žaidimas, o paskui taip įtraukė, jog pasisamdėte aukles ir...

Ieva: Tikrai ne. Gal todėl ir lydi sėkmė, kad tą menką laiką, kurį galime skirti darbui, suvalgome kaip gardų kąsnelį. Tuomet darbu galima mėgautis.

Vėjūnė: Jei vaikus būtume atidavusios auklėms, būtume kažko netekusios, o ir tikriausiai nieko nebūtų pavykę. Juk visa mūsų filosofija remiasi tuo, kad turi būti ramus viduje, tada galėsi kažką atiduoti kitam. O kaip tada pažiūrėsi vaikui į akis? Ateis laikas darbams, kai jie išeis į darželį. Tarkim, Ievos Domicelė jau lanko darželį – jai jau reikia kitų vaikų.

Vyrai jau suprato, kad visa tai kvepia rimtu verslu, ar vis dar viliasi, jog tai tik žaidimas?

Ieva: Mano dar ne...
Vėjūnė: Saviškiui turiu teikti ataskaitas kaip akcininkui, kas padaryta. Fenomenas yra ir tai, kad į visą šią veiklą įsisukę ne tik mūsų vyrai, bet ir mamos, tėvai, seneliai, giminės...
Ieva: „Mama, gal gali pažiūrėti, kokia data tinka tam ar tam žingsniui?“ (Ji domisi astrologija.) „Tėti, reikia langą įstatyti, atvažiuok.“ „Dėde Adomai, reikia tavo traktoriaus...“

Skamba viliojančiai, bet ne veltui liaudies išmintis sako, kad su draugais negalima kartu dirbti.

Vėjūnė: Mums gera kažką daryti kartu. Tai yra draugystės jėga. Kas gali išskirti – pinigai? Nemanau, net kai pradėsime juos uždirbti. Mes ne tik esame geros draugės, bet ir jaučiamės kaip dvi obuoliuko pusės: viena pagalvoja, kita pasako ar padaro. Net pusės žvilgsnio nereikia.

Jūs labai panašios, tarkim, šiltą metų laiką abi praleidote pabėgusios į sodybas vienkiemiuose...

Vėjūnė: Bet mes susitikdavome arba viską aptardavome telefonu. Atkuriame mano senelių sodybą, esančią tarp Utenos ir Zarasų. Jai daugiau kaip šimtas metų. Turime aštuonis hektarus didžiulės žolės. Toks Rūgpienių kaimas.
Ieva: Mus skyrė septyniasdešimt kilometrų – gyvenau tėvų sodyboje prie Anykščių. Ten vaikai dienų dienas gali vaikščioti nuogi, jiems nereikia jokių žaislų, nes visada susiranda ką kieme veikti. Vaikams tai labai daug duoda. Nelikau ten, nes manau, kad moteris visada turi būti su savo vyru, man jo trūksta, o Martynas negali grįžti kas vakarą į Anykščius. Susiradome namą prie Vilniaus, dabar gyvename prie Verkių regioninio parko. Negaliu gyventi mieste. Man reikia miško, vandens čiurlenimo, paukščių čirenimo. Turiu jausti harmoniją kiekvieną dieną. Jei pradedu skubėti, nervintis, žinau, kad bus liga – man, vaikams. Juk mes, moterys, atsakingos už šeimos ramybę, vaikus, vyrą. Jie neturi jausti įtampos. O dirbsiu tik tada, kai bus gera.

Paliktos kino aikštelės nesapnuojate?

Vėjūnė: Prisimenu tai kaip laiką, kai buvo daug beprasmio skubėjimo. Neseniai seminare apie moteriškumą įstrigo teiginys, jog vyras darbe pailsi, o moteris pavargsta.

Ieva: Juk moters vieta – būti ramiai šalia vyro. Tokia mintis atrodo atgyvena, bet... Aš jau nuo kokių aštuonerių norėjau auginti vaikus. Žinojau jau tada, kad nebūsiu ta, kuri už visus stengiasi nudirbti darbus. Žinojau, kad būsiu mama, ir ieškojau tokio vyro, kuris norėtų būti šalia tokios moters. Šiuo metu, matyt, mokausi moteriškumo pamokos. Nežinau, kaip bus paskui, bet labai abejoju, kad nukrypsiu nuo šio kelio...
Tikriausiai todėl, kad kalbos apie moteriškumą nebūtų tik žodžiai, nutarėte reabilituoti sukneles. Ne tik pradėjote jas kurti, bet ir vilkėti...

Vėjūnė: Neseniai abi išlindome iš džinsų ir supratome, jog su suknele pasikeičia elgesys. Ir vyras kitaip pradeda žiūrėti. Mes juokaujame, kad jau savaitę atliekame eksperimentą – nešiok suknelę ir namuose.
Ieva: Ne tik vyro žvilgsnis pasikeitė, mano taip pat. Juk kelnėta moteris tampa vyro draugu, nebe jo moterimi. Supratau, kad iki šiol viską užsikraudavau sau – pečiaus kūrenimą, vaikų auginimą. Šiuo metu bandau keistis per moterišką prizmę ir jau matau rezultatus. Savaime nebesikapoja malkos!

Vėjūnė: Mes už judėjimą, kad moterys kartą per savaitę pasipuoštų suknele. Aš net netikiu, ką kalbu, – visą gyvenimą kompleksavau ir nenešiojau jų... Jaučiu, jog atėjo laikas kitam gyvenimo tarpsniui. Ir tikrai nėra lengva. Mus spaudžia įvairiausi įsipareigojimai (tarp jų – ir finansiniai), mes kol kas nieko neįnešame į šeimos biudžetą, bet jaučiamės gerai, nes nustojome dėl to taip kautis. Kai darai ką nors per „negaliu“, tuomet ir atsiranda daug stabdžių, trukdžių... Jei leidi sau svajoti – svajonės ima ir išsipildo.

Pernai pasidarėme svajonių žemėlapį – surašėme ir susiklijavome viską, ko norėtume tais metais. Smulkiai. Ir ką – viskas išsipildė. Netgi tai, kas atrodė visiškai nerealu. Tarkim, užsiklijavome tokio grando, vienos britų firmos, logotipą. Tokios, kuri neturėtų į mus nė žvilgtelėti. Po mėnesio mūsų drabužiai atsidūrė jų parduotuvėje. Pasirodo, tereikia svajones aiškiai surašyti.

„Žmonės“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Kodėl tiek daug šalių keičia požiūrį į kanapes?

Buvau geras Gyvenimas

200 jaunuolių Kaune aplankė 100 senolių: 82-ejų Irena svajoja atsikratyti lazdos

Tiesiogiai 24sek

Į kovą be dviejų svarbių žaidėjų: „Bayern“ – „Žalgiris“

Aktualu

„Brexit“ be susitarimo: ką prarastų Europos Sąjunga?

24sek

Lietuviškame Miunchene – rekordinės „Žalgirio“ sirgalių pajėgos ir pranešėjo siurprizas

Verslas

ES paramos mažėjimas: kalti per maži mokesčiai ir atlyginimai

Pasaulis kišenėje

Nuošaliame Tenerifės paplūdimyje – hipių gyvenimas pagal savas taisykles

Gazas

Automobilis internetu: ar tai realu?

Gyvenimas

Daina, kuri padės užmigti per 8 minutes ir sumažins nerimą iki 65 proc.

Kultūra

Įsivaizduoti Lietuvą. 100 metų, 100 vizijų. Norbertas Černiauskas: Kaip basketbolas tapo krepšiniu

Vardai

Vandalai nuplėšė Agnetos Kleizienės kalėdines dekoracijas: „Gaila, kad grinčai gyvena visose šalyse“

Sportas

Julija Jefimova plaukioja, bet ne čempionate

Vardai

„Kelyje į žvaigždes“ išgarsėjusi Berneen vieši Lietuvoje: vakarėlyje akį traukė ryškiu įvaizdžiu

Kultūra

O koks tu, kai nevaidini? Inga Mikutavičiūtė

Sportas

Plaukimo valdžia malšina revoliuciją kurdama Čempionų lygą su 4 mln. dolerių

Vardai

143 kg svėrusi Rima Antonovienė: „Pasakiau sau – geriau jau mirsiu sportuodama, nei lašinių kalėjime“

Vardai

Maltiečiams talkinęs M.Katleris prakalbo apie savo ateitį: „Galbūt 40-ies būsiu niekam nebeįdomus“

Aktualu

Pavasarį tikimasi įvesti trąšų rinką reguliuojantį įstatymą

Aktualu

Kanadoje rastas didžiausias kada nors Šiaurės Amerikoje iškastas deimantas

Aktualu

Širvintose degė namas

Naujienos

Aktualu

Kodėl tiek daug šalių keičia požiūrį į kanapes?

Buvau geras Gyvenimas

200 jaunuolių Kaune aplankė 100 senolių: 82-ejų Irena svajoja atsikratyti lazdos

Tiesiogiai 24sek

Į kovą be dviejų svarbių žaidėjų: „Bayern“ – „Žalgiris“

Aktualu

„Brexit“ be susitarimo: ką prarastų Europos Sąjunga?

24sek

Lietuviškame Miunchene – rekordinės „Žalgirio“ sirgalių pajėgos ir pranešėjo siurprizas

Verslas

ES paramos mažėjimas: kalti per maži mokesčiai ir atlyginimai

Pasaulis kišenėje

Nuošaliame Tenerifės paplūdimyje – hipių gyvenimas pagal savas taisykles

Gazas

Automobilis internetu: ar tai realu?

Gyvenimas

Daina, kuri padės užmigti per 8 minutes ir sumažins nerimą iki 65 proc.

Kultūra

Įsivaizduoti Lietuvą. 100 metų, 100 vizijų. Norbertas Černiauskas: Kaip basketbolas tapo krepšiniu

Vardai

Vandalai nuplėšė Agnetos Kleizienės kalėdines dekoracijas: „Gaila, kad grinčai gyvena visose šalyse“

Sportas

Julija Jefimova plaukioja, bet ne čempionate

Vardai

„Kelyje į žvaigždes“ išgarsėjusi Berneen vieši Lietuvoje: vakarėlyje akį traukė ryškiu įvaizdžiu

Kultūra

O koks tu, kai nevaidini? Inga Mikutavičiūtė

Sportas

Plaukimo valdžia malšina revoliuciją kurdama Čempionų lygą su 4 mln. dolerių

Vardai

143 kg svėrusi Rima Antonovienė: „Pasakiau sau – geriau jau mirsiu sportuodama, nei lašinių kalėjime“

Vardai

Maltiečiams talkinęs M.Katleris prakalbo apie savo ateitį: „Galbūt 40-ies būsiu niekam nebeįdomus“

Aktualu

Pavasarį tikimasi įvesti trąšų rinką reguliuojantį įstatymą

Aktualu

Kanadoje rastas didžiausias kada nors Šiaurės Amerikoje iškastas deimantas

Aktualu

Širvintose degė namas

Vardai

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką