Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 13d. 19:59

Drąsiomis nuotraukomis internetą drebinanti Agnė Kulitaitė: „Vyresni turi suprasti, kad keičiasi laikai“

Agnė Kulitaitė
Neringos Rekašiūtės nuotr. / Agnė Kulitaitė

Ilgą laiką prie Agnės Kulitaitės (26) pavardės linksniuota ir kita, ne ką mažiau populiari stilistė, todėl visi ją žino ir atpažįsta kaip stiliaus ikonos dešiniąją ranką. Tačiau komunikacijos mokslus baigusi A.Kulitaitė šiandien savarankiška, nepriklausoma, savo tikslų siekianti mergina. Socialinius tinklus ji drebina ne tik kritikos taikinyje dažnai atsirandančiomis gana atviromis nuotraukomis, bet ir aštriais pasisakymais. Visgi už stiprios moters atvaizdo slepiasi jautri, patyčias bei nepasitikėjimą savimi išgyvenusi asmenybė. Apie visa tai Agnė sutiko atvirai papasakoti 15min.

Jei dar niekada neteko girdėti apie Agnę Kulitaitę – susipažinkite. Tai viena drąsiausių socialinių tinklų veikėjų, kurios „nuogos“ mintys bei atviros nuotraukos jau nestebina nei artimųjų, nei jos pačios. Mergina nebijo drąsiai rėžti, ką galvoja apie kūną, stereotipus, amžių, niekad nesibaigiančius moterų ir vyrų konfliktus. Kartais jos sekėjus ant kojų sukelia, į diskusijų lauką išveda viena kita fotografija, kurioje mergina pozuoja prisidengus plona medžio šakele, bet tokia ta Agnė, kritiška, ekstravagantiška ir stipri.

Tačiau nedaug kas žino, kad mergina mokykloje išgyveno patyčias, kurios dar ir šiandien pasirodo jos sapnuose. Turėjo kovoti dėl vietos po saule, nes niekas kitas jai nepaklojo pasaulio po kojomis. Ji vis dar mokosi mylėti save, savo kūną ir jai tai puikiai sekasi. „Suvokimas, kad visiems neįtiksi, žavus kiekvienam nebūsi, ir supratimas, kad pagrindinis žmogus, kuriam turi įtikti bei patikti, esi tu pats, yra raktas į laimę su savimi“, – šypteli Agnė.

– Agne, kaip šiuo metu atrodo tavo dienos?

– Šiuo metu mano dienos šaltos, kiekvieną vakarą kojos jau šiltų kojinių prašosi (juokiasi). O, jei klausimas ne apie orą, tai gyvenu, skubu kartu su visais, būna ir sustoju. Šiuo metu dirbu kelis darbus: esu projektų vadovė „Benedikto Gylio paramos fonde“ bei jo verslų valdytoja Lietuvoje, taip pat užimu pardavimų vadovės pareigas skrydžių žurnale „SEEN“ ir freelancinu, dažnai dirbu su rinkodaros projektais.

Nepaisant darbų kiekio, džiaugiuosi galimybe valdyti savo laiką – dienotvarkę dėlioju pati, stengiuosi nepiktnaudžiauti, turiu discipliną ir iki pietų lovoje tikrai nesivolioju, bet jei dienos viduryje jaučiu produktyvumo stygių, leidžiu sau nusnausti, nueiti į kiną ar masažą. Tokia laisvė man labai patinka.

– Socialiniuose tinkluose galima dažnai perskaityti tavo, galėčiau sakyti, tikrai drąsias mintis. Kas tave joms įkvepia?

– Dažną mano mintį formuoja aplinka, kurioje esu. Jei mano mintys drąsios, nenušlifuotos, matyt, tokia ir aplinka. Įkvėpti mane gali viskas – sapnas, maistas, oras, žmonės, praeitis ir dabartis. Jei atsakyti trumpai, mane įkvepia pats gyvenimas ir visos jo sudedamosios dalys.

Neringos Rekašiūtės nuotr./Agnė Kulitaitė
Neringos Rekašiūtės nuotr./Agnė Kulitaitė

– Per ilgą laiką susikūrei tikrai nemažą gerbėjų armiją, tave nuolat stebi ne tik merginos, bet ir vaikinai. Ar nebaisu dalintis intymiomis gyvenimo detalėmis, mintimis? Juk tokiu būdu tampi labai atvira.

– Nors prieš objektyvą mėgstu nusimesti drabužius, dar niekada socialinėje erdvėje nebuvau visiškai nuoga. Baimė – nuolatinė palydovė mano kelyje, bet kartais šalia einantis noras būna stipresnis už ją. Yra buvę kartų, kai nudegiau išreikšdama mintis garsiai, bet priėmiau tai ne kaip pralaimėjimą, o kaip pamoką.

– Ar esi nusibrėžusi kokias nors ribas, ką gali ir ko negali rašyti socialiniuose tinkluose?

– Seniau buvau nuolatinė ribų sau braižytoja įvairiose situacijose, bet gyvenimas pamokė, kuo labiau ryškinu ribos liniją, tuo didesnė tikimybė, kad greitu metu ją ir peržengsiu. Mažiau braižyti, daugiau apgalvoti, vadovaujuosi šia mintimi.

– Apie ką socialiniuose tinkluose niekada neišdrįstum parašyti?

– Krepšinio varžybų apžvalgos, nes absoliučiai nieko šioje srityje neišmanau.

– Kokia yra žinomumo kaina? Tenka ką nors paaukoti?

– Į tą žinomumą Lietuvoje kiek skeptiškai žiūriu. Esame iš tiesų maža šalis. Tik nueik į Vilniaus klubą ir su kiekvienu iš ten esančiu žmogumi būsi jau bent šiek tiek susijęs. Manau, tapti žinomu Lietuvoje nėra labai sudėtinga ir ta kaina, ji nepalyginimai mažesnė negu tų tikrųjų žymių žmonių pasaulyje.

Galbūt klausimo dalis apie aukas tiktų socialinių tinklų pažiboms, kurios muša didžiausius mūsų šalyje galimus skaičius (Indrė Stonkuvienė, Karolina Meschino...). Mano mokama kaina dažniausiai pasireiškia skaudžių komentarų, dažnos kritikos, nemalonių ar išgalvotų apkalbų išraiška. Bet pykti negaliu, juk visada žinojau, kur einu.

Neringos Rekašiūtės nuotr./Agnė Kulitaitė
Neringos Rekašiūtės nuotr./Agnė Kulitaitė

– Socialiniuose tinkluose drąsiai daliniesi ne tik intymiais užrašais, bet ir atviromis nuotraukomis iš fotosesijų. Kas padeda išeiti iš komforto zonos ir drąsiai pozuoti prieš fotoobjektyvą?

– Manau, kad didžiausią impulsą dalyvauti tokio tipo fotosesijose man kelia noras išsilaisvinti iš tabu, normų ir taisyklių pančių, kurių mūsų visuomenėje, kalbant apie kūno kultą – apstu. Tokios nuotraukos yra mano laisvės ir savęs priėmimo, pripažinimo išraiška. Savotiškas manifestas virtualioje erdvėje, sakantis, kad aš priimu save, savo kūną, kuriame gyvenu. Be jokių prabangių drabužių, rankinių ar papuošalų, kurie mums leidžia pasislėpti ir dažnai įkalina, o tik sava oda kaulus pridengus. Tai – ne apie vulgarybę, tai – apie laisvę.

– Kodėl nusprendei įsiamžinti tokiose fotosesijose?

– Pamenu savo pirmąją tokią atvirą fotosesiją. Jaučiausi nejaukiai. Nusimesti drabužius buvo lengva, sunkiausia – perlipti per save ir perfekcionizmą. Tą kartą prisidengiau, o atsisėdusi ir pamačiusi riekes ant pilvo paprašiau kokios nors skiautės, kad galėčiau jas pridengti. Tą kartą fotosesijoje dalyvavau, nes labai savęs nemylėjau, o fotografė bandė įtikinti, kad nuotraukomis padės save pamatyti iš naujo, įsimylėti. Nors meilės banga rezultatą pamačius ir neplūstelėjo į širdį, bet žiūrėdama fotografijas dėl linijų neburbėjau, tik šypsojausi ir tylėjau. Manau, tai buvo pradžia į draugystę su pačia savimi.

– Kalbant apie atvirumą ir nuogo kūno demonstravimą, anksčiau tokios fotosesijos laikytinos nepadoriomis, sulaukdavo nemažai kritikos. Ar tu nebijai sulaukti vyresnių žmonių, draugų pastabų?

– Vyresni žmonės turi suprasti, kad laikai keičiasi, keičiasi ir žmonės, o jei pasigilintų į istoriją – ne vieną nuogumo atvejį aptiktų ir senovėje, dailės istorijoje, beje, toli žymių nuogalių ieškoti net nereikėtų. Violeta Bubelytė – Sovietinėje Lietuvoje pagarsėjusi moteris, kuri mėgo fotografuoti save nuogą. V.Bubelytė pradėjo nuo nedrąsių eksperimentų, o vėliau labai greitai pasuko link autoakto, kaip aiškiai apibrėžtos saviraiškos asmeninėje kūryboje. Jos menu pasigrožėti galite MO muziejuje arba „Prospekto galerijoje“.

Ir ne tik Violeta savo nuogumą rodė, fotografas Rimantas Dichavičius visą aktų fotografijų albumą „Žiedai tarp žiedų“ išleido. Anuomet jis sukėlė milžinišką visuomenės susidomėjimą ne tik mūsų gimtinėje, bet ir už jos ribų.

– Kaip į tokias fotosesijas reaguoja tavo artimieji, tėvai, draugai? Kokių komentarų sulauki socialinių tinklų anketose?

– Tėvai yra tėvai, pamatę pirmąsias nuotraukas pirštu pagrūmojo, klausė, kokią nesąmonę sugalvojau. Dabar tik atsidūsta pamatę naują fotografiją, žino, kad nėra prasmės moralui, o ir savo vienturtės dukters šiuo klausimu nesuvaldys. Draugai įpratę, apie fotosesijas jų nekalbinu, neklausiu, ką galvoja. Manau, jie mane priima tokią, kokia esu – juk prie jų būnu nuoga ne tik kūnu. Draugai tam ir yra – kad prie jų galėtum nusimesti visus paltus, megztinius ir palaidines, slepiančius tikrąjį AŠ.

Socialiniuose tinkluose dažna nuotrauka palydima komplimentais, bet blogi, įžeidūs komentarai man taip pat pažįstami. Tačiau žmonėms, kurie leidžia sau mane pavadinti kekše ar kitu moterį įžeidžiančiu žodžiu, pykčio nelinkiu, atgal virtualaus antausio neduodu – galima spėti, kad jų gyvenimas ir taip nykus.

– Būna dienų, kada perskaičius neigiamus komentarus apima liūdesys, neigiamos emocijos?

– Nemeluosiu. Nors ir kaip šiuo metu stengiuosi nesusikoncentruoti ir atsiriboti nuo apkalbų, kritikos ar pletkų, mane tai dar tikrai veikia. Juk esu tik žmogus – turiu jausmus, jaučiu silpnas akimirkas, išgyvenu blogas dienas, kurios kartais kupinos bjaurios savijautos ar liūdesio. Esu pakankamai stipri, bet ir užtektinai silpna (šypsosi).

Į kai kuriuos komentarus atkreipiu dėmesį, jie paskatina kelti sau klausimus, pažeria teisingų pastabų, kartais padeda suprasti savo klaidas. Kitų žmonių tikslas – įžeisti. Perskaičiusi tokius komentarus jaučiuosi lyg šūdo į burną pridėjus, visa diena tampa neskani, kol galiausiai nueini miegoti ir kitą rytą juos pamiršti. Ironiška, gerą žodį akimirksniu pamirši, o blogą visą dieną su savimi nešioji.

– Šiuolaikiniame pasaulyje, nors ir bandoma visais įmanomais būdais viešinti žinutes, kad visos moterys gražios, visgi vis dar išlieka stereotipai, kad liekna moteris – gražesnė. Kaip juos vertini?

– Tai rėmai, kurie spaudžia daug moterų. Mados industrija labai diktuoja sąlygas, o ir tie patys vyrai daro didelę įtaką. Aš pati ilgą laiką buvau vedžiojama stereotipų pavadėlio, bet pradėjau labiau domėtis feminizmu, moterų teisėmis, grožio kultu ir matriarchalinės visuomenės istorija, o vėlyvaisiais amžiais – moteriškosios lyties priespauda. Supratau, kad pokyčių negalima laukti, juos reikia rodyti ir apie tai kalbėti. Pokytis esame mes. Nors ši pastraipa iš lieknos merginos lūpų skamba ironiškai, bet net ir aš pagal vyraujančius tobuluosius išmatavimų standartus esu per stora.

Neringos Rekašiūtės nuotr./Agnė Kulitaitė
Neringos Rekašiūtės nuotr./Agnė Kulitaitė

– Ar pati kovoji su kokiais nors kompleksais?

– Taip, esu labai kompleksuota mergina, nuolat valgau „McDonaldo“ kompleksus (juokiasi). O jei rimtai, tai kompleksai, baimės ir nepilnavertiškumo jausmas mane lydėjo nuo paauglystės. Rodos, būdami maži vaikai esame tokie nevaržomi, laisvi ir štai, staiga gyvenimas tave įmeta į paauglystės etapą ir visą laisvę sunaikina.

Emociniams pokyčiams daug įtakos turi ir fiziniai. Prasideda brendimas, kūnas sparčiai kinta, siautėja hormonai, o paauglio veidą pradeda puošti raudoni aksesuarai. Tuo metu jaučiamės maištingi, suaugę, nors esame labai pažeidžiami. Dėl hormonų apykaitos ir atsiradusio potraukio kūnui, mes pamirštame vaikystėje vertintą draugystę, pradedame apie vienas kitą spręsti iš išvaizdos. Dažnai merginos paauglės itin jautriai reaguoja ir besąlygiškai tiki, kad šie vertinimai teisingi.

Prasidėjus paauglystės periodui ir pati išgyvenau sunkmetį: kūnas atrodė toks nerangus, svetimas, vien tai lėmė tuometinį nepasitikėjimą savimi. Vėliau patekau į patyčių liūną, klasėje buvau liekniausia ir aukščiausia. Iš ko tik tuo metu mano klasiokai nesityčiojo. Sakė, kad kojos lyg šakaliai, per visą veidą išdribusios lūpos, baisiai neproporcingos, per didelės varlės akys ir šiaip „išsigimėliški“ bruožai. Ir čia tikrai ne pati kuriu, o cituoju tai, ką prisimenu.

Manau, kad šis paauglystės periodas yra labai svarbus pamatas mūsų asmenybėje. Iš jo perkeliame daug psichologinių, emocinių problemų į suaugusiojo pasaulį. Džiaugiuosi matydama, kad vis daugiau kalbama apie patyčių padarinius ir kovą su jomis mokykloje. Deja, pati kęsdama patyčias neturėjau gynybos ar apsaugos – mokytojai ignoravo, tėvams ilgą laiką nesakiau, o vėliau ir mokyklą pakeičiau. Atrodė, kad su nauja mokykla verčiasi naujas gyvenimo lapas, bet praeities šešėliai ir nesaugumo jausmas ėjo kartu koja kojon. Dar ir dabar kartais jaučiu juos, būna košmarus sapnuoju. Kad tai pamirščiau, įvairiais būdais siekiu absoliučios meilės sau: komplimentu, dailesniu drabužiu, pasimatymu ar kitokiu savęs palepinimu. Su tuo kovoti man padeda ir mano psichoterapeutė.

– Kaip manai, kokią moterį galima pavadinti gražia?

– Esu sapioseksualė. Pirmiausia, man gražus žmogus, kuris domisi ne tik savimi, bet ir jį supančiu pasauliu. Dideli raumenys ir net pati dailiausia krūtinė man visada nublanks, jei iš burnos žmogui pilsis tik bjaurūs žodžiai ir vargana kalba. Grožis, tiek fizinis, tiek vidinis – subjektyvus dalykas. Suvokimas, kad visiems neįtiksi, žavus kiekvienam nebūsi, ir supratimas, kad pagrindinis žmogus, kuriam turi įtikti bei patikti, esi tu pats, yra raktas į laimę su savimi. O juk būti laimingu, didžiausia puošmena. Ir taip, šiuo metu tai ir yra mano didžiausia siekiamybė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:56
01:25
06:38

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką