Kas rytą prieš jums išeinant į darbą mama teiraujasi: „Ar pasiėmei raktus?“ Nors raktus pamiršusi buvote tik kartą gyvenime – tai nutiko maždaug prieš dvejus metus. Dešimtą valandą vakaro ji skambina ir teiraujasi, ką veikiate ir kada grįšite namo, nors jums jau seniai – ne 25-eri. Ji pernelyg domisi jūsų draugais ir jūsų mylimaisiais. Peikia jūsų kurtą interjerą. Auklėja jūsų vaikus, remdamasi savo pačios vertybėmis... Mamos kartais erzina, ar ne?..
Mama pyksta, kad aš nevalgau pusryčių, – skundžiasi 17 m. Ineta. – O aš negaliu – jei tik leisdamasi laiptais pamatau, kad mama jau virtuvėje, tuoj pat baimė užriša skrandį...
Gerai, jei tik kartais. Gerai, jei galite su mama susipykti ir vėl susitaikyti ir nuo to nesugriūva nei jūsų, nei jos pasaulis. Tačiau yra mamų (pavadinkime jas sunkiomis), kurios vaikus verčia rinktis: „Arba tu įtiksi man (nesvarbu, kiek tai kainuos tavo ateičiai, vystymuisi, brandai), arba būsi nesuprastas ir atstumtas.“ Vaikui mama – visas pasaulis ir netgi šiek tiek daugiau. Jos nemeilė, jos pajuoka jam reiškia psichologinę mirtį. Paniška nesąmoninga baimė trunka dar ilgai ir kai kūdikis išauga savarankiška asmenybe. Todėl mažo žmogaus pasirinkimas aiškus – įtikti, kad išliktų.
Šiuo atveju nekalbame apie asocialias mamas, kurios nesirūpina savo vaikais. Sunkios mamos yra rūpestingos ir mylinčios, tik jų rūpestis ir meilė nėra besąlygiški – jie turi savo kainą, kurią vaikai privalo sumokėti. Tokios mamos negali suvokti vaiko, kaip augančios ir kintančios būtybės su savo poreikiais ir norais, savo talentais ir silpnybėmis. Būna, kad taip nutinka ir geroms mamoms. Tačiau sunkios mamos šitaip elgiasi nuolat. Jos reikalauja, kad vaikas įvykdytų tam tikras sąlygas – tik tada jis bus vertas jų meilės.
Pykčio proveržiai
„Mama pyksta, kad aš nevalgau pusryčių, – skundžiasi 17 m. Ineta. – O aš negaliu – jei tik leisdamasi laiptais pamatau, kad mama jau virtuvėje, tuoj pat baimė užriša skrandį... Alkį pajuntu tik už kokių poros kvartalų nuo namų.“ „Na, taip, ir rėkiu, ir baruosi, o kas nerėkia šiais laikais? Ar aš kalta, kad esu emocinga? – Inetos mama vargiai pripažįsta savo kaltę. – Jei tas vaikas manęs klausytų, rėkti nereikėtų. Be to, nuo pakelto balso dar niekas nemirė.“
Pastebėjote, kokia didelė Inetos baimė? Ji turi nueiti net porą kvartalų, kad pasijustų saugi! Ir nieko keisto – prisiminę savo motinų įniršio priepuolius, pašiurpsta net keturiasdešimtmečiai. Tokiems žmonėms pasaulis atrodo pilnas pavojų, o jie patys nuolat jaučiasi įsitempę, nuolat stengiasi įtikti aplinkiniams. Kai kas nors ant jų rėkia, jie klusniai nuleidžia galvas. Kartais gyvenimo partneriu pasirenka kokį nors greitai užsiplieskiantį vyriškį ar isterišką moterį – vien dėl to, kad pykčio priepuoliai jiems nuo vaikystės asocijuojasi su artimais santykiais ir autoritetu. Nuo mamos pykčio jie dažnai gelbėjasi, tenkindami kiekvieną jos užgaidą.
„Esi tam, kad įgyvendintum mano lūkesčius“
„Mama viską žinojo geriau už mus, – pasakoja 25 m. Neringa. – Dėl to tėvas ir išėjo. Bet ar galėjau išeiti aš?.. Kai pasakydavau, ko iš tiesų noriu, jos reakcija būdavo tokia pati: „Mano namuose tokių nesąmonių nekalbėsi!“ Nebuvo sunku pajusti, kas slypi už viso jos elgesio: „Arba būk tokia, kokios man reikia, arba nešk iš čia savo subinę.“ Todėl dabar turiu diplomą, kurio man nereikia, ir darbą, kuris man skersai gerklės stovi. O mamai – gerai. Ji didžiuojasi savo mergaite.“
Tokių mamų vaikai dažnai išstumia iš sąmonės savo pačių norus, jausmus ir mintis – jų vietą užpildo mamų norai, jausmai ir mintys. Iš esmės pasirinkimo nėra – tenka arba prarasti save, arba ryšį su motina. Pastarasis vaikui brangesnis už viską.
Vaikai, perėmę suaugusiųjų vaidmenis ir atsakomybę, gali atrodyti labai brandūs, daug išmanantys ir pasitikintys savimi, o iš tiesų širdies gilumoje yra išsigandę, vieniši ir sutrikę.
Kitas kelias – melas. Jis padeda įtikti mamai, neišduodant savęs. Jis suteikia iliuziją, kad vaikas pats kontroliuoja savo gyvenimą. Tačiau melas dažnai „kerta sienas“ ir nukeliauja į kitus santykius, kada meluoti visai nereikėtų. Tačiau vaikams atrodo kitaip: „Tam, kad būtum mylimas, tam, kad tave mėgtų ar bent jau tavęs neužkabintų, privalai užmaskuoti tikrąjį aš.“
„Kieno poreikiai čia didžiausi?“
Penkiolikmetė Andželika rūpinosi jaunesniuoju broliuku ir didžiąja dalimi namų ūkio, nes depresiška jos mama gebėjo tik atsidusti ir ištarti: „Ak, angelėli, tu mano angelėli. Be tavęs čia viskas sugriūtų. Kaip gerai, kad galiu tavimi pasitikėti! Pati viena tikrai nesusitvarkyčiau.“ Ji negalėjo pripažinti, kad Andželikos poreikiai iš tiesų didesni nei jos. Ir kad tai ji turėjo rūpintis dukterimi, o ne – atvirkščiai.
Vaikai, perėmę suaugusiųjų vaidmenis ir atsakomybę, gali atrodyti labai brandūs, daug išmanantys ir pasitikintys savimi, o iš tiesų širdies gilumoje yra išsigandę, vieniši ir sutrikę. Jie neteko galimybės būti vaikais – smalsiais, tyrinėjančiais, klystančiais, atrandančiais... „Aš buvau mažoji mama: tikrindavau broliuko namų darbus, gamindavau tėčiui vakarienę ir rūpindavausi, kad mamai nieko netrūktų, – pasakoja jau suaugusi Andželika psichoterapeutui. – Tam, kad būčiau mamos angelėlis, turėjau nužudyti tą paauglę mergaitę, kuri pamažu skleidėsi.“
Pavydas
Pavydime dažniausiai tiems, kurie bent kažkiek panašūs į mus. Todėl nuo motinų pavydo dažniau kenčia dukros nei sūnūs: „Kodėl ji gali turėti tai, ko neturėjau aš?“
Keturiolikmetė Tania stengiasi parnešti namo kuo geresnių pažymių: jai atrodo, kad mama jos seserį myli labiau, o kitų būdų kovoti dėl vietos po saule mergaitė nežino. Tačiau aukštesnis nei 9 balai trimestro vidurkis tik sukelia mamai pavydą. „Labai jau tu protinga, ar ne? – mesteli ji ironiškai. – Jei jau tokia gudri, gal ir mūsų nebereikia? Gal gyvenk savarankiškai?“ Tanios gyvenimas visiškai susijaukė – kad ir ką darytų, niekas neina į gera...
Nėra vienareikšmio sunkios mamos apibrėžimo. Kartais dukters santykiai su mama siaubingi, o sūnus ją dievina. Kartais ta pati moteris būna rūpestinga mama penkiametei, tikra žiežula – paauglei ir gera draugė – per trisdešimt perkopusiai dukrai. Mama gali visus savo lūkesčius užkrauti vienam iš vaikų, o kitam leisti eiti savo keliu. Tai lemia daugybė dalykų – vaikų ir mamos asmenybės, lytis, gimimo eiliškumas.
Ką daryti?
- Brėžkite ribas. Santykiai tarp jūsų ir mamos – unikalūs. Tai, kas vyksta tarp jūsų, neturi kartotis kitur. Todėl stenkitės baimių, nerimo, įtampos ir viso to, kas susiję su mama, nesinešti į kitus, naujai kuriamus santykius – ar tai būtų ryšiai su bendradarbiais naujame kolektyve, ar naujutėlis meilės romanas, ar tiesiog moterų draugystė. Tai nėra taip paprasta, kaip atrodo. Tam, kad pamatytumėte, kas vyksta tarp jūsų ir mamos, turite pajėgti bent iš dalies atsiriboti nuo šių santykių ir pažvelgti į juos iš šalies. Koks mamos vaidmuo? Koks – jūsų? Kokios situacijos kartojasi? Kokių jausmų, minčių jums tai kelia? Daug kas slypi pasąmonėje. Todėl lengva nebus.
- Keiskite savo požiūrį į motinos pyktį. Taip, jis gąsdino jus didžiąją gyvenimo dalį, o gal ir dabar tebegąsdina. Tačiau įtikti mamai visur ir visada vien tam, kad išvengtumėte jos pykčio proveržių, nėra gera išeitis. Užuot svarsčiusi, ką aš galiu padaryti, kad ji nusiramintų, supraskite, kad jos jausmai, taip pat ir pyktis – jos pačios problema. Jūs negalite kontroliuoti svetimų emocijų. Galite mamai padėti suprasti, kas vyksta jos sieloje, tačiau tik tuomet, jeigu ji priims jūsų pagalbą.
- Mama – dar ne visas pasaulis. Mažam vaikui – visas. Tačiau suaugęs žmogus geba kurti naujus santykius. Todėl ypač branginkite ir saugokite tuos žmones, kurie padeda jums suprasti, kad esate unikali ir verta meilės – tokia, kokia esate; kurie skatina jus augti, tobulėti ir skleistis; kurie pastebi gerąsias jūsų asmenybės savybes; kuriems nereikia įtikti. Tai padės patikėti, kad pasaulyje egzistuoja ne vienintelis santykių modelis.
- Nepasiduokite provokacijai! Sunkių mamų vaikams dažnai atrodo, kad, kartą sugriuvę, santykiai niekada nebegrįš, todėl jie visomis išgalėmis stengiasi įtikti mamoms ir moka didelę emocinę kainą už šio ryšio išsaugojimą. Pakanka vien prisiminti chrestomatinę istoriją apie vyrą, kuris taip rūpinosi mama, kad net paaukojo savo santuoką. Todėl nusibrėžkite aiškią ribą, iki kurios galite nusileisti mamai, tačiau už jos – jokiu būdu nenuolaidžiaukite. Pavyzdžiui, jūs galite skambinti jai kasdien, lankyti kiekvieną savaitgalį, tačiau nė neketinate atsisakyti atostogų užsienyje. Susidūrimas gali būti baisus, sunki mama gali imtis pačių įvairiausių manipuliacijų, bandyti sukelti kaltės jausmą, apeliuoti į dukters sąžinę, skųstis sveikata, vienatve ir pan. Tačiau jei atsilaikysite, pamatysite, kad santykiai ne tik nesugriuvo – jie pagerėjo!
- Prisiimkite atsakomybę. Kaltinti mamą dėl visko, kas nesiklosto jūsų pačios gyvenime, – lengviausia. Tačiau, jei norite gyventi laimingai, teks pačiai imtis atsakomybės. Mamos nepakeisite – tai ne jūsų jėgoms. Tačiau galite keisti savo pačios gyvenimą, savo požiūrį į pasaulį ir ateitį. Galite keisti ir savo su mama santykius. Bus sunku, nes, nepaisant ilgos pykčio, nuoskaudų, nusivylimų ir abipusių kaltinimų istorijos, teks išmokti suprasti ir atleisti. Ir galiausiai nuoširdžiai ištarti: „Ačiū tau, mama.“
