Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 27d. 09:00

Dvejas skyrybas išgyvenęs Saulius Siparis – apie naują meilę, metus be teatro ir nenorą tapti seneliu

Saulius Siparis Interviu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Saulius Siparis

Sauliaus Sipario (60) jau kurį laiką nebemato Lietuvos žiūrovai – žinomas aktorius paliko teatrą ir dabar jį vaidinantį galima išvysti nebent užsienio šalių filmuose. Daug kam toks sprendimas galėtų pasirodyti netikėtas, bet vyras jo pernelyg nesureikšmina ir į praeitį nesigręžioja, nors joje būta visko – ir skyrybų, ir netikėtai užklupusių ligų. Tačiau dabartinis Sauliaus gyvenimo etapas iš esmės skiriasi nuo ankstesnio – vyras pasikeitęs tiek išoriškai, tiek vidumi.

Saulius Siparis interviu 15min papasakojo ne tik apie pokyčius karjeroje, bet ir apie atrastą tikėjimą, ryškesnių spalvų gyvenimui suteikusią naują meilę ir santykius su vaikais.

– Kada paskutinį kartą lipote į sceną?

– Gal prieš metus. Tada dirbau „Domino“ teatre, turėjau daug darbų, daug vaidmenų. Bet tai nebuvo mano gulbės giesmė. Gražu, man atrodo, ir publika su tuo sutiktų, bet...

– Tiesą sakant, jūsų skyrybos su „Domino“ teatru buvo nelabai suprastos. Ar pats link jų žengėte ir pasakėte „gana“, ar vis dėlto ir teatras turėjo kažką kitą nusimatęs?

– Tai visiškai natūralu. Man atrodo, mes gražiai bendravome, nieko negaliu pasakyti. Viskas buvo labai smagu, gražu, ir aš tikrai ten gerai praleidau laiką. Bet aš pervargau, prasidėjo skyrybiniai reikalai ir supratau, kad tiesiog esu pavargęs. Paskui prasidėjo ir sveikatos problemos. Tad įvyko visiškai natūralus procesas.

Buvo daug gražių vaidmenų, bet viskas liko praeity. Šiuo metu tokių neturiu. Neturiu šios pasiūlos, tai, ką aš dariau, buvo tiesiog mano darbas, bet tai nebuvo mano sielos arba gulbės giesmė.

Ką aš galiu padaryti – jau nebesu jaunuolis, esu šioks toks profesionalas – man taip atrodo. Šitą išmanant šioje sferoje bet ko daryti aš nebegaliu ir nebenoriu, nes man tai visiškai nebeįdomu.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Saulius Siparis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Saulius Siparis

– Aktoriui metai be scenos, atrodo, kaip be maisto. Gal kaip tik dabar yra tokia ramybė, pagaliau užtarnautas poilsis?

– Užtarnautas bus jau kapuose – labai ačiū už palinkėjimą. Aš suprantu, labai gerai pasakėte. Tarp kitko – tiesos tame yra. Mes kažkada prieiname momentą, kai labai gerai sustoti ir pasižiūrėti į šoną. Šiek tiek – kas čia vyksta? Kas čia darosi? Ar man to dar reikia, nes vis tiek metai bėga.

– Dažnai, kai žmonės sustoja ir pasižiūri į savo praeitį, jie kartu pasižiūri ir į tai, ar patys klaidų bus nepridarę. Ar jie padarė viską gerai, ar jie dėl ko nors priėmė ne tokį sprendimą, dažniausiai nežiūri plačiąja prasme.

– Aš manau, kad taip elgiasi tik idiotai ir visiškai tuo, kas yra aukščiau mūsų, netikintys žmonės. Esu įsitikinęs šimtu procentų, kad mūsų egzistavimo, kuris yra čia, programa yra užduota iš karto mums gimus. Kaip gražiai sakė Šekspyras: kada atėję į šį pasaulį ir pirmą kartą įkvėpę oro mes klykiam, pasijutę išmesti į šitą didelį kvailių teatrą. Čia ne aš, čia Šekspyras, bet vis tiek gražu.

Tai yra mano principas ir aš tai puikiai suprantu, kad yra programa, tai yra privaloma – netgi gyvenime daryti klaidas yra privaloma. Tuomet tu gali jas ar taisyti, ar jų nepaisyti, bet tai yra privaloma. Turi būti bangavimas, negali būti taip: ak, aš toks idealus, aš fantastiškas. Na, aš toks ir esu (juokiasi).

Tai yra būtinybė, tai yra Dievo žodis – tavo programa nuo pat gimimo, atėjus į šitą svietą.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Saulius Siparis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Saulius Siparis

– Seniai negirdėjau žmogaus, tariančio žodį „Dievas“. Ar jūs esate tikintis žmogus?

– Taip, aš nepraktikuojantis katalikas, nes man tos visos apeigos tiesiog netinka. Aš nevaikštau į bažnyčią. Na, tiek, kiek reikia. Tos apeigos yra spektaklis, o aš pats esu daug privaidinęs visokiausių, net vyskupų.

– Tuomet koks jūsų ryšys su Dievu?

– Tai mano vidinis įsitikinimas. Aš tiesiog tuo patikėjau, aš tai pajutau ir aš tai žinau. Ir aš labai tikiu savo angelais sargais – žinau, kad jie yra.

– Atleiskite, kad taip labai banaliai paklausiu, bet jūsų gyvenime buvo atvejų, kurie išgąsdino. Tai ir mikroinsultas.

– Aš net nepasakysiu, kad tai išgąsdino. Kada atsirado tas tikėjimas, kad tai yra tavo programa, ir tai neturi nei gąsdinti, nei dar kažką. Aš jau nieko nebebijau.

– Ar tikėjimas atsirado po ko nors?

– Be abejonės – taip. tam tikrų įvykių buvo. Daugybė visokiausių įvykių. Bet kad tas tikėjimas ir suvokimas atsiranda – tai man yra labai svarbu. Va tada, kaip ir jūs klausėte, tu gali daryti pauzę, tu gali nebebūti teatre už tai, kad tas suvokimas, kad visa tai yra iki tiek žaisminga ir laikina, kad tai yra didžiulis kvailių teatras, kuris vis tiek veda į priekį – nori tu to ar nenori. Ir kad tu vykdai programą ir negali niekur išsidirbinėti, nieko negali apgauti.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Saulius Siparis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Saulius Siparis

– Bet šiek tiek trūksta iš gyvenimo ir motyvacijos, ir romantikos, kai mąstai, jog čia tiesiog vykdai programą.

– Atvirkščiai, jos atsiranda. Juk kam yra tikėjimas – tikėjimas yra nežinioje. Tu nieko nežinai, kas bus po akimirkos. Va dabar mes kalbame ir nežinome, kas bus. Viskas taip yra. Mes gyvename čia pat, tai yra momentas. Netgi tai, ką mes dabar šnekame, tuoj pat bus istorija. Čia pat laikas jau dingęs. O kas prieky, mes nežinome. Vadinasi, kad praktiškai mūsų nėra. Mes egzistuojame šioje mažoje akimirkoje – viskas.

– Visada klausydamasi gražių minčių pagalvoju, iš kur žmonės to semiasi – galbūt kai kuri informacija yra išmokstama, sukaupta per daugybę metų, iš patirčių. Iš kur šie žodžiai atsirado? Iš kur ta išmintis, kuria jūs vadovaujatės? Jūs tų atsakymų ieškojote ar jie patys pas jus atėjo?

– Man sunku atsakyti – šitas klausimas tikrai sunkus. Aš nežinau. Apskritai, kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad aš nieko nežinau. Tai ateina tarsi iš nežinojimo. Nes tu lyg ir norėtum sužinoti, bet paskui suvoki, kad tau sužinoti nereikia. Neduok Dieve, kad mes dabar sužinotume savo ateitį – tada būtų nebeįdomu gyventi. Nežinojime ir yra tas.

– Esate iš tų žmonių, kurie nenori žinoti, kas laukia.

– Visiškai ne, nes ką čia žinoti, kai tai yra neįmanoma.

– Juk būna tokių profesijų, kur pasako, ar būsi laimingas, ar mirsi po metų.

– Jeigu tiki, tai labai gerai. Tarp kitko, galiu pasakyti, ką man pasakė ragana. Tai man buvo labai įdomu. Man labai gražiai pasakė. Nors aš tuo metu turėjau visokių ligų ar dar kažko, ji man pasakė: jūs žinote, jūs čia be reikalo; jūs dar neišeisite – dabar, nors gal turbūt turėjote išeiti, nes jūs dar neatlikote savo misijos. „Jūsų laukia dar didelė meilė“, – sakė ji ir po pauzės pridūrė: „Galbūt kitame gyvenime. Jūsų laukia gražūs darbai.“

Man patiko ta dalis, kad aš dar neatlikau savo misijos. Ir tą aš supratau, aš tą irgi galvojau, kad mes turime savo misiją atlikti. Pažiūrėkite, kaip ir bet kuris žmogus, tie, kurie išeina iš šito pasaulio. Mano draugų išėjo labai daug, paskutiniu metu tiesiog taip sukrito – iš mano sferos, iš mano pasaulio, iš mano žmonių.

O galbūt iš tikrųjų – jie atliko savo misiją, tiek jau buvo atseikėta, jis tiek padarė, vienas daugiau, kitas mažiau. Tai va – viskas. O man ragana pasakė, kad dar kažko neatlikau. Bet gal aš buvau tiek nusikaltęs praeitam gyvenime, kad dar neatsėdėjau savo termino šiame gražiame kalėjime, kvailių teatre.

– Sauliau, atleiskite, kad taip tiesiai šviesiai, bet tikintys žmonės kitaip supranta gyvenimą. Ar jūs bijote mirti?

– Visiškai ne. Absoliučiai. Į tai žiūriu labai paprastai ir labai elementariai. Aš tik nenoriu merdėti. Aš labai nenorėčiau sirgti, bet tai vėlgi neduota pasirinkti. O šiaip va imti ir išeiti tai ne.

– Ar yra šiek tiek lengviau, kai žinai, kad kiekvienas žmogus nori palikti kokį nors įspūdį ir jūs jį neabejotinai palikote. O gal aš klystu? Galbūt, kaip ir sakė jums ragana, dar reikia nugyventi ir ką nors dar tame gyvenime padaryti? Ar išeiti lengviau, kai jūs jau esate palikęs žymę?

– Aš nežinau, mes galime iš karto iš leksikos atmesti tą žodį reikia, kaip ir privalu. Patikėkite manim, aš dabar šneku kaip guru. Išmeskite iš savo gyvenimo šiuos žodžius. O ką reiškia reikia? O kas čia reikalauja? Kas gali sakyti, kad tau ką nors reikia arba privalu daryti? Tavo gyvenimas yra vienas – tavo. Ir tas egoizmas yra gerąja to žodžio prasme, žmogau. Padėkime ranką ant širdies – kiekvienas gyvename sau, tik po to sugalvojame kažkokias taisykles sau ir žaidžiame. Oi, čia mano šeima, oi, čia mano draugai, oi, čia dar kas nors labai svarbaus o iš tiesų nieko nėra svarbaus, tu esi vienas, tu vienas gimsti šiame pasaulyje ir po to iš jo išeini, visi kiti yra tik gyvenimo pakeleiviai, kurie sudaro tau visą šitą akordų gamą, kuri ir kuria tavo gyvenimą.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Saulius Siparis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Saulius Siparis

– Ar gyvenime jūsų pakeleiviai buvo geri?

– Fantastiški, iškart galiu pasakyti. Fantastiški, nes jeigu jau aš leidžiuosi į kelionę, aš juos renkuosi fantastiškus. Svolačiai atkrenta patys, kai tik susideda su manimi, iš karto miršta.

– Skaičiau tokią mintį, kad socialiniai tinklai pakeitė žmonių norą būti su kuo nors, kad būdamas socialinio tinklo dalimi tau nebereikia antros pusės, tau nebereikia draugų. Jūsų gyvenime draugų, žmonių buvo daug. Ar turite draugų, su kuriais dabar galite susitikti? Ar yra daugiau vienatvės, vienišumo?

– Negaliu pasakyti, kad turiu daug draugų – aš turiu daug pažįstamų. Čia yra skirtumas. Aš jau nekalbu apie tuos, kurie mane pažįsta. Tiesiog labai daug pažįstamų. Aš nelabai įsivaizduoju, kas yra draugas. Bet, be abejonės, turiu. Aš nežinau, aš pastaruoju metu apskritai šių sąvokų nesuprantu. Atsakykite man, kas tas draugas, o kas yra ne draugas?

– Aš įsivaizduoju taip – žmogus, kurio tau gyvenime reikia.

– Reikia, tai čia jau kitas reikalas. Čia yra tau reikalingas žmogus. Ar draugas – čia jau kitas klausimas. Taip, mums reikia, mums visko reikia. Žmogaus irgi reikia, tai draugą jūs pasidarote savo reikalu, ar tai draugas – klausimas. Reiškia, kad jūs jį išnaudojate paprasčiausiai – pasiskųsti, paverkti, pasimylėti ar pabūti kartu. Jūs jį išnaudojate, o ar čia draugas?

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Saulius Siparis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Saulius Siparis

– Bet ar tada nesijaučiate vienišas?

– Aš – ne, gink Dieve. Čia yra dar viena logiška filosofija. Vienatvė tai yra dauguma, nes tu esi visur. Visas kosmosas yra vienatvė. Pažiūrėkite – kokia absoliuti tyla visur. Pažinojau vieną legendinį kosmonautą Aleksejų Leonovą, kuris neseniai numirė. Jis pirmas Tarybų Sąjungoje išėjo į kosmosą. Jis lankėsi mūsų namuose pas mamą, aš dar buvau vaikas. Jis man net kepurę užrašęs yra. Fantastiškas žmogus, Tarybų Sąjungos didvyris. Mano namuose, pas mano legendinę mamą tokie žmonės lankydavosi dažnai ir daug kartų. Mes su juo šnekėjomės. Jis man sakė, kas yra vienatvė.

Jis išėjo pirmas į kosmosą ir pasakojo, kad aplinkui jaučiama neapsakoma tyla. Ir supranti: šitas kosmosas, kuris yra beveik nesuvokiamas, nes iš tiesų to lengvai suvokti neįmanoma, ta visa būtis, ir jis sako: aš pajutau. Plūduriuodamas kosmose aš supratau, kas yra vienatvė. Atrodo, kad žmogus turėtų išeiti iš proto, nes tai yra neįsivaizduojamas jausmas. Tada kažkaip po laiko suprantu – išeini lyg parištas su raišteliu, tarsi bambagysle, ją nukerpa, pradedi klykti ir prasideda kvailių teatras.

– Vis dėlto vienišu jūsų jokiu būdu dabar nepavadinsi, nes neseniai gyvenime atsirado meilė. Kaip jus meilė atrado?

– Iš to paties kosmoso.

– Turėsite kiek buitiškiau papasakoti.

– Buitiškiau nepavyks, o ir romantiškos istorijos nėra. Taip įvyko, bet pasakysiu atvirai – šioje vietoje negaliu leistis į detales, nes pasižadėjau šitam žmogui privatumą. Tikrai jokių niuansų negaliu išduoti.

Jau daug pripasakojau. Tik nereikia mitų, kad Maskvoje turiu kažkokią rusę. Nors rusės labai gražios ir fainos, bet tikrai ne. Lietuvės man gražesnės.

– Bet įsimylėjęs?

– Be abejo. Ir labai. Bet, tiesą sakant, nebežinau, kas yra žodis „meilė“. Su amžiumi keičiasi suvokimas, nebėra ramunėlių laikų, kai trauki vieną dieną „myliu“, kitą nebe. Čia yra žymiai daugiau. Tai yra angelai sargai, kurie, kai ateina laikas gyvenime, atsiunčia tau dovaną. Ne šiaip kažkokį gyvenimo pakeleivį, o tiesiog džiaugsmą, kuris, nors neduota tau suvokti, tiesiog yra.

– Ar meilė 60-ies ir 20-ies skiriasi?

– Kad aš prisiminčiau (juokiasi). O kiek man dabar? (patikslinu, kad greitai bus 61-eri). Aha, vadinasi, žinot. Ačiū, kad pasakėt. Maniau, kad man 35-eri. Nesiskiria, iš tikrųjų nesiskiria.

– O kas meilėje jums svarbiausia?

– Suvokimas, kad kitaip būti negali. Tiesiog negali. Įvyksta kartais taip. Ir tada suvoki, kad būtent taip turi būti. O tai iš tikrųjų yra dovana, kurią aš gavau iš savo angelų sargų – savo mamos, kurią aš neapsakomai gerbiu ir jos ryšį vis dar jaučiu. Ji man atsiuntė dovaną, kai buvo sunku, gražią pagalvėlę. Bet ir paaiškink man, ar tai meilė, ar ne meilė.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Saulius Siparis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Saulius Siparis

– Su ta meile šiomis dienomis sudėtinga. Žmonės skiriasi. Jūs išsiskyrėte du kartus. Ar kartais geriau palikti žmogų, ar tikėtis, kad situacija pasikeis?

– O ar mūsų kas nors klausia, ar čia jau paleisti žmogų, ar nepaleisti, ar jau atėjo laikas, ar ne. Ateina laikas ir viskas. Žiūri žmogus vienas į kitą ir supranta, kad nieko nebėra, tik tuštuma. Baisus nuobodulys, atsiranda rutina ir tu bėgi nuo to. Arba į kapus, arba kažkur į dangų.

Žinoma, rutina atsiras, bet būtent todėl aš visuomet buvau už tą fantastišką pozityvą, kad gyvenimėlis duotas vienas. Mes patys susigalvojame taisykles, kad privalu būti kartu, nes gi taip nesinori skirtis, bet šūdas visas tai. Kodėl aš turiu aukoti kažkieno gyvenimą, kodėl turiu kankinti kitą žmogų, kuris nenori būti su manimi, kam. Laikas bėga fantasmagoriškai greitai, patikėkite. Tuoj bam ir pavasaris.

– O ką jūs galvojate apie neištikimybę?

– Šiuo atžvilgiu viskas yra labai paprasta ir natūralu, tik priklauso, kaip dėl visko sutarsime. Čia jau priklauso nuo mūsų vidinės aplinkos, bet tai nėra kažkoks nusikaltimas, iš savo tos puritoniškos, tamsios Lietuvos, kur anais laikais vaikai gimdavo ne iš meilės, užtai esame pikti ir pavydūs.

Turėjau gerų pavyzdžių, draugai prancūzai, kur čia pat bendrauja su žmona, čia pat dar su kažkuo. Gražiai santykiauja, bet jie suprato, kad tai visai nesvarbu. Ir su savo buvusiomis puikiai visi susėsdavo prie vieno stalo ir natūraliai bendraudavo, viskas taip paprastai, humaniškai. Be jokių draskymųsi, įsipareigojimų.

– Jūsų atveju skyrybos buvo tokios pat ramios, kaip dabar kalbate?

– Absoliučiai. Aš iš padorios šeimos, mano moterys, su kuriomis gyvenau, buvo irgi iš padorios šeimos. Nuostabios, gražios, išsiskyrėme be jokių dramų ar skandalų. Ir dabar puikiai bendraujame, susitinkame.

Ir nemanau, kad teisingas požiūris likti dėl vaikų. Aišku, sunkūs čia dalykai, bet netikiu ta vadinamąja auka. Aš turėjau artimų pavyzdžių, kai artimas žmogus aukojosi dėl vyro, kuris tapo neįgaliu, jį labai mylėjo, bet jis jos negerbė. Paaukojo visą gyvenimą, o jis pradėjo gerti, ją terorizuoti, pykti. Bet o ką tu daugiau turi už savo gyvenimą? Nieko. Viskas, tikėjimas tik, kad galbūt bus kitas gyvenimas, bet vieni mes gimstam, vieni mirštam.

– O kaip pačiam sekasi bendrauti su vaikais, kurių turite net tris?

– Fantasmagorinis. Ką tik Marius apsiženijo, grandiozinis prodiuseris, ant žurnalo viršelio pateko, na, žvaigždė. Martelė mano irgi super žvaigždė. Ugnelė mano, ak, kokia graži. Ir aš vestuvėse gražus buvau, tai ko daugiau reikia.

Pirmas mano vaikas dar gražesnis. Kristijonas iš mano pirmosios santuokos gyvena XIX a., jis toks įsikūnijęs daktaras Jonas Basanavičius, turi įsikūręs fantastišką namų teatrą, važinėja po dvarus, koncertuoja, turi fantastišką žmoną. Faini jie.

Ir dar turiu pačią gražiausią savo mergaitę – Salomėją. Ji kol kas mokykloje, bet man labai smagu, kad kol ji gimnazistė, aš jaučiuosi kaip jaunas tėvas. Na, bent tokiu apsimetinėju. Nes tie jau mano didieji krokodilai jau viską turi, jau viską padarė.

Dar ne senelis. Ir nenoriu tų anūkų, nereikia. Esu dėkingas savo vaikams, kad manęs seneliu nepadarė, turiu tokią viltį, kad dar šiek tiek juo nebūsiu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:56
01:25
06:38

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką