Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Džordana Butkutė: „Norisi atsiprašyti gerbėjų, Elegijaus, artimųjų...“ (papildyta liepos 14 d.)

Džordana Butkutė ir Elegijus Strasevičius
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Džordana Butkutė ir Elegijus Strasevičius.
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Dievaži, Džordana Butkutė (42) pasikeitusi. Jau tuoj pusmetis, kai negeria. Atrodo kur kas ramesnė, nebe tokios banguojančios nuotaikos kaip seniau... O interviu metu manęs nebelydi abejonė, tikėti ar ne tuo, ką pasakoja. Aišku, pasitikėjimo egzaminą dainininkei teks laikyti dar ne kartą. Džordanos vadybininkas ir gyvenimo vyras Elegijus Strasevičius (43) įsitikinęs, kad praeities šleifas juos lydės visą gyvenimą.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Patiems nekelia nuostabos, kaip dviejų žmonių susitikimas taksi gali taip pakeisti likimus? Vien jau tokie faktai, kad Džordana atsikratė pragaištingos priklausomybės, o Elegijus iš taksisto virto žvaigždės vadybininku...

Džordana: Taip taip, sugadinau taksisto karjerą... Dabar jį visi pažįsta. Jei pamato Elegijų, tuoj ir Džordanos aplinkui žvalgosi... Jis dabar net mergos jokios nepakabintų – tuoj man būtų pranešta, kad su kažkuo matė...

Elegijus: Vadybininko darbas – nei geresnis, nei blogesnis už kitus. Atvirai pasakius: nedaug aš gyvenime dirbau tokių darbų, kuriuos įprasta vadinti darbu... Iki tol, kol tapau taksistu ir susipažinau su Džordana, plėšiau ir vogiau. Patikėkite, tai irgi sunkus darbas... Bet apie praeitį mes retai kalbamės. Stengiuosi negyventi tuo, kas buvo, nes tada nuolat galvočiau: galėjau padaryti taip... galėjo būti kitaip... Bet laiko atgal nepasuksi.

Džordana: Pasikeitimų per pastaruosius dvejus metus – iš tiesų be galo daug. Vėl turiu daugybę koncertų. Elegijaus dėka esu blaivi. Jis atvertė mane naujam gyvenimui.

Daug metų neigėte šitą problemą...

Džordana: ...tiksliau, siaubingai pykau, jeigu kas nors apie tai klausinėjo, kalbėjo! Nemaniau ką nors blogo daranti: juk visi vienaip ar kitaip atsipalaiduoja. Kai mama vienam laikraščiui davė interviu ir prašė mane gelbėti, baisiai supykau: „Ką tu kalbi! Nežinai, koks sunkus muzikantų gyvenimas...“ Tie, kas paliesdavo šitą temą, tapdavo didžiausiais priešais!

Pasikeitimų per pastaruosius dvejus metus – iš tiesų be galo daug. Vėl turiu daugybę koncertų. Elegijaus dėka esu blaivi. Jis atvertė mane naujam gyvenimui.

Elegijus: Pats aš negeriu ir kvaišalų nevartoju jau šešti metai. O Džordanos iš pradžių nespaudžiau. Visos tos skyrybos, dalybos ją ir taip iškamavo... Bandžiau suprasti, kad jai labai sunkus laikas, kad visi skirtingai reaguojame į stresą. Bet paskui pamačiau, kad tas stresas ir jo malšinimas jau ilgokai užsitęsė... Nespaudžiau, bet vis dažniau ėmiau kalbėti, kad jau laikas būtų liautis...

Džordana: Namuose piktumų vien dėl to kildavo. Aš juk nemokėjau normaliai išgerti: jeigu bandysiu atsipalaiduoti, tai atsipalaiduosiu taip, kad rytoj bus dar sunkiau! O ryte, atrodo, visą kūną skauda, sielą maudžia... Mačiau, kaip trukdau gyventi Elegijui. Jis tiek dėl manęs darydavo, koncertus pramušinėdavo, o aš prisigerdavau arba užsispirdavau: „Nebenoriu dainuoti. Pavargau.“

Elegijus: Vadybininkas planuoja atlikėjo gyvenimą ne savaitę ir net ne mėnesį, o pusę metų į priekį. Koncertas artėja, o žmogus jau kelinta para iškritęs iš gyvenimo... Sėdi kokį antradienį ir galvoji: „Ar spėsiu ką nors pakeisti iki penktadienio?“ Buvo labai sunku: juk tardamasis dėl koncertų pats prisiimdavau atsakomybę. Klubo vadovai, iškabinę reklamas, taip pat pasižadėdavo žiūrovams...

Džordana: O man – atsipalaidavusiam Juozeliui – viskas buvo vienodai. „Tiek koncertų suplanuota, o vos į vieną nenuvažiavau – kas čia tokio?! Kaip žmonės nesupranta, kad aš – ne robotas, kad man atsipalaiduoti reikia!“ – piktindavausi.

Paprastai blaivininku tapęs žmogus negali gyventi su tokiu, kuris išgėrinėja. Net tarp sutuoktinių atsiranda didžiulė praraja: arba pora skiriasi, arba ir antrasis meta gerti. Jūs ties ta praraja gyvenote dvejus metus...

Elegijus: Neslėpsiu, kad Džordanai ne kartą sakiau: „Jeigu nors truputį, nors per plauką mažiau tave mylėčiau, tikrai nekentėčiau.“ Neįmanoma gyventi tokiame pragare, kokiais buvo virtę namai. Nemeluosiu: minčių išeiti visiems laikams tikrai buvo. Sulaikė tik tikėjimas, kad galiu tai pakeisti. Laukiau momento, kada žmogus pagaliau pavargs nuo tokio gyvenimo būdo. Pats taip gyvenau, todėl žinau, ką tai reiškia. Žinau, kaip pavargsti pats nuo savęs, nuo tų trijų viena kitą keičiančių būsenų: esi arba girtas, arba pachmielingas, arba – tarpinis variantas – kamuojamas depresijos. Aš juk gerdavau ne dienomis, o paromis, savaitėmis...

Džordana: Aš iš tiesų vieną dieną supratau, kad pavargau taip gyventi. Be to, Elegijus ieškojo įvairiausių būdų man padėti. Vedė pas kažkokią močiutę būrėją. Bet aš sėdėjau pas ją ir galvojau apie penkiasdešimt gramų... Kažkokį butelį vežėmės, reikėjo jį užburti, prie lovos pasistatyti... „O, – galvojau. – Prie lovos stovės, galėsiu pagurkšnoti...“ Bet galiausiai Elegijus net to butelio nepaėmė.

Jis daug pasakojo apie „Minesotos“ programą, pagal kurią pats gydėsi. „Bet mano darbas – sunkus, pilnas stresų, o dar negalėsiu atsipalaiduoti... Nesąmonė!“ – piktinausi mintyse. Tačiau mačiau, kad jo kantrybė artėja prie pabaigos. Pajutau, kad galiu prarasti žmogų. Elegijus net bijodavo naujus koncertus organizuoti. Mačiau, kaip jam sunku paskui su koncertų užsakovais kalbėtis, teisintis... Kaip sunku pramušinėti man kelius... Žmonės juk nebetikėjo, tiesiai šviesiai sakė: „Ką jau ką, tik ne Džordaną.“

Elegijus: Per savaitę į tuos pačius taškus skambindavau po du, tris kartus. Ir juokais, ir rimtai sakydavau: „Vis tiek neatsikabinsiu, kol nesutiksite! Duokite mums galimybę. Leiskite pakoncertuoti. Jeigu bus blogai, patys jums sumokėsime.“ Per tokį įkyrumą iš tiesų pramušiau ne vienas uždarytas duris.

Kodėl pasirinkote būtent „Minesotos“ programą? Juk yra daugybė būdų išblaivėti.

Elegijus: Pagal save žinau – gali negerti ir metus, ir daugiau. Gali sau drausti alkoholį, gali bandyti jį ignoruoti, bet jeigu nesi sąmoningai nusprendęs pakeisti gyvenimo, blaiviai gyventi nepavyks. Labai anksti pradėjau gerti, vartoti narkotikus. Tada tai buvo opiatai, nes heroinas sovietiniais laikais ne visiems buvo prieinamas, o kvaišalų tabletėmis dar irgi nebuvo. Darydavome nešvarius, savos gamybos narkotikus iš aguonų... Bet tai buvo rimti, į veną leidžiami kvaišalai... Ir gėriau rimtai...

Džordana: Įsivaizduokite, jo namuose rado šešiasdešimt kilogramų narkotikų! Sau laikė...

Elegijus: Tada, 1988 metais, tai buvo didžiausias konfiskuotas narkotikų kiekis. Stambiu mastu buvo vadinama, jeigu pagaudavo su kilogramu! Tada man dar gerai baigėsi, tėvai pinigų turėjo, padėjo...

Bet gyvenimas buvo virtęs pragaru. Kartą žadina mane mama, kalbina. O man – bloga: „Mam, palauk, sveikatą pasitaisysiu ir pakalbėsime.“ „Sūneli, kiek galima, jau dešimtą dieną geri“, – išgirdau. Tie žodžiai labai smarkiai supurtė. Tuo metu man jau nepadėdavo net į namus su lašelinėmis blaivinti atvažiuojantys gydytojai. Tiesa, beprotnamyje turėjau pažįstamą skyriaus vedėją. Kai iš dūšios savaitę ar daugiau pagerdavau, kai jau ne tik kad rankos drebėdavo, bet net visi pastatai aplinkui judėdavo, skambindavau tam pažįstamam ir prašydavau pasiguldyti į skyrių. Pirmiausia tave trims keturioms dienoms užmigdo, dar poros reikia, kol vaistai pasišalina iš organizmo. Užsimarinuoji, išsivalai ir kurį laiką gali toliau gyventi. Paskutinį kartą išeinantį iš ligoninės koridoriuje mane sustabdė kažkokia socialinė darbuotoja: „Matau, kad čia – ne pirmą kartą. Matau, nuo ko gydotės. Pati išėjau tokią „Minesotos“ programą. Man padėjo, jau porą metų negeriu...“ Tie jos žodžiai pro ausis praslydo, bet amerikoniškas pavadinimas „užkrito“. Grįžtu namo, atidarau duris ir pirmi mamos žodžiai: „Girdėjau, kad yra tokia programa „Minesota“. Sūneli, ar pabandysi?“ Sutikau. Mama labai operatyviai suveikė ir kitą dieną aš jau buvau tos programos dalyvis. Pamačiau, kaip gyvenimas pradėjo keistis. Narkotikai ir alkoholis tapo nebereikalingi. Nebekilo klausimų, kurių sau dažnai užduoda geriantis žmogus: „Jeigu visiškai mesiu gerti, kaip reikės švęsti Naujuosius metus? O kaip karštą vasarą gyvensiu be alaus?..“ Dabar jau tikrai žinojau, kad noriu vasarų be alaus ir švenčių be degtinės.

Kaip manote, kiek dar laiko reikės, kad įveiktumėte visuomenės nepasitikėjimą? Kad išnyktų etiketės „alkoholikė“, „nusikaltėlis“, „nepatikimi“...

Džordana: Va, nesenai peršalau, dantį iškėlė, žandas ištino. Skambina Elegijus į klubą, prašo nukelti koncertą. „Vėl tos pačios istorijos prasideda?..“ – išgirsta.

Elegijus: Tada rimtai susipykome su klubo vadovais. Aiškinau, kad Džordana iš tikrųjų peršalo. Galiausiai neištvėriau: pasiunčiau toli ir pasakiau, kad išvis pamirštų, jog tokia Butkutė egzistuoja. Turbūt ta frazė „vėl tas pats...“ skambės visą gyvenimą.

Natūralu, juk septinta karta auga su mintimi, kad Butkutė nieko neveikia, tik geria. Bet nei čia kovosi su tais stereotipais, nei verta. Turbūt dešimtyje puikių Džordanos koncertų pabuvęs žmogus nusipirks bilietą į vienuoliktą ir vis tiek galvos: „O jeigu ji neatvažiuos?“

Džordana: Po savaitės jau švęsiu blaivaus gyvenimo pusmetį. O žmonės iki šiol klausinėja: „Kaip sekasi laikytis?“ Kad man nieko nereikia laikytis. Tiesiog gyvenu blaiviai, nenoriu jokio alkoholio. Net tą kvapą užuodus plaukai pasišiaušia. Suvokiu, kad ir nuo manęs taip trenkdavo... O kiek visko per tą alkoholį pridaryta!.. Norisi atsiprašyti gerbėjų, Elegijaus, artimųjų...

Ir dabar po koncerto viena gerbėja atnešė man butelį šampano. Kita už rankos ją tampo: „Kišk greičiau atgal! Džordana gi negeria.“ Bet kuriuo atveju mane tikrins visą likusį gyvenimą.

Po savaitės jau švęsiu blaivaus gyvenimo pusmetį. O žmonės iki šiol klausinėja: „Kaip sekasi laikytis?“ Kad man nieko nereikia laikytis. Tiesiog gyvenu blaiviai, nenoriu jokio alkoholio.

Elegijus: Labiausiai skaudina tai, kad žmonės nemato gerų pokyčių. Pernai Džordana turėjo daugiau nei šimtą keturiasdešimt koncertų. Suskaičiavau, kad dainavo kone kas dvi dienas. Iš visų tų koncertų nenuvažiuota tik į du. Ir, aišku, būtent tuos du visi pastebėjo, aprašė, apkalbėjo...

Džordana: Skaudu dėl to, kad Elegijaus darbas mažiausiai pastebimas. Į šešių savaičių turą, kokį jis man neseniai suorganizavo, niekas iš Lietuvos dainininkų nėra važiavęs. Niekas neįvertina, kiek per trumpą laiką jis padarė! Kad tai, ką vienas nuveikia, kokie šeši žmonės turėtų dirbti.

Na, vis dar yra manančių, kad buvęs taksistas tiesiog patogiai įsitaisė šalia turtingos žvaigždės ir vargo nemato...

Elegijus: Kad ir ką sakyčiau, tas, kas nesusijęs su pramogų pasauliu, vis tiek galvos, kad Džordana varo, koncertuoja, o aš tik sėdžiu, šiurkščiai sakant, kiaušinius pakabinęs ir naudojuosi tuo, ką ji uždirba. Užtat tie, kas sukasi muzikos pasaulyje, stebisi, kiek daug aš padarau vienas: man tenka aštuoniasdešimt procentų darbų, Džordanai – dvidešimt. Ji turi pailsėti, prižiūrėti save, užlipti ant scenos ir paimti publiką. Žinau, kad scenai ji atiduoda visas jėgas, nes matau, kokia išsunkta, išgręžta nulipa nuo jos. Nunešei į mašiną, padėjai ir kokį šimtą kilometrų net nekalbini. Ir prieš koncertą geriau jai į akis nelįsti. Žinau, kad kol dažosi, tvarko plaukus, stengiasi susikaupti, pasiruošti. Jeigu pradėsi lįsti su savo klausimais, pastabomis, tik suerzinsi.

Džordana: Elegijus jau be žodžių žino, ką užsegti ar atsegti. Išeina kavos išgerti. Arba jeigu sėdi persirengimo kambaryje, specialiai į mane nei žiūri, nei kalbina, nei linksmina. Net blogos ar geros žinios prieš koncertą man nepraneša.

Darbo kokybė, akivaizdu, pasikeitė. O judviejų santykiai?

Džordana: Mes dvasiškai labai sustiprėjome.

Elegijus: Manyje dingo baimė dėl Džordanos. Bijodavau ją vieną net namuose palikti.

Džordana: Kad nesusiorganizuočiau...

Elegijus: Grįžtu po valandos ir nežinau, ką ten rasiu, – Juozulį ar Džordaną... Kai pasitiki žmogumi, santykiai daug šiltesni tampa.

Džordana: Sakei, kad dabar labai labai myli!

Elegijus: Labai. Kai galva neapkrauta abejonėmis dėl artimo žmogaus, lieka kur kas daugiau laiko, jėgų, erdvės jausmams išreikšti. Juk anksčiau daug jėgų atimdavo: kaip sužiūrėti, išsaugoti... nerimas, ką rasi ir kuo tai baigsis...

Džordana: Aš daugiau taip nedarau. Ir nedarysiu (šypsosi). Tiek daug situacijų buvo, progų, kai galėjau įsitikinti, koks ypatingas žmogus šalia manęs. Niekam jo neatiduosiu. Aš net pasidariau naują tatuiruotę – ant riešo užrašiau „Elegijus“. Tai – mano dovana sau ir jam. O ant nugaros ištatuiruotas kitas užrašas: „Mane teisti gali tik Dievas.“

Hm... O jeigu kada išsiskirsite, ką darysite su Elegijaus vardu ant riešo?

Džordana: Nieko. Vis tiek Elegijus – žmogus, kurio niekada nepamiršiu.

Elegijus: Bus priežastis nesiskirti.

O kodėl tuomet nesituokiate?

Elegijus: Tuokiamės. Tik dar nenusprendėme kada.

Džordana: Elegijus du kartus piršosi. Aš vis mykdavau, kad dar pagalvosiu. O per Motinos dieną mašinoje sakau: „Žinai, aš sutinku. O tu?“ Net svarstėme: gal susituokus kur nors Airijoje ar Anglijoje. Bet nusprendėme, kad vestuvės – graži šventė, todėl norisi ją gražiai susiplanuoti. „Gal tada iškart vos grįžus namo?“ – klausėme vienas kito. Bet grįžome po šešių savaičių, iškart užgriuvo kalnai popierių, mokesčių...

Elegijus: Na, dabar liko tik pasirinkti datą.

Džordana: O tu tikrai žinai, kad su manimi nori tuoktis? Aš tavo vestuvėse tai galėčiau dainuoti... honorarą neblogą užsidirbčiau...

Elegijus: Būtinai dainuosi!
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką