Dabar populiaru
Publikuota: 2011 kovo 31d. 15:17

Edita Daniūtė-Vasiliauskienė: manęs dažnai klausia, ar dar neišsiskyriau... (papildyta kovo 31 d.)

Edita Daniūtė-Vasiliauskienė
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Edita Daniūtė-Vasiliauskienė

Ką tik jos žinutės į Lietuvą skriejo iš Japonijos. Spėjome susitikti Kaune, o šiandien jos pėdos ir vėl ataušusios: išlėkė į „greitą“, kaip pati sako, kelionę: Italija–Pekinas– Londonas. Tada – vėl namo, pas pusketvirtų metų Evitą. Šokėjos Editos Daniūtės-Vasiliauskienės (31) darbų karuselė pastaruoju metu sukasi beprotišku greičiu. Reikia būti labai stipriai norint joje išsilaikyti ir dar pasidžiaugti tuo, ką turi.

Nugalėtojų taurės, matau, jau ir virtuvėje stovi...

Grįžusi iš kelionių vos spėju krepšius iškrauti ir vėl reikia kelti sparnus... Daiktai namuose išmėtyti visur. Ir apskritai mūsų šeimai bute jau darosi ankšta. Gal reikėtų apie namą pagalvoti, kad Evita turėtų kiemą...

Taip pat – kad būtų vietos tavo „pasiekimų kampeliui“?

Jis – Vilniuje, mano šokių studijoje. Ten užeinu, pasirodau ir vėl dingstu. Aišku, blogai, kad beveik nebūnu, bet dabar mano prioritetas – asmeninė karjera. Ji truks daugiausia metus, baigusi turėsiu kur grįžti. Atsiskleisti kaip trenerei man dar bus daug gražaus laiko, o dabar stengiuosi pasireikšti kaip šokėja: labai daug važinėju, dalyvauju gausybėje varžybų ir šou. Ir gera mama noriu būti – po pasirodymų iš užsienio skubu namo. Tačiau grįžusi į Lietuvą dar ir treniruoju poras. Darbų jau per daug.

Visgi rasdavai laiko teisėjauti televizijos šokių projekte „Šok su manimi“...

Šis šou tiesiogiai susijęs su mano profesija. Be to, man buvo įdomu. Ne vienas klausdavo, kodėl ten buvau tokia griežta. Tačiau kokia būčiau profesionalė, jei nepašokančius girčiau?

Jau manėme, kad tave regėsime ir dainuojančią „Žvaigždžių duetuose“...

Tas mano žingsnis buvo visiška nesąmonė! Taip, galėjau bandyti sau ką nors įrodyti, bet tada nebūčiau atlikusi tiesioginio savo darbo. Pamaniau, negi būsiu dainininkė? Ne. Ar dainavimas televizijos šou man bus reklama kaip šokių trenerei? Taip pat – ne. Taigi sugalvoti staiga ant senatvės tobulinti savo balsą buvo visiška kvailystė. „Rebelheart“ irgi manė, kad dalyvauti tame šou bus paprasta. Dėl to per mūsų pasirodymą viskas ir vyko labai linksmai: Edita sukasi į vieną pusę, mikrofonas – į kitą. Net dainuoti pagal fonogramą reikia išmokti! O kur dar pasirodymo choreografija, scenografija... Paskui kaip gėda buvo! Po laidos važiuojant į Kauną norėjosi galvą trankyti į mašinos vairą. Nesupratau, ko ten lindau... Negi man dėmesio pristigo? Buvau tikra beprotė.
Eidamas į televiziją turi labai gerai įvertinti, ko sieki. Jei tai reklamuos tavo darbą, tuomet gerai. Tačiau jei tapsi tik paskalų objektu?

Jaučiu, kad su amžiumi energijos nedaugėja. Darbas išsunkia: juk visada turiu būti pasitempusi, geros nuotaikos. Labai norėčiau kokią dienelę praleisti lovoje su pižama.

Mindaugui nepatartum eiti šokti?

Vyras gali daryti, ką nori. Jei sulauktų tokio pasiūlymo, mano nuomonės net neklaustų. Kaip dažnai jis man sako: „Tavo sprendimas – tavo problemos“ (juokiasi).
Dabar Mindaugas kalbina kur nors važiuoti pailsėti. Kad atostogos būtų tikresnės, siūlo keliauti dviese, be dukters. Iš tiesų jaučiuosi pervargusi ir sena – reikėtų atsikvėpti, bet be vaiko nenoriu. Pastarąjį kartą dviese buvome Paryžiuje: aš ten dalyvavau šou. Tai buvo tik savaitgalio išvyka. Jis be Evitos buvo atskridęs į Singapūrą, kai ten šokau. Tačiau tikrų atostogų be dukters neįsivaizduoju. Man širdį skaudėtų, sąžinė graužtų, nepailsėčiau. Su ja noriu praleisti kuo daugiau laiko.

Galėtum šiandien atšaukti visus darbus ir savaitei dingti?

Negaliu. Pasirodymai, treniruotės suplanuotos iki Naujųjų metų, nupirkti lėktuvų bilietai. Baisiausia, kad net susirgti negaliu. Buvau porai dienų atšaukusi kitų porų treniruotes. Tačiau negaliu nuvilti partnerio Mirko Gozzoli, su kuriuo dalyvauju varžybose, šou. Metų pradžioje jo šeimoje gimė dukrytė. Ir jį namo traukia. Tačiau kol kas derinamės, nes šokti abiem patinka. Tai – mūsų darbas.

Atrodai kaip niekada liesutė.

Irgi nuo darbo ir pervargimo... Neturiu laiko net vakare pasiimti ledų ar kitų skanumynų ir pagulėti prie televizoriaus. Per darbus normaliai pavalgyti spėju tik ryte ir vakare. Net dietų nebereikia. Pradėjau nesveikai maitintis: vakare prisivalgau visokių nesąmonių, paskui blogai miegu. Dieną mintu picomis, sumuštiniais. Viskas dėl laiko trūkumo... Pajutau, kad visai savęs nebemyliu, nebepatinka parduotuvės. Dabar toks laikotarpis, kai darbai viską užgožia. Reikės grįžti į doros kelią!

Kur semiesi energijos?

Kartais prieš šou jaučiuosi visiškai išsekusi, bet sušokame ir aš atsigaunu – energijos semiuosi iš ten. Namuose kaip vampyrė ją siurbiu iš dukters (juokiasi). Pažiūrėjau filmą „Juodoji gulbė“. Pagalvojau, kad man iki tokios būsenos, kaip pagrindinei jo herojei, visai netoli. Vyras pyksta, kad namuose nuolatos esu pavargusi. Tačiau išvykose nėra kam skųstis – susiimi ir darai, ką reikia.

Jaučiu, kad su amžiumi energijos nedaugėja. Darbas išsunkia: juk visada turiu būti pasitempusi, geros nuotaikos. Labai norėčiau kokią dienelę praleisti lovoje su pižama. Nepamenu, kada tokią progą esu turėjusi. Jaučiu, kaip pailsėčiau. Nors skaičiau, kad drybsoti žmogui nereikia, kad geriau pailsima aktyviai, bet man labai reikėtų pasivartyti lovoje.

Kažin ar ta diena būtų tokia rami: dėmesio, matyt, reikalautų dukra.

Tikrai... Ji tik filmuką viena moka žiūrėti. Labai retai žaidžia viena. Net prie dėlionės jai reikia kompanijos.

Dabar tarp profesionalų esame Europos čempionai. Reikia laimėti prieš Arūno Bižoko porą, kad taptume ir pirmi pasaulyje.

Kol kas apie draugiją Evitai su vyru negalvojate?

Be šansų! Be šansų! Abu esame darboholikai, karjeristai. Dabar toks laikas, kai, matyt, visi labai užsiėmę darbais ir nenori jų aukoti dėl šeimos. Jei nėra kam vaikų auginti, tada kam juos gimdyti? Lenkiu galvą prieš šeimas, kurios turi daugiau nei vieną atžalą. Juk moteris gimdydama praranda dvejus trejus karjeros metus, vadinasi, ir tiek metų pajamų. Aš irgi nešokau dvejus metus! Buvau visai dingusi iš šokių pasaulio.
Turėti vaikų šiais laikais – prabanga.

Negi auginsite vienturtėlę?

Tikrai vienturtę... Mes vos spėjame ja pasirūpinti, tai kaip būtų, jei turėtume du vaikus?
Jei dukra nebūtų netyčiukė, matyt, vaiko nebūčiau suplanavusi niekada. Daug šokėjų neturi atžalų, nes visą laiką atima darbas. Todėl labai džiaugiuosi, kad turiu Evitą, ir dėl jos ketinu per metus baigti šokėjos karjerą. Noriu matyti, kaip ji auga. Per keliones vaiko taip pasiilgstu, kad kartais atrodo, jog plyš širdis. Puolu jai skambinti, tada apsiverkiu. Tenka susiimti ir eiti tolyn.

Jei tikrai šoksite tik metus, gal su Mirko sudarėte siekių, kuriuos turėtumėte per tuos metus įvykdyti, sąrašiuką?

Dabar tarp profesionalų esame Europos čempionai. Reikia laimėti prieš Arūno Bižoko porą, kad taptume ir pirmi pasaulyje. Toks mūsų planas. Mirko buvo pasaulio čempionas su buvusia partnere. Tačiau jis norėtų tą titulą susigrąžinti. O tuomet laimingi paspausime vienas kitam ranką ir gyvensime kiekvienas savo gyvenimą.

Kai ateis metas pranešti apie karjeros pabaigą, nepabūgsite to?

Norint šokti reikia nuolatos treniruotis. Siūliau Mirko, kad baigę aktyvią karjerą galėtume kartais dalyvauti šou. Tačiau neseniai žiūrėjome anksčiau čempione tapusios poros pasirodymą, kuris vyko po pertraukos. Kūnai nebejauni... Nelabai geros formos... Labai nešviežiai jie atrodė... Tokie grįžimai gadina šokėjo vardą. Su Mirko esame vienos nuomonės: geriausia karjerą baigti aukštumoje, o ne tęsti, kol žmonės nebegalės į tave žiūrėti. Reikia teisingai save įvertinti, pamatyti iš šono.
Taigi pašoksime metelius, o tada ilsėsimės.

Kai Mirko išsiskyrė su buvusia partnere, jo žmona tikėjosi, kad dabar bus jos laikas. Pasirodo, dar ne jos – vaikinas sugalvojo šokti (juokiasi). Šeima įtakos karjerai irgi turi. Negaliu sakyti, kad ir mano santuokai šokiai pliusų prideda. Tai – nieko gero. Tačiau jei nebūtų šokių, gal būtų kitų problemų? O jei yra supratimas, palaikymas, gal įmanoma ir atstumus išgyventi? Bet toks darbas šeimos tikrai netvirtina.

Sakai iš patirties?

Mes su Mindaugu kiekvienas gyvename savo gyvenimą – lyg kaimynai. Negalėčiau jam uždrausti po darbo neiti į krepšinio rungtynes, o paskui su draugais užsukti į barą išgerti alaus vien dėl to, kad noriu su juo pabūti. Vyras man taip pat negali drausti važiuoti į užsienį šokti. Kiekvienas tvarkomės savo gyvenimą, ir kol tokios sąlygos abu tenkina, esame kartu. Negaliu pasakyti, kad sutuoktinis pyksta, jog dėl darbo daug keliauju. Vienas į kitą nereiškiame per daug teisių. Gal išmokome gyventi kiekvienas sau?..

Kartu praleidžiame labai mažai laiko ir kai aš būnu Kaune. Jis į darbą išeina septintą, aš – apie vienuoliktą, bet grįžtu tik aštuntą devintą vakaro. Abiejų karjera reikalauja daug laiko ir pastangų. Gyvename ne kaip šeimos, kurias sieja bendra profesinė veikla, kurios viską daro drauge.

Man baisiai patiko kažkur perskaityta mintis, kad bet kuri gyvenimo krizė ar padėtis be išeities, kaip tą akimirką atrodo, iš tikrųjų yra ir nauja galimybė.

Pasipykstate?

Mes skiriamės kas savaitę, bet balandžio dvyliktą bus ketveri metai, kai esame susituokę (juokiasi). Jei iki šiol neišsiskyrėme, gal niekad ir nesiskirsime?

Kuris būnate tų kassavaitinių „skyrybų“ iniciatorius?

Juk visada tokių dalykų iniciatorės būna moterys (juokiasi)! Vyrams visada viskas gerai. Dabar jiems puikūs laikai. Kažkada buvo savaime suprantama, kad vyras turi išlaikyti šeimą, o žmona rūpinasi namais ir vaikais. Jei tokio požiūrio būtų laikomasi ir šiandien, moteriai nereikėtų plėšytis dėl karjeros. Nebent tai būtų jos saviraiškos priemonė arba ta moteris būtų beviltiška karjeristė. Tačiau, manau, iš dalies mes visos esame labiau linkusios turėti šeimą, tik viskas taip mutavo, kad šiandien nebegalime gyventi be karjeros. Dauguma moterų net nežino, jog galėtų būti kitaip, nes visada dirbo, o jų sutuoktiniai nemano, kad tie metai, kuriuos jos praleis su vaikais, išbraukti iš karjeros.

Tai, kad judu susitinkate ne kasdien, galėtų būti ir pranašumas – nepatiriate rutinos.

Galbūt... Tačiau kas žino, gal kitu atveju jau būtume išsiskyrę? Nieko negali žinoti... Rutina įpratina prie žmogaus. Kampai greičiau šlifuojasi. Greičiau pajunti, ar tai tavo žmogus. Rutina ne visada vien blogai...
Mūsų šeima visada taip gyveno, kaip dabar – negaliu pasakyti, kaip būtų, jei būtų kitaip. Aišku, būna visko – kaip ir kiekvienuose namuose. Kai matau, kad ne vieną šeimą ardo finansiniai nesutarimai, pagalvoju: gal ir gerai, jog mudu gyvename taip atskirai. Tada mažiau problemų: aš investuoju, kur noriu, ir perku nesitardama, vyras – taip pat.

Negi niekada Mindaugo neprašai pinigų?

Niekada. Jei rytoj sugalvotume skirtis, nekiltų jokių problemų ir nesklandumų, nes nebūtų ką dalytis. Tik Evitą. Tačiau manau, kad dukrai geriausia augti su mama. Man atrodo, jei vyrai kovoja dėl vaiko, tai ne iš meilės jam, o dėl to, kad reikia kam nors ką nors įrodyti. Sutikau labai mažai vyrų, kurie po skyrybų iš tiesų norėtų auginti atžalą.

Prisipažinai, kad be galo pasiilgsti dukters, dėl jos nori baigti šokėjos karjerą. Visada buvai tokia mamiška?

Kliedėjau apie vaikus, bet su pertraukomis (juokėsi). Labiausiai kliedėjau būdama maždaug dvidešimt penkerių, paskui porą metų atžalos visai nereikėjo. O apskritai visada labai norėjau dukrytės. Esu be galo laiminga ją turėdama. Tai – tikriausiai vienintelis mano ir Mindaugo darbas, kurį tikrai gerai padarėme (juokiasi).

Nejau manai, kad tekėdama paskubėjai?

Labai džiaugiuosi, kad mūsų vaikas gimė santuokoje. Pagaliau juk reikia laikytis tam tikrų visuomenės normų! O ar mūsų santuoka atlaikys išbandymus, parodys laikas. Kol kas ketvirti metai esame kartu. Manęs dažnai klausia, ar dar neišsiskyriau. Lyg tai būtinai turėtų atsitikti! Šiuo laikotarpiu skyrybų labai padažnėję. Manau, kad šeimų nestabilumą skatina abipusis karjeros siekis ir pareigų nepasiskirstymas namuose.

Atrodai tvirta, savimi pasitikti moteris. Matyt, nepražūtum ir likusi viena su vaiku?

Nepražūčiau. Ant savo užpakaliuko atsisėdau jau gana tvirtai (juokiasi). Įsitikinau, kad jei gyvenimas uždaro duris, atidaro langą. Man baisiai patiko kažkur perskaityta mintis, kad bet kuri gyvenimo krizė ar padėtis be išeities, kaip tą akimirką atrodo, iš tikrųjų yra ir nauja galimybė. Proga padaryti tai, kam, esant rutinai ir patogiam gyvenimui, galbūt nesiryžtum. Anksčiau dažnai panikuodavau. Su amžiumi vis labiau nusiraminu ir tikiu savimi. Dabar žinau, kad viskas įmanoma, tik reikia labai daug dirbti.

„Žmonės“
Temos: 1 Edita Daniūtė
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mados infekcija

Eurovizija 2018

Sveikata

„Susitikime lauke“

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką