Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Edita Mildažytė: supratau, kad gruzinai – širdies žmonės

Edita Mildažytė
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Edita Mildažytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Gal ten, Gruzijoje, visi durnaropių prisiragavo, kad lietuviai jiems atrodo patys kultūringiausi, draugiškiausi, jau tokie išlaikyti, o maistas Lietuvoje – liežuvį gali praryti?“ – trūkčioja pečiais ką tik iš Gruzijos parskridusi televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė (44).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Žinia, Edita žodžio kišenėje neieško, kai reikia apibūdinti savo jausmus ir tai, kas ilgai liks atmintyje bei parsivežtose kelionės nuotraukose.

Į Gruziją Edita su vyru Gintautu Vyšniausku (52) važiavo pirmą kartą. „Ir nieko ypatinga nesitikėjau“, – atvirai prisipažįsta. Tai ko ten ieškojusi? „Asociacijų su Lietuva, žmonių, kurie žadintų lietuvių atmintį, vietų, kurios panašios į Lietuvoje esančias“, – kompiuterio mygtuką spusteli Edita. Ekrane – vos vos besiskleidžiantys vyšnių žiedai.
„Gruzija ir Lietuva, atrodo, tokios skirtingos, kaip galima ieškoti panašumų?“ – klausiu. „Esama kažko panašaus... – kiek pagalvoja. – Tik – ko, negaliu paaiškinti. Viena supratau: gruzinai – širdies žmones.“

Iš viešbučio Tbilisyje terasos atsiveriantis vaizdas visą savaitę gniaužė kvapą. Žaliuojančioje įkalnėje stovinčios Švenčiausiosios Trejybės katedra liko nuotraukose. Taip pat – ką tik pradėję sprogti medžiai, kalnuose besiganančios avys, aistringi gruzinų šokiai ir vargu alsuojančios pabėgėlių stovyklos.

„Kai atskridome ir apšviestomis gatvėmis važiavome iš oro uosto, rodėsi, kad Gruzija – visiškai vakarietiška šalis, – sako Edita. – O paskui, kai kasdien žvelgi vis giliau ir giliau, supranti, jog ne viskas taip, kaip atrodo.“

Įsivaizduok, Tbilisio centre yra Vilniaus skveras, o šalia Khashurio miesto radome stotelę, kurios pavadinimas – „Lietuva“. Nuostabu!

Edita neprisipažįsta, tačiau Gintautas prasitaria, kad ten ji išliejo ne vieną ašarą. „Tu tik pasiklausyk, – paleidžia ilgesingą gruzinų garsenybės Zumbos dainą. – Išmokėm ir Zumbą lietuviškai. Dabar jis dainuoja „Ne dėl žalio vyno“.“

Kol iš kompiuterio skamba gruziniški balsai, Edita pasakoja vienos mergaitės pabėgėlės istoriją. „Ir ji ne laikraščiuose aprašyta – tikra, – priduria. – Toji mergina 1993–iaisiais į pabėgėlių stovyklą iš karo atėjo per kalnus, basa. Jos senelis kelionės neištvėrė, aukštai kalnuose mirė, pristigęs deguonies. Dabar kartais su draugais ji žaidžia žaidimą – skambina senais telefono numeriais. Atsiliepia svetimi žmonės ir liepia daugiau neskambinti. „Aš suprantu, – ji man sako. – Kad tie žmonės miega mūsų lovose, valgo iš mūsų indų ir naudojasi mūsų telefonu.“ Argi tai nėra tautos tragedija?“

Edita valandų valandas galėtų pasakoti apie unikalią tarp kalnų plytinčios šalies gamtą, per amžius išlikusius vienuolynus, bet labiau ją stebina sutikti žmonės: „Žinai, Lietuvos vardas atvėrė mums visus kelius, atidarė visas duris. Esu tikra, jei būčiau buvusi tik turistė, niekuomet nebūčiau galėjusi pamatyti visko, ką pamatėme. Įsivaizduok, Tbilisio centre yra Vilniaus skveras, o šalia Khashurio miesto radome stotelę, kurios pavadinimas – „Lietuva“. Nuostabu!“

Edita sako iš gruzinų girdėjusi, kad jų šalis visada jautusi lietuvių palaikymą. „Ir tai – ne žodžiai, – tikina. – Ką gali galvoti, kai taksistas iš tavęs neima pinigų arba kai pardavėja obuolių pasveria nemokamai? Juk žinai, kad moteriškei obuoliai – vienintelis pragyvenimo šaltinis, bet pinigų iš mūsų vis tiek neima. Gruzinai – ori tauta, dievaži. Mums iš jų orumo reikėtų pasimokyti.“

Oriai, bet svetingai Editą savo namuose sutiko ir garsus gruzinų aktorius, dainininkas Vachtangas Kikabidzė. Jis nė sekundės nesuabejojo, kai lietuviai su filmavimo kameromis įsiprašė pas jį į namus. „Lietuviams – visada!“ – pasakė. „Nuostabus žmogus, simpatiškas, linksmas, trykštantis žiauriai geru humoro jausmu, – šypsosi Edita. – Vaišino mus kava, pasakojo anekdotus. O koks patriotas! Septyniasdešimtmečio proga Rusija jam norėjo įteikti Tautų draugystės ordiną. Atsisakė. Kartu – ir didžiulės rinkos bei pinigų, kurių ten galima uždirbti.“

Susipažinęs su lietuviais, legendinis gruzinas pasiūlė jiems užsukti ir pas aksominio balso savininkę, ne mažesnę anų metų legendą Nani Bregvadzę. Dainininkė Editą priėmė erdviuose, senoviniuose savo namuose.

„Ar žinai, kad keturios gruzinės keturiasdešimt metų buvo pasaulio šachmatų čempionės?“ – klausia ji manęs ir tuojau pat ima pasakoti apie viešnagę pas devyniskart olimpinę čempionę šachmatininkę Naną Aleksandrią. „Kur bebūtum, prabangiuose legendų namuose ar pabėgėlių stovykloje, – visur maudaisi tų žmonių šilumos spinduliuose, – prabyla dar po akimirkos. – Atrodo, kad gruzinams Lietuva – svajonių kraštas. Svečiams jie pasirengę iš paskutiniųjų stalus nukloti. Pirmą tostą visada kelia už taiką, antrą – už Dievą, trečią – už Gruziją, o už moteris geria atsistoję. Sako, gruzinai – karšta tauta. Gali būti, kad karšta, bet atstumą jie išlaiko, aiškiai parodo, kad svečias yra svečias. Aš ten jaučiausi puikiai. Bene pirmą kartą mano vyras dėmesio sulaukė daugiau nei aš. Vyrai su vyrais turi daugiau apie ką pasikalbėti.“ 
 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką