„Domino“ teatro, kuriame sukūrei ne vieną vaidmenį, durys buvo atviros visą vasarą. Darbuojatės visai pagal kitokį grafiką nei daugelis Lietuvos teatrų?
Niekada jokiame teatre nebuvau etatinė darbuotoja, jei atvirai – niekada to ir nenorėjau. Man buvo baisu, kad jei dirbsiu teatre, teks atlikti tik tuos vaidmenis, kuriuos kas nors paskirs. Negana to, vaidmenį vertins ne tik žiūrovai ar kritikai, bet ir teatro valdžia, ji skirs balus, o nuo jų priklausys mano honoraras. O kas pasakys, kad jei vaidmuo pagrindinis, būtinai bus gerai atliktas ir vertas dešimties balų?! O jei vaidmuo antraplanis, vadinasi, tėra vertas šešeto?! Žaisti mokyklos man nebesinori...
Ketverius ar penkerius metus pagal sutartį dirbau Kauno dramos teatre, ir ten iš tiesų kasmet švęsdavome sezono atidarymą ir uždarymą. „Domino“ teatras – gastroliuojantis, ir jo gastrolės nesibaigia net vasarą. Kai vasarą užsukdavau į teatrą, beveik visada sutikdavau žmonių, kurie tą dieną būtinai rinkdavosi kur nors išvažiuoti. Manau, važinėjantis teatras labai gerai, juolab kad net ir mažiausiuose miesteliuose žmonės sueina į spektaklius. Vieni ateina pasilinksminti, kiti – į veidus iš televizoriaus pažiūrėti.
Neapmaudu, kad kai kurie žmonės, kaip tu sakai, ateina tik į pažįstamus veidus iš arčiau pažiūrėti?
Svarbu, kad jie ateina ir kad po spektaklio išeina geros nuotaikos. Kažkurią dieną kalbėjausi su kaimyne ir ji sakė, kad į vieno žinomo režisieriaus spektaklius negali eiti, – per sunkūs, per rimti. O štai mūsų spektakliai jai patinka – ateina, pailsi, atsipalaiduoja. Žmonės taip sunkiai dirba, kad renkasi: eiti žiūrėti rimtų didžiųjų meistrų darbų ar smagių spektaklių poilsiui. Patikėkite, yra ne viena gera komedija – svarbu, kad aktoriai nechaltūrintų. „Domino“ teatre dirba iš skirtingų teatrų suėję geriausi Lietuvos aktoriai, tad teatro lygio žemu nepavadinsi. Kai Andrius Bialobžeskis vaidina „Daktare“, stoviu užkulisiuose ir seilę varvinu – taip smagu į jį žiūrėti!
„Esu didis artistas rimtame teatre“ – pripažinkime, turime daug narcisizmo. Svarbu atrodyti „dvasingai“, „tauriai“, „mąsliai“, bet ar lygiai taip pat svarbu turėti ką pasakyti žiūrovui? Dirbau ne viename teatre, turėjau pačios įvairiausios patirties ir galiu pasakyti, kad noriu vaidinti ir rimtuose spektakliuose, ir komedijose, bet svarbiausia – gerai atlikti savo darbą. Nenoriu būti aktrisa, einančia bulvaru ir „nešančia“ save į žmoniją... Apskritai nenoriu, kad mane gatvėje atpažintų: man gera gyvenime būti Edita, scenoje – gerai savo darbą dirbančia aktore.
Šią vasarą turėjau progą padirbėti restorane. Vienas draugas per gimtadienį paragavo mano kepto torto ir pasiūlė keletą iškepti jo klientams. Nėra ką slėpti: man tai paglostė savimeilę – juk mano tortas toks skanus, kad jo būtų galima užsisakyti net restorane! Tris valandas kepiau ir mačiau, kaip sunkiai žmonės dirba virtuvėje. Ir pati po trijų valandų braukiau prakaitą iš nuovargio, o rankos drebėjo iš jaudulio – pastangų įdėjau tikrai ne mažiau nei scenoje, o ir nuogąstavimo, ar tikrai pavyko, buvo daug. Nesvarbu profesija – svarbu, kaip atliktas darbas. Jau senokai nebetikiu iliuzijomis apie teatro šventumą, aktoriaus profesijos išskirtinumą.
Netrukus pradėsi filmuotis seriale „Moterys meluoja geriau“, tačiau šaunioji jūsų trijulė jau buvo susitikusi fotosesijoje. Visų gyvenimai per pastaruosius porą metų vertėsi aukštyn kojomis: jūs su Jūrate Budriūnaite tapote mamomis, Inga Norkutė – žmona. Turėjote ką viena kitai papasakoti?
Žinai, susitikome ir, rodos, niekas per tą laiką nepasikeitė. Gaila, kad tą dieną moteriškiems paplepėjimams neliko laiko, nes buvo suplanuota kur kas daugiau darbų, nei visos turėjome laiko. Be to, po ilgo nesimatymo sunkoka vos susitikus pulti pasakotis. Manau, tam dar turėsime daug gražaus laiko (šypsosi).
Į darbus grįžai, kai dukrelei buvo vos du mėnesiai. Niekada nesijautei paskubėjusi?
Daug kas apie mane turbūt galvojo: „Ar ta mergaitė bent supranta, ką reiškia auginti vaiką?“ „Domino“ teatras, praėjusią žiemą pakvietęs vaidinti spektaklyje „Žirklės“, suteikė man tokias sąlygas dirbti, kad atsisakyti neturėjau nė menkiausios priežasties. Dirbome po tris valandas per dieną, Marija būdavo su manimi teatre. Kai pabusdavo, padarydavome pertraukėlę, tada ramiai ją pamaitindavau, ir dirbdavome toliau. Džiaugiuosi, kad teatras į mano situaciją pažiūrėjo labai gražiai ir supratingai. Rengdamasi premjerai nejaučiau jokio streso, nes tam neturėjau nė mažiausio pagrindo.
Atsiradus Marijai, stengiuosi kuo greičiau ir geriau padaryti visus „namų darbus“, išmokti tekstus. Repetuodama „Žirkles“, savo vaidmens mokiausi čia pat, scenoje. Buvau tokia susikaupusi, kad viskas vyko pagreitintai, – tuo metu, kai kiti tekstus dar tik skaitė, aš jau stengiausi nežvilgčioti į popierius. Juokingiausia, kad pastačius „Žirkles“ prasidėjo toks darbingas pusmetis, kokio iki šiol nesu turėjusi. Su sese „susikraudavome“ kūdikius į automobilį ir važiuodavome: kol dirbdavau scenoje, Vaiva prižiūrėdavo abu.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./ Juozas Gaižauskas ir Edita Užaitė spektaklyje Žirklės |
Sakei, tekstus mokeisi čia pat, scenoje, o juk jaunos mamos dažnai pasiguodžia, kad gimus kūdikiui suprastėjo atmintis, viskas iškrinta iš galvos...
O aš atminties apskritai neturiu! Tiksliau, turiu jos tik tiek, kiek tai susiję su Marija ir scena. Viso kito... Neprisimenu, nei ką kam esu pažadėjusi, nei ką turiu padaryti (juokiasi)...
Nedidelė karjeros pertrauka – tik į naudą?
Gimus dukrai stengiuosi priimti momentinius sprendimus, nebegalvoju, koks šviesoforo signalas užsidegs kitoje sankryžoje: važiuoju, ir tiek. Tapusi mama pajutau didelį energijos antplūdį, greičiausiai būčiau susprogusi, jei būčiau likusi sėdėti namuose. Tikrai nepulsiu verkšlenti, kad man beprotiškai sunku. Tenka daugiau planuoti, stengiuosi visus darbus, reikalus sudėlioti minučių tikslumu, kad kaip įmanoma daugiau laiko praleisčiau namuose su dukra, bet – tik tiek. Jei išvažiuoju iš namų, tiksliai suskaičiuoju, kiek užtruksiu mieste, ir to plano nekeičiu. Pasidariau kaip kareivis... Su Marija praleidžiu dvidešimt keturias valandas per parą, na, gerai, jei vakare būna spektaklis, – dvidešimt dvi. Niekam daugiau stengiuosi laiko neeikvoti.
Iki vaiko gimimo esi visoks: linksmas, liūdnas, piktas, depresuotas – rodos, gali sau leisti išjausti visą jausmų, emocijų paletę. Bet gimus vaikui, staiga privalai tapti geras, doras, išmintingas. O kaip?! Tenka viso to mokytis. Marija – pats tikriausias vijurkas! Ir dėl to tik smagiau: sukasi po namus – spėk gaudyti. O dar tas amžius, kai norisi patikrinti, kaip kas veikia ir neveikia, kaip rozetė pritvirtinta ir ar ištraukus iš jos laidą televizorius vis dar veiks (juokiasi)...
Manau, esu stipri ir turiu užtektinai energijos viską pavežti. O jei ir pervargstu, nelabai kas tai mato. Kai būna sunku, stengiuosi nesusireikšminti, įrodyti sau, kad privalau džiaugtis man suteiktomis galimybėmis ir kad negaliu leisti sau užsiimti kažkokiais mazochizmais.
Bet juk kartais taip lengva pervertinti savo jėgas!
Žinau... Daug ko imuosi sakydama, jog viską viena padarysiu, viską galiu – kad tik kiti nepervargtų. Geriau pati padarysiu, užuot paprašysiu kieno nors pagalbos. Užtat dažnai nieko ir nespėju, o iš draugų, kolegų vis išgirstu: „Nedidvyriauk!“ Iš tikrųjų artimieji man žiauriai padeda, tik tiek, kad vos nusisukusi aš ir vėl savo: viskas ant lėkštutės bus padėta, o aš vis tiek surasiu, ką būtinai reikės padaryti, vėl imsiu diriguoti (juokiasi). Artimieji tik pasijuokia: „Kiek gi ji plėšysis?“
Kas padeda, kai vis dėlto pervargsti?
Bėgiojimas. Nors atradau jį nelabai seniai – prieš trejus metus, jis jau tapo man „Nr. 1“. Kai dar gyvenau Jeruzalėje, šalia neįtikėtino grožio miško, vieną dieną išėjau palakstyti ir supratau, kad nebegalėsiu sustoti. Dabar stengiuosi pabėgioti bent tris kartus per savaitę – tai man suteikia energijos.
Negi auginant mažą vaiką įmanoma suspėti dar ir krosus lakstyti?!
Daug žmonių sportuoja: bėgioja, plaukioja ar žaidžia tenisą, šitaip atsijungia nuo kasdienybės, išsivalo galvas. Sakai, jaunos mamos neturi laiko savimi pasirūpinti? Kai nuvažiavau į pajūrį ir pamačiau mūsų mamytes, apsalau – visos tokios jaunos, gražios, niekuo neprimenančios tų, kokias mamas įsivaizduodavau paauglystėje: solidžias, trumpais plaukais, dideliais žandais. Laksto jaunos mergiotės ilgais plaukais, sunkiai beatskirsi – mamos jos tiems vaikams ar seserys.
Anksčiau daug bendraudavau, o dabar to bendravimo sumažėjo, tad ir laiko sutaupau. Kai vis dėlto atsiduriu kompanijoje, man smagiau, kai kiti kalba, o aš tuo metu tiesiog ilsiuosi: tyliu, klausausi, stebiu, kas vyksta, žiūriu į linksmus žmones (šypsosi). Ir anksčiau nebuvau didelė kompanijos siela, bet dabar viskas dar kitaip. Labai džiaugiuosi, kad mano gyvenimas pasikeitė. Pasikeitė iš esmės. Dabar gyvenu tikrai labai gerai...
Kai kalbėjomės prieš ketverius metus, sakei, kad nė už ką nenorėtum tapti karjeriste su vaiku...
O dabar galvoju, kad buvau faina mergaitė, kuri neturėdama vaikų svaičiojo apie tai, kokia mama norėtų ar nenorėtų būti. Tokie jau esame: labai lengvai sprendžiame, teisiame, vertiname, aiškiname. Kiek aš pati išgirstu vertinimų, patarimų, priekaištų, kaip turėčiau auginti Mariją ar neturėčiau! Mintyse vis linkiu sau, kad niekada tokia netapčiau, kad niekada nežinočiau, kaip reikia gyventi, ir nemokyčiau to kitų... Nenorėčiau kada nors tapti viena iš tų agresyvių moterų, kurios aiškina: „O kodėl tu mėsos neduodi?! Lašinuko pagraužti?! O mano vaikas tai jau devynių mėnesių lakstė!“
O buvo, kieno patarimus, pagalbą vis dėlto priėmei?
Visiškai atsitiktinai sutikau nuostabią moterį, gimus Marijai ji tapo svarbia mano dvasine vedle ir patarėja. Ji buvo tas žmogus, kuris mane – niekada pernelyg nesidomėjusią motinyste ir vaikų auginimu – daug ko išmokė. Įrodė, kad neturiu nieko bijoti, kad moteris iš prigimties stipri, kad privalau klausyti tik savo širdies ir pasitikėti instinktais – niekas geriau nenuspręs, ko reikia tavo vaikui.
Tuomet koks lieka tėčio vaidmuo?!
Toks pats svarbus, kaip ir mamos! Kalbėdama apie atsakomybę ir pasitikėjimą savo jausmais, turiu omenyje abu – ir mamą, ir tėtį. Tik jokiais būdais – ne aplinkinius. Gimus vaikui tėtis ir mama tampa vienu vienetu – šeima.
 |
| BTV nuotr./Linas Ryškus |
Tapę tėvais su Linu puolėte skirstytis vaidmenimis: vienas maitins – kitas sauskelnes keis, vienas čiūčiuos dieną – kitas kelsis naktį?
Nesiskirstome, viskas vyksta natūraliai, kaip ir visose šeimose. Lino darbas toks, kad fiziškai jam eiti į darbą nereikia, daugelį darbų gali padaryti namuose, kartu – padėti man. Apskritai Linas labai gerai susitvarko su tėčio pareigomis. Man smagu žiūrėti į juos, jie savaip bendrauja, turi savitą kalbą, kai kuriais atvejais netgi labiau susišneka negu mudvi, ir tai labai liuks (šypsosi).
Kad ir kokia profesionali aktorė esi, mamos vaidmuo – nepalyginamai sunkesnis už kitus?
Ne sunkiausias, o fainiausias. Ir tas, kuris tęsis visą gyvenimą. Kažkada mano draugė sakė, kad būti mama – tas pats, kas visą laiką jaustis įsimylėjusiai. Gryniausia tiesa! Žiūri į savo vaiką įsimylėjusiomis akimis ir negali atsižiūrėti (juokiasi).
Bet nesi viena iš tų mamų, kurios nenustoja čiauškėti: „Mano vaikas tą! Mano vaikas aną!“
Būtent tokia ir esu, nes visa kita šiuo metu man visiškai neįdomu! Su sese, kuri vaikelio susilaukė vos mėnesiu anksčiau nei aš, juokiamės prisiminusios, kad, rodos, dar visai neseniai nebuvo nieko neįdomiau už nesibaigiančius pokalbius apie vaikus. Kita vertus, dabar su žmonėmis, kuriems kalbos apie vaikus neįdomios, tiesiog nebebendrauju. Neturiu tam laiko. Daugybė žmonių atsisijojo, bet to nesigailiu. Buvo smagu, gera, tačiau tas gyvenimo etapas baigėsi ir prasidėjo kitas. Jokių sentimentų, jokių ašarų – nubrauki, kas buvo, ir tiek. Nėra dėl ko liūdėti!
O antram pagal svarbą – žmonos – vaidmeniui laiko lieka?
Čia jau ne manęs reikia klausti (juokiasi).
Ar kada nors atsidūsti prisiminusi laiką, kai dienas su Linu leidote dviese, – atrodo, ir tą galėjote nuveikti, ir tą?
Ne, nes jei tikrai ko nors norisi, viskam įmanoma surasti laiko. Kol kas mes visur važiuojame kartu: Marija dar pernelyg maža, kad ją kam nors paliktume, o atostogauti trise dar smagiau.
Apie vestuves negalvojate? Ką tau apskritai reiškia santuoka: svarbu – nesvarbu, ji suteikia moteriai saugumo ar nieko nekeičia?
Pasitikėjimas žmogumi, pagarba kiekvieną dieną – man tai atrodo svarbiausia. O vestuvės? Niekada nesvajojau apie baltą suknelę ir tris dienas trunkančią puotą, niekada net negalvojau, ar santuoka galėtų ką nors pakeisti.
