Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Edvinas Krungolcas. Esu populiarus šeimoje. Ir to užtenka (papildyta lapkričio 24 d.)

Edvinas Krungolcas
Mariaus Žičiaus nuotrauka / Edvinas Krungolcas
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Jeigu būtų rengiami intelektualiausio sportininko rinkimai, penkiakovininkas Edvinas Krungolcas (38) juose neabejotinai užimtų vieną pirmųjų vietų. Prie pergalių jis įpratęs – apdovanojimų dėžutėje galima rasti visų spalvų medalių. Tik garsiai apie juos sportininkas nekalba, sako, kad kelias į pergales nėra labai paprastas. O ir jos juk – dar ne patys svarbiausi laimėjimai gyvenime.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Grįžęs iš treniruočių stovyklos dar rudens pradžioje sakei, jog savo sportinę formą vertini septynetu. Dažnai sau rašai pažymius?

Čia šiaip pasakiau, pasistengiau vaizdžiai, kad suprastumėte. Paprastai būnu arba patenkintas, arba nepatenkintas.

Vieni tave apibūdina kaip labai emocingą žmogų, kiti sako, kad esi ramus, santūrus. O koks – iš tiesų?

Draugams atrodau ramus, pats manau, kad emocijos emocijoms nelygu. Tiesą sakant, tos emocijos bėgant metams silpsta.

Ar būna, kad savimi patenkintas šokinėji iš džiaugsmo?

Galbūt taip išauklėtas, kad jausmų viešai nedemonstruoju. Nesistengiu specialiai, taip išeina, čia joks savęs varžymas. Net tuomet, kai laimėjimai svarbūs, gal netgi vieninteliai tokie, gyvenimas tęsiasi. Kartais patys didžiausi laimėjimai įvyksta nebūtinai sporte.

Neseniai kažkur perskaičiau, jog mokslininkai rado įrodymų, kad išmintis tikrai ateina su metais...

Mano patirtis sako tą patį.

Įdomu, kokia išmintis gali būti sporte?

Kai sportuoji daugybę metų, noromis nenoromis analizuoji poelgius, rezultatus. Gerai įsivaizduoju, kas tai yra, tik sunku paaiškinti kitiems. Mano amžiuje fizinė jėga atneša nebe tiek naudos kiek patirtis. Viena kreivė leidžiasi žemyn, kita kyla aukštyn.

O koks jausmas apima žiūrint į jaunus vaikinukus, kurie kada nors užims tavo vietą? Džiaugsmas dėl jų pergalių? Pavydas dėl to, kad jie jauni ir stiprūs?

Pavydas atsiranda tuomet, kai jie pradeda tave lenkti, o kol neklibina, stengiesi padėti. Nuskenuoji – ar jis gabus, ar turi potencialo. Juk penkiakovėje gali būti geras bėgikas, bet nesuprasti, ką reiškia fechtuotis. Po pusmečio treniruočių rizikuočiau spręsti, išeis iš to jauno vaikinuko sportininkas ar ne.

Ar iš tokių tavo kalbų galima spėti, kad svarstai apie trenerio darbą?

Kodėl gi ne?! Man patinka penkiakovė ir trenerio darbas prie širdies. Nežinau, ar būčiau geras pedagogas, bet, pats nemažai pasiekęs, to paties reikalaučiau ir iš auklėtinių. Žinau, koks nelengvas kelias į pergalę ir kad užtrunka, kol tampi tuo, kuo esi.

Kiek užtrunka?

Negaliu pasakyti, kad esu visiškai susiformavęs, tik dabar žingsniai tapo gerokai mažesni. Jei nieko neveiktum, gulėtum lovoje, be abejo, pradėtum žingsniuoti atgal, bet aš stengiuosi, man svarbu eiti pirmyn. Kai suprasiu, kad sustojau vietoje, vadinasi, bus laikas startukus kabinti ant vinies.

O jei nesuprasi?

Man nepatinka, kai sakoma, kad karjerą reikia baigti pačioje viršūnėje. Sportuojantis žmogus visada mato perspektyvą, jis nori vis daugiau ir daugiau. Išsilaikyti viršuje – be galo sunku. Ir sakykit, kodėl nesportuoti, jei nori ką nors įrodyti sau, nebe kitiems? Suvokti, kad esi dar šio to vertas, juk irgi svarbu.

Štai tuomet reikšmingas tampa ir Lietuvoje iškovotas medalis?

Gal ateis laikas, kai labai dėl to džiaugsiuosi, tačiau pergalės skonis – ypatingas. Kai pasieki viršų, nebegali pasitenkinti gavęs ne tokį skanų saldainį. Nori jo didesnio, dar skanesnio.
Sportininkai nuo kitų skiriasi tuo, kad turi neribotų ambicijų. Jų netgi traumos nesustabdo, užtat griūva gyvenimai.
Kartais pagaunu save galvojantį: jei kitas būtų tiek pasiekęs, kiek aš, tikriausiai žiauriai džiaugtųsi. Vis dėlto džiaugsmas metams bėgant blunka, o laimėjimus pradedi kitaip vertinti.

Artėja pasaulio čempionatas, Londono olimpinės žaidynės. Daug apie tai galvoji?

Labiau galvoju apie tai, kaip į tą Londoną patekti.

Ar įsivaizdavai save ant garbės pakylos, kai buvai vaikas?

Nežinau, ar svajojau apie tai, nes tokios svajonės buvo nerealios, – sportuoti pradėjau dar Sovietų Sąjungoje. Kad patektum į Sąjungos rinktinę, reikėjo ir talento, ir pažinčių – man tai nešvietė. Žygiuoti į priekį, kai būdavai uždarytas Lietuvoje ir tik retsykiais išvykdavai į kokį Rostovą prie Dono, buvo sunku.

Knygų apie muškietininkus prisiskaičiusioms mergaitėms viena iš penkiakovės rungčių – fechtavimas visada atrodė itin romantiška sporto šaka. Berniukams taip pat?

Špagomis tikriausiai žavėjosi mergaitės, visiškai nenutuokiančios apie sportą. Tačiau romantiką reikėtų palikti kino filmams, o dvikovos – vyrų darbas.

O ko jos tavęs klausdavo, kai pakviesdavai į pasimatymą?

To paties, ko dažniausiai klausia žurnalistai, – kuri rungtis labiausiai patinka?

Ir kuri gi?

Labai blogas klausimas, nemėgstu jo. Kartotis atsakydamas nenoriu, o improvizuoti tingiu (juokiasi).

Kada ateina laikas, kai gali pasitikėti savimi, savo jėgomis ir elgtis, kaip patinka?

Išmūrijo statybininkas gražią, tvirtą sieną, pažiūri – argi ne gražu? Sportininką irgi ne tik varžybos ir pergalės priverčia patikėti savimi. Pavyko treniruotė – dar šiek tiek ūgtelėjai. Pataikei į taikinį, greitai nubėgai – tų akimirkų būna kiekvieną dieną. Apima tingulys, nenori treniruotis, bet nugalėjai save, susikaupei, padarei – tai irgi pergalė, suteikianti drąsos ir pasitikėjimo savimi. Kiekvieno žmogaus viduje pirmiausia vyksta rungtynės su savimi.

Kur laikai apdovanojimus?

Dėžutėje. Kol neturime savo namų.

Vadinasi, iškovoti medaliai neužtikrina prabangaus gyvenimo – nuosavo namo, sodybos užmiestyje?

Atrodo, kad aš prastai gyvenu? Šitame Senamiesčio bute? Jaučiuosi baisiai turtingas, kai pagalvoju apie tuos, kurie vargsta.
Penkiakovė nėra komercinis sportas, tik pradeda toks tapti. Kažin ar kada sulauksime ažiotažo, kokį Lietuvoje sukelia krepšinis. Apmaudu, kad šitaip... Tiesą sakant, negirdėjau, jog kas iš penkiakovininkų pasaulyje turėtų jachtą.

Betgi ne jachtos suteikia mums gyvenimo džiaugsmą...

Ne jos, žinoma, tačiau žmogiškas pavydas egzistuoja. Kas kita būtų, jei užsidarytum vienuolyne, – tegu pasiunta. Bet dabar sunku tylėti, kai matai, kas darosi. Ir sakyti, kad viskas gerai, kai iš tiesų nėra gerai, būtų neteisinga.

Tikriausiai žmonės vis dažniau tavęs klausia, kaip ilgai dar sportuosi?

Gal kitiems tiesiog nejauku nurašyti žmogų – kada jau čia baigsi? Suprantu, kad tai – normalus klausimas, ir nepykstu. Tik pagalvoju, jog labai norėčiau, kad tas perėjimas iš sporto į ką nors kita būtų kuo švelnesnis.

Na, toji diena, kai pasijunti stovįs su savo rezultatais priešais uždarytas duris, nėra pati lengviausia...

Todėl, kad mūsų šalyje tokia politika. Kol Lietuva didžiuojasi sportininko pasiekimais, tol gerai, jis išlaikomas valstybės, bet vos tik didysis sportas paliekamas, saugikliai išsijungia. Paprastas žmogus bent jau pensiją užsidirba...
Kol esi jaunas, apie tai negalvoji, jaunystė tuo ir žavi, bet daugybė žmonių šitaip susigadina gyvenimą. Ir čempionais tampa ne visi. Ketvirtas paprastai yra tik vos vos prastesnis už trečią, antrą ar pirmą.

Ar tau yra tekę pajusti to ketvirto jausmą?

Kiekvieną dieną su tuo jausmu keliuosi ir einu miegoti. Jei ką nors padarysiu ne taip arba nepadarysiu, negalėsiu pretenduoti į valstybės stipendiją.

Ar tuomet, kai stovėjai ant olimpinės pakylos Pekine, galvoje nesisuko mintis: „Viskas, turiu, apie ką svajojau, išeinu, imuosi verslo, gal statau namus, gal pardavinėju automobilius“?..

Tas jausmas buvo aplankęs prieš olimpiadą. Startuosiu ir – viskas. Tačiau įvyksta, kaip įvyksta... Dabar negalvoju, kad baigsiu, svarstau, jog verta tęsti. O gal likimas mane tampo už ūsų: tuomet norėjai baigti – nebaigei, dabar nori tęsti – teks sustoti?

Tiki, kad ir medalius dalija kažkas iš aukščiau?

Na, tas, viršuje, turėtų būti labai smart guy, jei šitaip (juokiasi). Juk jam reikėtų galvoti ne vien apie mane, bet dar ir apie 35 mano varžovus. Ir kaip jis nuspręstų, kuris esame verčiausias?
Aš pažįstu tik vieną kitą labai talentingą, visi kiti rezultatų pasiekia juodai dirbdami. Šiandien treniravausi nuo devynių iki antros, rytoj treniruotė aštuntą. Ir taip po du sykius per dieną, kartais – tris.

Ar grįžęs dar turi jėgų paskaityti knygą?

Nesu itin uolus, tačiau jei atsiranda laisvo laiko, knyga – geriausias dalykas. Kiekvieną dieną po keletą puslapių perskaitau. Anksčiau, jei paimdavau knygą, būtinai baigdavau, kad ir nepatikdavo, dabar mečiau. Skaitau tik tas, kurios patinka. Kam gaišti laiką prastai?

Paneigei mitą, kad sportininkai neskaito knygų?

Kažkodėl manoma, kad knygų neskaito žmonės, dirbantys sunkų fizinį darbą. Sportininkai per savo sportus dažnai neturi laiko baigti aukštosios mokyklos, argi ne taip sakoma? Tačiau visi, kuriuos pažįstu, mokosi. Žinoma, dažnai tie mokslai – tik dėl diplomo, baigi ir neturi ką su jais veikti. Jei dabar norėčiau įsidarbinti teisininku, kas mane priimtų į darbą turintį tokią patirtį? Mano netgi žinios pasenusios...

Tarp dviejų olimpiadų tavo gyvenimas pasikeitė. Vedei Vestą, pratinaisi prie šeimos gyvenimo. Sakyk, ar tai, kad dabar visa tai turi, kad jauti artimo žmogaus paramą, turi įtakos sporto rezultatams?

Dvidešimtmečiui hormonų audros, žinoma, trukdo, dienotvarkė kartais išsibalansuoja. Tačiau kai šeimyninį statusą pakeičia subrendęs sportininkas, kartais tik geriau. Žinoma, viskas priklauso nuo jo smegeninės ir antrosios pusės.

Argi vyresniame amžiuje meilė nebeverčia daryti beprotiškų dalykų?

Gal tai, kas anksčiau atrodė beprotiška, dabar atrodo normalu? Gal aš esu beprotis, nes sportuoju? Jausmuose beprotiški dalykai, žinoma, egzistuoja – tuo mes skiriamės nuo gyvūnų. Bet ir išsilakstymas negali trukti amžiais.

Neabejoju, kad ir tavo gyvenime šėlionių būta.

Būta (juokiasi). Netgi didesnių nei įprasta.

O dabar? Kuris kurį tempiate į miestą? Tu žmoną ar ji – tave?

Žinoma, kad Vesta mane! Visą savaitę prasitampęs po treniruotes, aš dažnai nė nebenoriu. Bet ji daug veiklesnė. Kai turime laiko, žaidžiame tenisą, važinėjamės dviračiais, vaikštinėjame po Senamiestį, važiuojame į sodą kepsnių kepti.

O žmonos į treniruočių stovyklas kartu nevažiuoja?

Nėra tokių tradicijų. Vyrai nesuprastų, jei nusivežčiau. Stovyklos turi būti, kad užmirštum rūpesčius, juk buitis „suvalgo“ daug jėgų.

Viešumoje atsidūrę, judu su Vesta neišvengiate dėmesio. Neabejoju, tave ne kartą kvietė dalyvauti populiariuose televizijos projektuose?

Aš stengiuosi nedaryti to, ko nemoku. Ir visai nenoriu atrodyti kaip Vidas Blekaitis šokių aikštelėje. Labai nemėgčiau, jei iš manęs juoktųsi.

Tačiau juk ir sportas yra pramogų pasaulio dalis, argi ne?

Tikriausiai taip yra, bet būti neturėtų. Sportininkai daug dirba ne todėl, kad norėtų tapti žinomi, dažniausiai jie nori ką nors įrodyti. Pirmiausia – sau. Pramogų pasaulyje iš pradžių privalu tapti žinomam, o tik paskui įrodinėti. Tai subtilios detalės, bet jos – esminės.
Gali būti, kad tau sportas atrodo pramoga, tačiau man jis – ir hobis, ir darbas, ir pramoga, banaliai pasakysiu – ir visas gyvenimas.
Populiarumo gal man reikėjo anksčiau, kai buvau jaunesnis. Dabar esu labai populiarus šeimoje ir man to užtenka.

Ir kaip šeima lepina savo populiarų herojų?

Visaip lepina (šypsosi)...

Su Vesta esate susituokę jau trejus metus. Pavyko išvengti krizių?

Vesta guodžiasi, kad prieš vestuves gana ilgai draugavome, vadinasi, trejų metų krizė – praeitis. Prisiskaito žmonės visokių frederikų beigbederių... Iš tiesų visi esame baisiai skirtingi, ant to paties kurpalio neužmausi. Gyvenimas – visoks ir pavyzdžių visokiausių jame yra.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką