Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

E.Gabrėnaitė: kad gėda nebūtų pačiam dėl savęs

Eglė Gabrėnaitė
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr. / Eglė Gabrėnaitė
Šaltinis: 15min
0
A A

Šią savaitę legendinė Lietuvos kino ir teatro aktorė Eglė Gabrėnaitė pasitiko savo jubiliejų. 60-metį moteris sutiko būdama užsienyje – lankydama gimtas vietas bei širdžiai artimus žmones.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kadaise norėjusi pasirinkti rašytojos kelią, bet tapusi aktore E.Gabrėnaitė dabar vos spėja suktis.
Šiuo metu keturiuose teatruose – „Idioteatre“, Valstybiniame jaunimo teatre, Nacionaliniame dramos teatre ir Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre – vaidinanti aktorė rašo knygą apie gyvenime sutiktus žmones bei paskaitose gyvenimiška patirtimi dalijasi su studentais. Per savo šventę aktorė nusprendė atitrūkti nuo darbų sūkurio ir pabūti su savimi.

– Kaip atrodys Jūsų jubiliejus?

– Man atrodo, kad jau nusipelniau daryti tai, ką aš noriu: per gimtadienį pabėgsiu ten, kur gimiau. Gimiau studentų šeimoje Maskvoje. Žinau tą bendrabutį, kuriame mano tėvai gyveno po karo, mokėsi. Noriu pereiti tuo takeliu, kuriuo vaikščiojo mano mama. Toks ir bus visas mano jubiliejus.

– Daugelis gimtadienius įsivaizduoja kitaip...

– Aš esu pakankamai tolerantiškas žmogus, bet nusiteikusi prieš visus viešus šventimus, nes mano profesija visą gyvenimą vertė gyventi viešai. Nors draugai ir šaukia, kad aš viešas žmogus, taip tikrai nėra. Aš dorai atlieku savo darbą, ir tiek. Asmeninis gyvenimas lieka man. Nekenčiu kolektyvizmo, aš galiu bendrauti, bet labiau mėgstu būti viena. Aš jaučiuosi labai pavargusi, lakstau per keturis teatrus, turiu daug darbo, dirbu su studentais... Gimtadienis – intymi šventė, aš noriu padaryti sau dovaną ir pabūti su savimi.

– Ar Maskvoje nebūsite vieniša? Ar turite ten draugų?

– Ten gyvena mano buvusi marti su anūku, mano mokinys Mindaugas Karbauskis. Tikrai būsiu ne viena. Kiek kartų į Maskvą važiuota, kiek filmuotasi, kiek bendrauta... Ten gyvena daugybė pažįstamų aktorių, bet mane labai riboja laikas ir žinau, kas prasidės, jei jie sužinos, kad esu Maskvoje. Stengiuosi atvykti incognito ir susitikti su pačiais mylimiausiais žmonėmis. Labai noriu pamatyti Tanią Liutajevą, Agnę (Agnę Ditkovskytę – aut. past.)... Tos pora dienų Maskvoje bus suskirstytos minutėmis.

Aš nesu tiek gabi, kad dirbčiau su prastais režisieriais, ir nesu tiek graži, kad dirbčiau su prastais operatoriais.

– Ar 60 metų Jums yra daug?

– Ir daug, ir labai mažai. Mano močiutė prieš mirtį pasakė: „Žinai vaikeli, per savo gyvenimą nespėjau nuo durų iki lango nueit.“ Panašiai yra ir man. Galiu pasakyti, kad jaučiuosi gerai, esu laimingas žmogus: turiu nuostabų sūnų, turiu anūką. Niekada negalvojau ir nenorėjau būti aktorė – viskas įvyko atsitiktinai, bet vis dėlto Dievulis mane pamylėjo – daug fantastiškai gražių žmonių sutikau, kurie manyje paliko labai didžiulį pėdsaką. Aktoriumi reikia gimti, o ne to išmokti. Kartą po 10 metų man paskambino studentas ir sako: „Jei ne jūs, būčiau prasigėręs ir neturėčiau vaikų. Aš – ne aktorius, bet labai laimingas žmogus ir labai noriu jums padėkoti.“ Tai yra gražiausia.

– Ne kartą iš Jūsų buvusių studentų teko išgirsti daug gražių atsiliepimų apie Jus...

– Kartą man Žalakevičius (kino režisierius Vytautas Žalakevičius – aut. past.) pasakė: „Egle, atsargiai. Mokinys turi pavadinti tave mokytoja, tu neturi teisės sakyti, kad tu – mokytoja.“ Gaudavau pastabų iš pedagogų, kad negalima su studentais elgtis taip, kaip elgiuosi, nes kitaip studentai atsisės ant galvos – juos „reikia visą laiką mušti“. Nenoriu aš mušti, nenoriu. Aš elgiuosi su jais taip, kaip norėjau, kad su manimi elgtųsi. Aš jiems esu daugiau draugas, aš tik jiems nurodau... Labai abejoju, ar įmanoma išmokti, kaip tapti nuostabiu gydytoju – Dievas tai įpūtė arba ne. Svarbiausia ne tai, kad mano mokinys taptų genialiu artistu, svarbu jam padėti susivokti šitame labai sudėtingame gyvenime. Studentams sakau: žinokite, kad yra Vyšnių gatvėje toks namas ir, jei jūs išeisite į gatvę ir nežinosite, kur eiti, aš atidarysiu duris ir pasiūlysiu jums arbatos. Bet jie nepuola būriais eiti. Vienas buvęs studentas sakė, kad jam užtenka tik žinoti, kad jis galėtų pasibelsti į tas duris.

– Ar pastebėjote, kad laikui bėgant studentų kartos kaip nors keistųsi?

– Labai keičiasi. Kai mes ateidavome į teatrą, pykdavo senos artistės: „Ar jūs galite ilgesnes sukneles nešioti, visai jau užpakalis matosi...“ Aš labai bijau smerkti. Dabartiniai studentai yra tiesiog kitokie. Bet ir mes buvome kitokie teatro korifėjams Stepui Juknai, Monikai Mironaitei. Dabar studentai yra daug laisvesni, jie gali prižadėti ir dingti. Bet galbūt tai yra jaunystė? Vienas studentas man yra pasakęs: „Nėra kartų, yra tik pavienės asmenybės ir pavieniai žmonės.“ Nežinau, kaip iš tiesų. Bet jie kitokie. Kai kas mane žavi, kai kas liūdina, pavyzdžiui, tas jaunimo „pofikizmas“, noras į viską žiūrėti paprasčiau. O taip neturėtų būti.

– Ar tarp jaunų kūrėjų yra daug tikrų talentų?

– Tikrai yra daug gabių žmonių. Dieve, Dieve, kaip lietuviai nemoka girti vieni kitų. Noriu pagirti daug Mažojo teatro aktorių: Gintarę Latvėnaitę, Ramūną Cicėną, Mantą Vaitiekūną, Leonardą Pobedonoscevą, taip pat Agnę Šataitę – visi jie fantastiški žmonės. Žiauriai įdomūs ir jauni režisieriai Gabrielė Tuminaitė, Vilius Malinauskas. Jų akys dega, vadinasi, jiems pasiseks. Tik jie dar mažiukai, jiems dar reikia pagyventi. Kaip aš kartais juokiuosi: „Vaikai, jūs turite vieną ydą – jūs esate jauni.“ Bet tas minusas greitai virs pliusu. Gyvenimas greitai prabėga ir jame svarbiausia išlikti garbingam pačiam sau. O tai vis dėlto yra labai sudėtinga.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Eglė Gabrėnaitė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Eglė Gabrėnaitė

– Ar domitės šiuolaikinių autorių kūryba, ar lankotės spektaklių, kino filmų pristatymuose?

– Laiko nėra. Kartais keikiu save, kai pas studentus įpuolu po spektaklio repeticijos – jaučiu, kad būnu nepasiruošusi, visa išsidraskiusi. Su kokiu malonumu savo buvusios mokinės Gabijos Ryškuvienės filmą „Kolekcionierė“ pasižiūrėjau. Aš taip džiaugiausi dėl jos. Koks džiaugsmas, kad šis filmas kurtas jauno žmogaus, moters. Nueiti į pristatymus, kur yra daug žmonių, man yra tragedija. Matyt, fobija sergu ir, kai pamatau daug žmonių, bėgu namo.

– Kadaise esate sakiusi, kad teatras pasidarė nebe jūsų. Kodėl taip atsitiko?

– Taip, ir tai yra NOR-MA-LU. Taip sakė ir tikros žvaigždės, kurias pažinojau: M.Mironaitė, Lidija Kupstaitė. Tai normalu ir tai nėra baisu – ateina kiti žmonės. Iš esmės esu egoistė – man labai gera su jaunimu, bet tuo pačiu man jo labai gaila. Pasakysiu ereziją: man senų negaila. Mes susėdame su senais „prieteliais“ artistais ir kalbamės apie tai, kokie anksčiau buvome laimingi. Mes išmaišėme visą buvusią Tarybų Sąjungą, buvome ir Maskvoje, ir Gruzijoje, ir Azerbaidžane, ir Latvijoje, ir Estijoje. Kokių tik mes pamokų negaudavome, su kokiais kino, teatro korifėjais nebendraudavome... O dabar – viskas uždaryta, esam provincijoje, jaunimas dūsta. Ko jie taip lekia į užsienį? Aš juos puikiai suprantu, mes – maža šalis.

– Su kokiais didžiausiais sunkumais, išbandymais Jums, kaip aktorei, teko susidurti?

– Viskas sunku. Buvo labai sunkus darbas nugalėti save. Gyvenime nekenčiau estafečių, lenktynių, o čia reikėjo eiti į sceną. Meluočiau, jei sakyčiau, kad myliu žiūrovą. Nė velnio. Kiekvieną vakarą tai yra karas: arba aktorių nugalės žiūrovai, kris rūbinių numeriukai, salėje girdėsis kosulys, arba aktorius laikys tą pauzę ir visi bijos nuryti seilę, kad triukšmo nebūtų. Sunkumai – kiekvieno spektaklio metu.

– Kokių spragų įžvelgiate Lietuvos kultūriniame gyvenime?

– Vienu žodžiu: genocidas. Kad žmonėms šitaip nerūpėtų kultūra... Aš neatmetu ir menininkų kaltės, žinau, kad dabar laikas yra labai sudėtingas. Bet jaučiu, kad viskas labai greitai atsigaus – amžiaus pradžioje visada būna labai labai sudėtinga. Matau daug jaunų ir įdomių žmonių, tikiu jais. Mes pavargome, tai yra normalu. Nežiūriu komercinės televizijos jau penkerius metus, o mano artimiausi draugai yra išmetę televizorius, tik aš dar tam neprisiruošiu...

Studentams sakau: žinokite, kad yra Vyšnių gatvėje toks namas ir, jei jūs išeisite į gatvę ir nežinosite, kur eiti, aš atidarysiu duris ir pasiūlysiu jums arbatos.

– Kodėl tai ketinate padaryti?

– Manęs klausia, kodėl niekinu televiziją. Na, negaliu aš... Prieš metus bandžiau filmuotis – pabėgau po pirmos dienos. Stovi du berniukai operatoriai ir klapsi akimis, kai aš jų ir klausiu, ar jie baigę kokius nors mokslus. Mane Gricius (legendinis kino operatorius Jonas Gricius – aut. past.) pusę dienos filmavo, jis mane išmokė, kaip žiūrėti į kino ekraną. Koks jis buvo pareigingas, atsakingas operatorius, kaip jis mylėjo artistą... Tai ką man dabar daryti? Viską užmiršti? Pyksta ant manęs kai kurie artistai: „Negalima taip aukštai kartelės iškelti.“ Negaliu kitaip.

– Televizijoje per daug saviveiklos?

– Negaliu taip elgtis prieš žmones, kurie manimi tikėjo. Man gėda. Kas gali – tegul tai daro. Aš nesu tiek gabi, kad dirbčiau su prastais režisieriais, ir nesu tiek graži, kad dirbčiau su prastais operatoriais.

– Kaip manote, kada baigsis televizijos kultas?

– Kada nors baigsis. Sunkiausia yra išlaukti, o ypač nemoka laukti aktoriai. Ateina kiti laikai, ateina  kitas pasaulio suvokimas. Viena, ką kartoju savo artimiems žmonėms: aš tikiu gerumu, švelnumu, geranoriškumu. Reikia šį laiką pergyventi. Dabar viskas sukasi apie pinigus, daugelis už juos pasiryžę parduoti savo „dūšią“. Bet praeis tas laikotarpis.

– Rašote knygą apie gyvenime sutiktus žmones. Galbūt jau matosi darbų pabaiga?

– Oi ne. Labai daug leidyklų prašo iš manęs tos knygos. Aš visados už paslaptį, o mano profesija yra labai vieša, mane scenoje žmonės mato nuogą. Žmonės mato, ar artistas meluoja, ar gyvena scenoje. Tai yra labai intymi knyga, o aš tam dar nesu pasiruošusi. Nerašau meilės romano, aš rašau apie sutiktus žmones, bet vis nerandu priežasties, dėl kurios tą knygą turėčiau atiduoti kitiems. Rašau ne todėl, kad norėčiau išsikalbėti.

– Jei Jums būtų leista pasukti laiką atgal, ar eitumėte tuo pačiu keliu, ar būtumėte aktorė?

– Taip, kaip buvo, taip ir reikėjo, kad būtų. Kartais žiūriu į jaunus žmones ir galvoju: kokia laimė, kad man ne dvidešimt metų. Nežinočiau, ką rinktis. Ilgai gyvenime buvau išsigandusi, išsigandusiomis akimis į pasaulį žiūrėjau. Gerai taip, kaip yra. Daug netekčių būta gyvenime, išėjo labai man brangūs žmonės. Kuo toliau, tuo baimė labiau praeina. Reikia suvokti, kad gyvenimas yra labai mažytė stotelė, ir, jei jame negalime padaryti ko nors gero, tai bent neprikiaulinkime. O jeigu dar kam nors padėsime, patarsime, vadinasi, nugyvenome teisingai. O tie medaliai, šlovė... Tai yra sekundės. Šiandien žvaigždė, rytoj – nebe. Jaunystėje reikia įvertinimų, o vyresnis žmogus jau žino, kas jis yra. Kad gėda nebūtų pačiam dėl savęs, tai yra svarbiausia.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką