„Esu daug keliavusi, gyvenusi skirtinguose pasauliuose, bet Kinijoje pirmą kartą patyriau kultūrinį šoką – pasijutau mestelėta laiku atgal, į sovietų santvarką, – prisipažįsta Eglė. Šanchajuje prieš pusantrų metų ji atsidūrė dėl vyro Soreno Hanseno darbo. – Ten atsitrenkiau į sunkiai suvokiamą žmonių gyvenimo, mąstymo logiką.“
„Kultūra, maistas – Kinijoje viskas kitaip. Be to, pajutau kalbos barjerą. Jei nemoki kiniškai, ten esi niekam neįdomus, kinai nemato reikalo tau skirti laiko ir dėmesio, – ne kartą patyrė lietuvė. – Jei gatvėje sustabdžius taksi mandarinų kalba nepasakysi, kur nori važiuoti ar neturėsi adreso lapelyje užsirašęs hieroglifais, vairuotojas tavęs neims.“
Adaptuotis naujoje šalyje buvo sunku ir todėl, kad iš Kenijos, kur gyveno pirmiau, keliaujančių daiktų šeima laukė pusę metų. „Aštuonerius metus praleidome Afrikoje. Radome draugų. Pamilome tą kraštą. Ir staiga teko viską palikti, – juodojo žemyno Eglė ilgisi iki šiol. – Atsidūrusi Šanchajuje suglumau: atrodo, tiek keliavau, tiek kartų iš naujo kūriau namus, o čia nieko nepavyksta! Kvieti namų šeimininkę, o ji vienu skuduru valo ir klozetą, ir virtuvės stalą. Be to, dar mane moko, kaip tvarkyti buitį. Ir nieko jai negali pasakyti!“ Eglei palengvėjo, kai sutiko atvykti visą laiką Afrikoje pas juos dirbusi Rose. Tamsiaodę moterį iš Kenijos Šanchajuje taip pat ištiko šokas, kai pajuto, kad kinai nevertina afrikiečių. Daug kas iš čionykščių, pirmą kartą pamatęs juodaodį, nejausdamas ribos lenda į akis, nori pačiupinėti...
Iš pradžių Kinijoje Eglė matė tik neigiamus dalykus. Todėl negalėjo prisiversti mokytis ir mandarinų kalbos. Tik atradusi save toje aplinkoje pripažino, kad be jos čia prapuls, nepažins žmonių, kultūros. Šanchajaus tarptautinę Amerikos mokyklą lankantis jos sūnus Mikas gilintis į mandarinų kalbą pradėjo išsyk. Keturis kartus per savaitę mokosi kalbėti, rašyti hieroglifais ir pinjinu – standartinės kinų kalbos transkripcijos romėniškais rašmenimis. Į namus ateinantis pedagogas, kuris berniuką moko papildomai, perprasti mandarinų kalbą padeda ir Eglei.
Šanchajus – didžiausias Kinijos ir septintas pagal dydį pasaulio miestas. Pasak Eglės, tai gražus, įdomus, daug ką siūlantis didmiestis. Hansenų šeima namą išsinuomojo rytinėje jo dalyje – moderniais dangoraižiais garsėjančiame Pudonge. Ieškodama vietos, kur būtų švaresnis oras, įsikūrė atokiau esančiame užsieniečių kvartale. Nuo namų iki miesto centro – geras pusvalandis kelio automobiliu. Mikas į mokyklą autobusu važiuoja valandą.
Apskritai tai, kad esi europietis, ten yra minusas. Kinams sutikti kitokį žmogų gal ir įdomu, bet jiems esi pašalietis – atvažiavęs į juos pasižiūrėti ir išsivežti visko, ką rasi geriausio.
Ne miestas vietą daro įdomią, o žmonės. Tuo įsitikinusi Eglė džiaugiasi, kad Šanchajuje jau turi draugių kinių. Be to, atrado nemažą lietuvių bendruomenę. Su įvairiais keliais čia atvykusiais tautiečiais Eglė palaiko ryšius, drauge mini lietuviškas šventes. Dar viena staigmena buvo lietuviškų šaknų turintys kitų tautų žmonės. „Viena geriausių mano draugių – kanadietė lietuvė, mergautine pavarde Vaitkūnas! Mūsų kaimynė – amerikietė, kurios močiutė lietuvė... Miko mokykloje fotografiją dėsto lietuviškai kalbantis amerikietis, psichologė – kanadietė, turinti lietuviško kraujo, – Eglė sužavėta, kad Kinijoje sutiko tiek mūsų šaknų turinčių žmonių. – Pernai kūno kultūros mokytoju dirbo tikras lietuvis Leonas! Noriu į Šanchajų atvežti savo darytų Kenijos nuotraukų parodą. Ieškau, kur ją eksponuoti. Man patinkančiai galerijai vadovauja amerikonas, kurio senelis – lietuvis! Kai pirmą kartą pasakau, kad esu iš Lietuvos, sukeliu daug puikių emocijų, nes daugelis ten nėra buvę.“
Kinijoje Eglė prisiminė savo profesiją – aktorystę. Juokiasi, kad tai – atsitiktinumas. Ji, kaip ir kitos vakarietės, į Kiniją atvažiavusios dėl sutuoktinių darbo, nenori būti vadinama tiesiog namų šeimininke. Jos visos išsilavinusios, susitikusios dažnai kalbasi apie karjerą. „Kadangi kitos giriasi, ką yra nuveikusios, aš irgi prasitariau, kad esu aktorė. Bičiulės pradėjo kalbinti, kad pasisiūlyčiau mūsų vaikų mokykloje dėstyti dramą, – Eglė atskleidžia, kaip atrado veiklos. – Jų paskatinta, į mokyklą nusiunčiau CV ir išties buvau pakviesta dirbti! Kadangi klasės didžiulės, o drama ten – vienas iš pasirenkamųjų dalykų, mokytojai reikia pagalbos. Man tai – proga save išbandyti, prisiminti, ką moku. Buvo smalsu, ką galiu pasakyti labai skirtingiems, iš viso pasaulio suvažiavusiems vaikams.“ Potyrius Eglė užsirašo. Neatmeta galimybės, kad visa tai kada nors suguls į knygą apie Kiniją. Gyvendama Afrikoje ji atrado save, kaip fotografę, ir išleido knygą „Mama Afrika“.
Per pusantrų metų lietuvė įprato, kad kinai kalba užuominomis. Todėl niekada negali būti tikras, ką jie nori pasakyti. Įprato prie sudėtingo eismo gatvėse. Žinoma, įgudo valgyti lazdelėmis. Taip mano pati. Tačiau žino, kad, vietinių akimis, visada liks svetima. „Turiu bičiulę belgę. Kinijoje ji gyvena dvidešimt metų. Jos draugai kinai, su kuriais bendrauja penkiolika metų, kartkartėmis vis dar paklausia, ar moka valgyti pagaliukais, – kvatoja lietuvė. – Jiems taip neįprasta, kad užsienietis gali valdyti lazdeles taip gerai, kaip kinas, išmanyti kinų mediciną, daryti akupunktūrą. Jie jaučiasi tokie išskirtiniai... Nors ir koks kietas kinų kultūros ar istorijos specialistas būtum, visada pasakys, kad esi užsienietis... Apskritai tai, kad esi europietis, ten yra minusas. Kinams sutikti kitokį žmogų gal ir įdomu, bet jiems esi pašalietis – atvažiavęs į juos pasižiūrėti ir išsivežti visko, ką rasi geriausio.“
