Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Eglė Špokaitė: šokis man – natūrali būsena

Eglė Špokaitė ir Povilas Budrys
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr. / Eglė Špokaitė ir Povilas Budrys
Šaltinis: „Savaitė“
0
A A

Lietuvos baleto pažiba Eglė Špokaitė apie visas savo sukurtas herojes kalba su vienoda meile, tarsi baimindamasi, kad išskyrusi vieną, užrūstintų kitas.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Žinau, kad esate Ožiaragis. Ar jau atšventėte savo gimtadienį?

Mano gimtadienis — šiandien, sausio 15-ąją.

Kaip netikėta! Sveikinu. Ar tai jums džiugi diena?

Maloni. Visi sveikina, bučiuojamės. Tačiau nesureikšminu jos. Baleto artistai paprastai gimtadienius švenčia prisiderindami prie teatro repertuaro. Šeštadienį manęs laukia atsakingas vaidmuo „Raudonojoje Žizel“. Vėliau bus galima šiek tiek atsipalaiduoti su maloniais žmonėmis.

Ar tai jums proga susimąstyti apie praeitį ir ateitį?

Neneigsiu — kartais pagalvoju.

O horoskopais tikite?

Paskaitau, bet nesakyčiau, kad jais tikiu. Tiesiog reaguoju su šypsena. Praėjusiais metais visi horoskopai šaukte šaukė, kokie puikūs metai Ožiaragiams. Tačiau nepasakyčiau, kad man jie buvo itin geri.

„Scanpix“ nuotr./E.Špokaitė
„Scanpix“ nuotr./E.Špokaitė

Skaičiau, kad 2009-aisiais Ožiaragių laukia naujas darbas ir smarkios naujų pajamų šaltinių paieškos. Jums tai patiktų?

Na, galima būtų priderinti prie mano gyvenimo...

Pastaruoju metu rimtojo meno kūrėjai vis dažniau šmėkščioja viešumoje. Jūsų talento gerbėjai jus mato tik teatre...

Tik operos artistai tapo labiau matomi, ir tai ne visi. Kiekvieno žmogaus gyvenimas susideda iš banguojančių etapų. Aš jau galbūt pergyvenau aktyvų viešumos gyvenimą. Jis juk negali ilgai tęstis. Turi vėl sukaupti tiek, kad taptum įdomus. Viešuma reklamos tikslais kartais taip pat pasiteisina. Būtent tokį metą dabar ir išgyvenu. Gal sukaupsiu kažką...

Kada išgyvenote didžiausią savo karjeros pakilimą?

Tai artistui keblus ir per daug tiesus klausimas. Konkrečios datos susijusios su kitomis mintimis. Sakyčiau, man geriausias laikas buvo, kai važinėdavau į konkursus. Jie suteikdavo didelį postūmį mano kūrybai. Pastaruosius septynerius metus išgyvenu tam tikrą kūrybinį sunkmetį. Nauji vaidmenys pasirodo rečiau, užtat jie dar brangesni. Prieš trejetą metų sušokau „Ana Kareniną“, mano lauktą vaidmenį. Tiesiog teatro repertuaro politika man nėra palanki. Mano gerbėjai neišsilakstė, bet premjerose dalyvauju rečiau.

Jeigu pati galėtumėte būti savo gyvenimo režisierė, koks jis būtų?

Nesiryžčiau to daryti. Kiekviena likimo suteikta proga yra tam tikras išbandymas. Kai likimas teikia vien malones, ne kiekvienas jas sugeba tinkamai priimti. Kai pats pradedi ieškoti, atrandi savo nepažintų galimybių.

Kaip kompensuojate tą kūrybinio pakilimo stoką?

Pajutau didelį norą kaupti žinias. Atradau labai daug naujo, susijusio su savo profesija, apskritai su menu, kultūra. Tai, ką įgijau, viliuosi panaudoti ateityje.

Kalbate apie studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

Ketvirtame akademijos kurse studijuoju choreografiją. Tačiau ne vien tai turiu omenyje. Studijos nereikalauja didelių laiko ir energijos sąnaudų. Tačiau jos mane paskatino labiau gilintis į man malonius dalykus. Nustebau, mokykloje niekada nebuvau pirmūnė ir niekada nesitikėjau, kad brandesniame amžiuje dar tiek daug pavyks atrasti.

„Scanpix“ nuotr./E.Špokaitei įteiktas "Auksinis scenos kryžius"
„Scanpix“ nuotr./E.Špokaitei įteiktas "Auksinis scenos kryžius"

Teatre esate sukūrusį daugybę vaidmenų. Kuris iš jų jums kelia ypatingas emocijas?

Kai šoku — gyvenu, o gyvenimas toks įvairus. Neišskirčiau nė vieno.

Kokio vaidmens dar nesuspėjote suvaidinti?

Neturiu tokių vaidmenų sąrašo. Šiandien teatre mažai statoma artimų mano plastikai ir būdui spektaklių. Repertuaro pagrindą sudaro klasikinio palikimo spektakliai. Jie labai mėgstami publikos. Man artimesnis neoklasikinio stiliaus repertuaras. Paprastai Europoje tokie spektakliai labai mėgstami, bet, deja, ne pas mus. Ten dažnai statomi spektakliai, kuriuose nėra tiesioginio siužeto, jų pagrindas — gera klasikinė ar moderni muzika. Tokiuose norėčiau šokti.

Ar šiuo metu ruošiate naujų vaidmenų?

Hm.. Nei taip, nei ne... Galbūt ir taip...

Koks jūsų paskutinis sukurtas vaidmuo?

Pernai pavasarį „Ugnies paukštėje“ atlikau lyg ir pagrindinį vaidmenį, tačiau mano pasirodymas trunka vos kelias minutes.

Kokios akimirkos scenoje jums gražiausios?

Tos, kurios atsiranda iš anksto neplanavus. Būna, kai visiškai netikėtai tave užplūsta nenusakomos emocijos, kurios gimsta iš kūrėjo ir atlikėjų vidinio ryšio, tarpusavio supratimo.

Dramos aktoriams prieš spektaklį būtina susikaupti, pasikartoti tekstą. O baleto artistams?

Baleto artistui irgi reikia susikaupti. Ir laiko tam reikia daugiau nei dramos aktoriui. Atšokęs vieną spektaklį, jau kitą dieną intensyviai pradedi galvoti apie kitą. Kasdien ir vis intensyviau repetuoji atskirus baleto šokius, kol galiausiai atšoki visą spektaklį. Ir ne vieną kartą. Turi sukaupti ne tik fizines jėgas, bet ir protą įtempti, kad spektaklio dieną jaustumeisi darbingas.

Kokios mintys jūsų galvoje kyla likus pusvalandžiui iki spektaklio ir pusvalandį po jo?

Prieš spektaklį „šildai“ savo kūną ir stengiesi atsiriboti nuo visų dirgiklių, vyti bet kokias pašalines mintis, kad nervai neužvaldytų. Po spektaklio būna labai lengva, jautiesi tarsi koks adrenalino fanatikas, tarsi alpinistas įkopęs į išsvajotą viršukalnę.

Nuo ko priklauso spektaklio sėkmė?

Nuo daugelio dalykų, bet labai svarbų vaidmenį čia vaidina muzika. Jei šokiui nepavyksta panirti ir ištirpti muzikoje, o dėmesį artistas sutelkia tik į tai, kaip įveikti sunkumus ir užduotis — spektaklio stebuklas neįvyksta.

Tad kodėl tada žmonės šneka, kad jei spektaklyje šoka Špokaitė, vargu ar į jį bilietų gausi?

Šito negaliu komentuoti. Matyt, didžiausią sėkmės viršūnę spektaklis pasiekia tuomet, kai visi komponentai puikiai sueina į vieną tašką. Tada ir pati pajunti, kaip tave pagauna toks jausmas, kurį nežinai, ar patirsi kitą kartą. Nedažnai taip būna. Nežinau net kas tai yra. Gal kažkoks teatro stebuklas.

Sausio mėnesį šokate keturiuose spektakliuose. Tai daug ar mažai?

Pagal mūsų teatro repertuarą, trys keturi spektakliai yra normalu. Penki septyni — per daug, emociškai sunku. Vieno ar dviejų — per mažai. Turi stipriai sukaupti visą savo valią, kad per daug neatsipalaiduotum.

Opera ir baletas visuomet po vienu stogu. O kuriems artistams sunkiau — operos ar baleto?

Jie kartu, nes juos sieja muzika. Visi mes turime savų meistriškumo paslapčių, kurių turime išmokti. Baleto artistai dirba labiau negailėdami savo kūno. Bet operos artistai, man rodos, yra jautresni. Įveikdami fizines užduotis, mes kartais netenkame to jautrumo, kurį girdime muzikoje ir kurį turime atspindėti savo vidumi. Scenoje tai aiškiai matyti.Gimtadienio proga linkėčiau sau drąsos, sako E.Špokaitė.

Kas jūsų darbe jums sunkiausia?

Valingai dirbti kiekvieną dieną. Valios pastangų baleto artistams ypač reikia. Ir dar — pakilti po nesėkmės.

Jums valios trūksta?

Juodas darbas — mūsų veiklos pagrindas, bet valios tam man nepakanka. Jėgų suteikia tik nauji įdomūs darbai. Baletas juk yra menas. Kūrybos procesas turi vykti nuolat ir kaskart būti vis kitoks.

Šiemet bus dvidešimt metų, kai šokate teatre. Jeigu teatro vadovybė paprašytų šiai progai pažymėti pačiai išsirinkti spektaklį, kurį pasirinktumėte?

Jeigu taip atsitiktų, turėčiau labai labai ilgai pagalvoti...

Dažnai pamąstote, ką darysite, kai nešoksite?

Pamąstau. Tai normalu. Manau, kad šokio pasaulyje liksiu. Anksčiau pagalvodavau, gal iš esmės keisti savo gyvenimą. Tačiau suprasdavau, kad gaila būtų apleisti tai, ką jau esu sukaupusi. Norėčiau dalintis tuo turtu, o ne vėl išradinėti dviratį. Kokioje srityje norėčiau save matyti, dar nežinau. Gal tai būtų susiję su šokio atlikimu, gal su pedagogine veikla, menotyra, gal su meno vadyba. Kol kas šoku ir per daug nesuku sau galvos. Baigusi bakalauro studijas, pavasarį norėčiau stoti į magistrantūrą. Matyt, tuomet ir išaiškės mano ateitis. Reikia išlaukti. Man tai įdomus laikas, bet kuriuo momentu galintis pasikeisti į man patrauklią pusę. Gal sulauksiu įdomių pasiūlymų.

Kaip artistui pranešama, kad laikas trauktis iš didžiosios scenos — jam pasako vidinis balsas, neduodama vaidmenų ar direktorius išsikviečia ant kilimėlio?

Kai pajunti, kad negali nieko naujo ir įdomaus padaryti. Vadovai gali ir vaidmenų neduoti ir ant kilimėlio kviesti, nors pastaruoju metu jie šiuo klausimu labai korektiški. O jei be šokio negali, rasi kur save padėti. Dabar plačiai vykdoma projektinė veikla, gyvuoja mažesnieji teatrai. Pavyzdžiui, „Menų spaustuvė“, kurioje yra ir šokio centras.

Klasikinio šokio srityje Rusijoje šokama 15-20 metų. Kuo toliau į Vakarus, tuo labiau šokis modernėja, bet tuo pačiu platėja ir teatrų repertuaras bei auga artistų amžius. Klasikinio palikimo spektaklius šoka jaunieji, o brandiems — savi spektakliai. Viena žymiausių baleto trupių pasaulyje šiandien yra Iržio Kyliano Olandijos Hagos mieste suburta trupė NDT. Ją sudaro trys grupės — jaunų artistų, solistų ir tų, kuriems per keturiasdešimt. Brandūs artistai — įdomios asmenybės, tik keičiasi spektaklių plastika ir turinys. Gaila, pas mus taip nėra. Būtų, eičiau šokti. Kol šoka širdis, nė vienas artistas nenorėtų nurimti.

 Ar niekuomet nekilo mintis apie karjerą užsienyje?

Tai atsirado jau per vėlai, kad keistų mano gyvenimą. Aš ir konkursuose būdavau viena iš vyriausių — 25-27 metų, kiti trejais ketveriais metais jaunesni. Kita vertus, man teatre nebuvo taip blogai, kad veržčiausi svetur. Tik pastaraisiais metais kartais šmėkšteldavo mintis: kodėl to nepadariau? Prieš pusmetį visą mėnesį Helsinkyje šokau „Aną Kareniną“. Ši trupė atitiko mano svajones, jaučiausi savo aplinkoje, kurioje buvo itin vertinami mano privalumai. Pagalvojau: jei taip būtų buvę anksčiau, būčiau svarsčiusi, ar neįšokus į paskutinį traukinio vagoną. O dabar ramiai ir džiugiai išgyvenau likimo dovaną. Nesakau, kad Vilniuje man blogai. Priešingai — netgi labai gerai! Tiesiog norėčiau dar kažką nuveikti. Deja, ne patys sau kuriame spektaklius, nors kartais norėčiau pabandyti ir tai. O šiandien — kiekviename spektaklyje pilna salė žiūrovų. Artistui didžiulis džiaugsmas matyti laimingas savo gerbėjų akis.

Niekada nejautėte nusivylimo savo profesija?

Niekada.

Bet baletą rinkotės be didelio tėvų pritarimo?..

Mano tėvai — inžinieriai. Praktiški žmonės. Jiems atrodė, kad išsimokslinusi galėčiau lengviau gyventi. O aš pasirinkau sunkų fizinį darbą. Kita vertus, man atrodo, kad savo užsispyrimu padariau tai, ko neišdrįso, tiksliau, neturėjo galimybių savo laiku padaryti mano tėvelis. Jis galėjo apleisti inžinieriaus darbą ir bandyti tapti profesionaliu dainininku. Už meilę muzikai esu dėkinga jam. Vaikystėje konkrečių vizijų neturėjau. Aš tik norėjau šokti, pasakoja balerina.

Baletas jums — visas gyvenimas?..

Mano gyvenimas yra gyvenimas, o šokis natūrali būsena, nebeatskiriama nuo gyvenimo.

Kas jums yra didžiausios baleto žvaigždės?

Jų ne viena. Mokykloje man didelė žvaigždė buvo Aušra Gineitytė. Ji man intelektualios balerinos pavyzdys. Maniau, balete tai vienas iš svarbiausių bruožų, kad galėtum būti savita ir įdomi. Neabejotinas autoritetas — Maja Pliseckaja. Ji žavi ir kūrybine energija, ir drąsa scenoje. Savitu stiliumi visada mane kerėjo italė Aleksandra Feri.

Ar savo gyvenimą scenoje įsivaizdavote tokį, koks jis pasirodė iš tikrųjų?

Vaikystėje konkrečių vizijų neturėjau. Aš tik norėjau šokti. Tačiau būdama balerina atradau netgi daug daugiau, nei galėjau įsivaizduoti.

Balete jūs esate daug pasiekusi, o ar neliko nuošaly asmeninis gyvenimas?

Nepasakyčiau, kad būčiau jį apleidusi. Tačiau kartais susimąstau ir suvokiu, kad esu praradusi kažką svarbaus, ko jau nesugrąžinsi.

Dažnai sakoma: kam sekasi karjeroje, nelabai sekasi meilėje. Ar jums tai tinka?

Aš jau daug metų turiu mylimą žmogų, aktorių Povilą Budrį. Labai džiaugiuosi, kad režisierius Eimuntas Nekrošius mane pakvietė į savo draugų ratą. Čia sutikau sau artimą žmogų, kuris man labai daug davė, atvėrė kitokį pasaulį. Tai man didžiausia ir džiugiausia likimo malonė.

Ar dviem artistams neankšta po vienu stogu?

Jeigu būtume vienos scenos artistai, gal ir nelengva būtų. Dabar tikras stebuklas — mes esame bendraminčiai savo pasaulėžiūra, o tai svarbiausia.

Nesunku dalintis bendra buitimi?

Jam su balerina nėra lengva. Mes dirbame nuo ryto iki vakaro ir namo grįžtame visiškai nusivarę nuo kojų. O aš dar ir mokausi. Ne kiekvienas vyras galėtų tai suprasti.

Kokių malonumų atrandate kasdienybėje ir poilsio minutėmis?

Gyvename Užupyje. Su malonumu į darbą, į paskaitas važiuoju dviračiu. Per dešimt minučių pasiekiu teatrą. Vasarą daug laiko praleidžiame gamtoje. Džiaugsmų atrandame keliaudami po Lietuvą. Labai mėgstu skaityti.

Ko linkėtumėte sau gimtadienio proga?

Drąsos. Ir išmokti laukti.  

„Savaitė“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką