Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Eimutis Kvosčiauskas: „Nevadinu savęs gerai dainuojančiu“

Eimutis Kvosčiauskas
E. Paukštės nuotr. / Eimutis Kvosčiauskas
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Žmogus iš provincijos, turintis stiprų namų jausmą“, – taip prieš kelerius metus būtų prisistatęs jaunosios kartos aktorius Eimutis Kvosčiauskas.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Tačiau po dešimties metų, praleistų Vilniuje, Eimutis apie nostalgiją gimtajai Vilkijai kalba su šypsniu lūpose. Tiesa, vis taip pat nuoširdžiai ir atvirai jį traukia namai, nors dėl darbo teatre ir dalyvavimo „Žvaigždžių duetuose“ laisvų valandų lieka vis mažiau.

Eimuti, papasakokite apie savo vaikystę...

Aš kilęs iš Kauno rajono, gražaus ir mažo Vilkijos miestelio. Ten prabėgo mano vaikystė ir paauglystė. Augau su dviem sesėmis, buvau tėvų išlepintas pagrandukas, nuo mažens besidomintis teatru.

Kokia buvo pirmoji pažintis su aktoryste? Gal giminėje būta ir daugiau aktorių?

Mano pusseserė Audronė Daugėlytė – Kauno lėlių teatro aktorė. Prisimenu, dar vaikystėje jai lankantis mūsų namuose stengdavausi išklausinėti apie teatrą, spektaklius. Bet to, kad ji mane pastūmėjo, neakcentuočiau. Greičiau mane traukė teatro paslaptis. Mokykloje veikė dramos studija, jau antroje klasėje jos vadovės  prašydavau, kad priimtų ir mane, o ji sakydavo, kad dar turiu paaugti. Vėliau minėta studija buvo pervadinta į mėgėjų teatrą. Drauge su juo dalyvavau ne viename festivalyje.

Vadinasi, labai anksti žinojote, ko norite ir koks bus jūsų kelias?

Teatrą žaidžiau ir vaidinau nuo pradinių klasių, tik paauglystėje kiek atitolau. Tačiau dvyliktoje klasėje, pažvelgęs į savo pažymius (matematika – ne, chemija – ne, fizika – galbūt), suvokiau, kad lieka tik aktorinis (juokiasi). 

Tada ir apsisprendėte studijuoti Vilniuje?

Kaip žmogui iš provincijos, turinčiam stiprų ryšį su namais, arčiausiai buvo Kaunas, bet pakako nuvažiuoti į atvirų durų dienas Vilniuje ir pajutau, kad turiu ten likti. Visa kita klostėsi be didelių problemų.

Tikriausiai pajutote, kad įsibėgėjus studijoms namai ėmė tolti...

Net ir susipažinęs su kursiokais neatsisakiau minties grįžinėti į Vilkiją savaitgaliais. Entuziazmas kiek prislopo išvydus paskaitų tvarkaraščius: paskaitos vyko ir penktadieniais, ir šeštadieniais, laisvas tik sekmadienis. Bet važiuodavau autobusu, pakeleivinėmis mašinomis – tokia stipri buvo namų trauka (šypsosi).
Tiesa, viskas tęsėsi iki pirmųjų metų pabaigos, vėliau ėmiau grįžti rečiau. O dabar išsiruošti jau visai sunku. Vilniuje esu dešimtus metus. Dabar čia – mano namai.

Tėvai nenusiminė, kai vienintelis sūnus pasirinko nepraktišką profesiją?

Tėvui buvo kažkas iš draugų užsiminęs, kad vaikas ubagiukas liks. Na, žinote, bohema: daug alkoholio, neužtikrintumas... Bet tėvai neprieštaravo, priešingai, su didžiuliu malonumu išleido studijuoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Patekau į režisieriaus Jono Vaitkaus kursą, o profesionaliojoje scenoje atsidūriau baigdamas akademiją.

Manyje ryškus Londono sindromas: vieną dieną norisi būti ryškiam, kitą mieliau pasislėpti minioje.

Sulaukėte pasiūlymo vaidinti Kauno valstybiniame dramos teatre?

Taip, jame praleidau nemažai metų. Gyvenau Vilniuje, o dirbau Kaune. Kiek vėliau sulaukiau pasiūlymų vaidinti Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, Gyčio Ivanausko, Oskaro Koršunovo, „Domino“ teatruose. Pasirinktą profesiją labai myliu, bet, jei prireiktų, galėčiau dirbti ir kitą darbą. Na, į verslo vadybininkus iš karto niekas nepriimtų, tektų kažkaip suktis.

Gal, be vaidybos ir dainavimo, pasižymite dar kokiais sugebėjimais?

Labai neblogai darau masažus (šypsosi). Taip pat kartais pagalvoju, kad man tiktų organizacinis darbas: ketvirtus metus dirbu neformalaus jaunimo organizacijoje „Babilonas“, tai teikia didžiulį malonumą.

Tačiau viršų ima aktorystė. Kuo ji taip žavi?

Kai prisimenu teatro gastroles Prancūzijoje, verkti norisi. Spektaklis rodomas lietuvių kalba (apačioje eina titrai), o žmonės tave supranta... Tokiomis akimirkomis suvoki, kokia galinga teatro jėga. Gali susikalbėti skirtingomis kalbomis. Aktorystė – nepaprastai spalvinga profesija: gali būti ir televizijos, ir kino, ir teatro scenoje.

Ar ilgai galvojote prieš sutikdamas dalyvauti TV projekte „Žvaigždžių duetai“?

Šiuo metu naujo spektaklio nerepetuoju, todėl sutikau gana greitai. Tiesa, prieš tai dar nuvažiavau pasikalbėti su dabartine scenos partnere dainininke Irma Jurgelevičiūte.

Kokį įspūdį paliko pirmasis susitikimas?

Iki tol buvau matęs Irmą tik scenoje – įspūdingą ir ryškią asmenybę, o į susitikimą ji atėjo dėvėdama kepurytę ir striukytę, tokia mažutė... Supratau, kad ji nebando dirbtinai atkreipti dėmesio į save, nėra žvaigždė, kuri tik ką nuo scenos nulipo.  

Nejutote nerimo dėl sklandančių kalbų ir gandų apie asmeninį Irmos gyvenimą?

Per vieną mūsų susitikimą Irma pasakė keletą teiginių, leidžiančių geriau ją suprasti. Pirmą dieną po „Žvaigždžių duetų“ filmavimo išsigandau, kai žurnalistai ją užpuolė. Tuo metu kaip tik nuskambėjo žinia, kad ji ištekėjusi už kalinio, o jos partneris – Eimutis. Žmogiškai suvedžiau, kad dabar ir aš su tuo susijęs...
Kita vertus, ne mano reikalas ją teisti ar ginti. Kaip ten sakoma: neišsižadėk tiurmos, ligos ir ubago lazdos. Bendraujame mes gana atvirai, bet į asmeniškumus nesileidžiame.

Kuris dažniau važiuojate repetuoti?

Mus skiriančius kilometrus pasidalijame per pusę. Kartais aš Kaune vaidinu ir prideriname susitikimo laiką, kartais ji atvažiuoja. Kaip „Žvaigždžių duetų“ pora sutariame išties neblogai: abu ieškome kompromisų. 

Ar daug griežtų pastabų sulaukiate iš Irmos?

Repeticijų metu dažniau dirbu su Rosita Čivilyte. Vadinu ją viena iš projekto dovanų. Rosita moko profesinių subtilybių, o Irma dalijasi sukaupta patirtimi.

Dainavimas jums pažįstamas nuo studijų laikų?

Taip, mokiausi to studijuodamas akademijoje. Labai įdomios buvo ansamblinio dainavimo ir vokalo paskaitos. Dabar prisieina daug ką prisiminti.

Su savo balsu TV ekrane jau apsipratote?

Nevadinu savęs gerai dainuojančiu, bet žmonės sako, kad į pievas netraukiu (šypsosi). Na, visiems skoniams neįtiksi. Kita vertus, dar neįpratau girdėti savo balso TV ekrane. Neišeina ramiai jo klausyti, man tai neatsiejama nuo nervinimosi ir griežtos savikritikos.

Vaidindamas spektaklyje jaudinatės taip pat kaip ir televizijos eteryje? Ar mažiau?

Teatro scenoje jaudulys mažesnis, bet ir „Žvaigždžių duetuose“ jis slopsta. Pažiūrėkite nufilmuotas laidas: aš jau daug labiau atsipalaidavęs (šypsosi).

Jaučiate su kiekviena diena užgriūvančio populiarumo skonį?

Dar prieš metus, kai startavome spektakliu „Striptizo ereliai“, vienas žmogus pasakė: „Žinai, tu dabar „ant bangos“. O pats to nesureikšminau. Gal žiūrint iš šalies ir atrodo, kad tam rupūžiokui sekasi (šypsosi). Iš tiesų darbas darbą veja, ir tai atneša vis ką nors nauja.
Kad ir dabar vaidinu monospektaklyje „Vietų nėra“ (jame įkūniju 33 telefonu papasakotų istorijų personažus). Man tai – vienos didžiausių svajonių išsipildymas. Svarsčiau parodyti kada tą spektakliuką, bet vieną dieną sulaukiau režisieriaus iš Kauno skambučio ir viskas išsipildė greičiau, nei tikėjausi.

Kai kurie aktoriai įsitikinę, jog bet koks atotrūkis nuo teatro, kad ir filmavimasis  serialuose ar televizijos projektuose, yra savos profesijos pamynimas. Ką jiems atsakytumėte?

Galbūt kai kurie aktoriai ir labai kreivai į mane žiūri, galvoja: buvo visai nieko aktoriukas, o dabar į televiziją įlindo… Nežinau, kas kaip vertina ir kada išmuš ta šlovės valanda, gal kai auksinį kryžių gausiu (juokiasi)? „Žvaigždžių duetuose“ kol kas nesijaučiu nuveikęs kažko svarbaus, bet darbo televizijoje teatro išdavyste nelaikau. Nors kai per daug aktoriaus televizijoje, irgi negerai. Visur reikia jausti ribas. 

Bendraujant su jumis neįmanoma nepastebėti atviro, nuoširdaus ir paprasto jūsų būdo, pasitikėjimo žmonėmis. Nebijote nudegti?

Jei nusvilsiu, kitą kartą nepasitikėsiu. Labai nemėgstu arogancijos, susireikšminimo ir kitų vaikiškų suaugusiųjų žaidimų. Atvykęs į Vilnių, buvau kiek kitoks, bet tam tikri gyvenimo vingiai aplaužė, pakeitė mano mąstymą.

Užvėręs teatro duris, mieliau paskęstate margaspalvėje minioje, o gal mėgstate atkreipti dėmesį į save?

Manyje ryškus Londono sindromas: vieną dieną norisi būti ryškiam, kitą mieliau pasislėpti minioje. Man patrauklus keitimosi procesas.

Gal jau pagalvojate apie antrąją pusę, šeimą?

Kol kas jos nėra, bet labai neliūdžiu. Jei iki pensijos nieko neturėsiu, bus liūdna, o dabar dar laiko yra. Su draugais dažnai pajuokaujame, kad senatvėje turėsime bendrus senelių namus. Nors jau ir tėvas kartais paklausia, ar nieko neturiu... Buvo kažkada, bet dabar toks gyvenimo etapas. Gal pavasarį, sušilus orui ir nubudus norui... (juokiasi). Toks tas mano asmeninis gyvenimas, kai turėsiu kažką daugiau, gal papasakosiu.

Kaip leidžiate laisvalaikį?

Per daug laisvų dienų neturiu: pastaruoju metu daug lėkimo. Bet kol jaunas esu, galiu (šypsosi). Gal tik vasarą gyvenu laisviau, galiu pasivažinėti dviračiu, su draugais Pilies  gatvėje išgerti alaus ir apie atostogas pagalvoti.

Panašu, kad bendraminčių jums netrūksta.

Vaidindami spektaklyje „Striptizo ereliai“, susigyvenome: dabar organizuojame bendras vakarienes, išvykas, kubiliukus arba pirtelės, net Kalėdas kartu švenčiame.

Žurnalas „JI“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką