Už kelių savaičių pristatysi vaikiškų eilėraštukų rinkinį. Kada spėjai tapti dar ir rašytoja?!
Parengtos jau dvi knygelės, jas parašiau maždaug prieš metus. Atostogaudama Kolumbijoje sūnums nupirkau keletą dvikalbių knygelių – ispanų ir anglų kalbomis. Grįžusi į Lietuvą puoliau ieškoti ko nors panašaus, tik šįkart – lietuviškai ir angliškai, tačiau nieko neradau. Tokios knygelės – puikios priemonės vaikams mokytis kalbų, todėl nenustojau apie jas galvoti. Po kurio laiko gimė pirmieji eilėraštukai, paskaičiau Pranui ir jam patiko. Negalvojau apie knygą, tačiau žinojau, kaip tie eilėraštukai turi skambėti, kokie piešinukai derėtų prie jų, – nuo pat pradžių turėjau viziją. Kai kilo mintis apie knygą, puoliau ieškoti žmogaus, kuris galėtų ją iliustruoti. Draugai rekomendavo Eriką Tumienę. Papasakojau jai idėją ir paprašiau, kad niekam nesakytų. Galbūt skambės kiek paranojiškai, bet Vilnius – didelis kaimas, ir, jei atvirai, tikrai baiminausi, kad kas nors nusižiūrės mintį (šypsosi). Esu be galo dėkinga draugams – šeši septyni žmonės žinojo apie mano sumanymą, bet nė vienas nieko neišpasakojo.
Erika nupiešė keletą eskizų ir jie buvo nuostabūs, įspūdingi. Tai buvo būtent tai, ką įsivaizdavau. Berniukas knygoje labai primena mano vaikus – tamsiaplaukis mėlynomis akimis. Vėliau prasidėjo ilgos ilgos paieškos žmogaus, kuris tuos dvieilius išverstų, – tai buvo išties sunkus darbas. Nelengva rasti žmogų, kuris mokėtų ne tik versti, bet ir rimuoti, be to, parašyti taip, kad suprastų pats mažiausias – nuo pusantrų iki ketverių metų – vaikas. Ir vėl pagelbėjo draugai. Kai jau buvo ką parodyti, idėją papasakojau leidėjams ir, nors neturėjau jokio noro išleisti knygelės kuo greičiau, „Alma littera“ pasiūlė nieko nelaukti ir paleisti ją į dienos šviesą dar prieš Kalėdas. Taigi pirmoji – „Mano gyvūnai“ – pasirodys jau už poros savaičių.
Augindama savo vaikus ir nuolat įgydama patirties žinojau, kokia turi būti knyga, skirta patiems mažiausiems. Pirmiausia tekstai turi būti trumpi – ilgi pasakojimai vaikams greitai nusibosta. Be to, žodžiai neturi būti pernelyg sudėtingi, vaikas juos turi suprasti ir įsivaizduoti, apie ką kalbama.
Tavo sūneliai turbūt taip pat turi mėgstamiausių knygų?
Šiuo metu Mikė Pūkuotukas – mėgstamiausias jų herojus. Pranui dar labai patinka knyga apie povandeninį gyvenimą. Visiškai nenustebčiau, jei užaugęs jis taptų gamtininku. Galbūt todėl pirmoji mano knyga ir bus apie gyvūnus, antroji – apie mus supantį pasaulį.
Kiek metų buvo vaikams, kai pradėjote jiems skaityti?
Kokie pusantrų. Prieš pat gimstant Antanui, Pranas pradėjo miegoti atskirame kambaryje savo lovelėje – tada jam dar nebuvo dvejų. Tuomet ir pradėjome jam skaityti prieš miegą. Vaikams patinka rutininiai dalykai, todėl su Jurgiu tai darome kiekvieną vakarą, dažnai – ir rytais. Tai – jauki kasdienė mūsų šeimos tradicija.
Kas skaitė tau, kai buvai mažytė?
Pamenu, niekada nenorėdavau eiti miegoti, tad tėvai tikrai turėdavo sugalvoti būdų mane suvilioti. Vienas jų buvo pasakyti „labanakt“ kokiai dešimčiai „Teddy“ meškiukų. Dar prisimenu, kaip prieš miegą tėtis man pasakodavo savo paties sukurtas istorijas: viena buvo apie raudoną ir rudą karvytes – nuostabi pasaka.
Nuo rudens tapai viena iš pramoginio scenos meno studenčių Vilniaus kolegijoje, tad nuo šiol laiko susitikimams randi tik tarp paskaitų, atsiskaitymų. Studijos ir yra tai, kuo šiuo metu gyveni?
Dar gyvenu muzika ir, žinoma, šeima. Nėra lengva teisingai išdalyti save, savo laiką, bet išmokti to, įsitikinau, įmanoma. Paskaitos vyksta dieną – tada, kai vyresnėlis Pranas būna darželyje, o Antaną prižiūri mano mama. Todėl suspėju ne tik pasimokyti, bet ir su Jurgiu parepetuoti, įrašyti kūrinius – kaip tik neseniai baigėme mudviejų albumą „The Ball & Chain“. Iki penkių ar šešių padirbu, o paskui visą dėmesį skiriu vaikams.
Man įdomu studijuoti, yra daug dalykų, prie kurių anksčiau nebuvau prisilietusi. Solfedis, fortepijonas, vaidyba, klasikinis dainavimas... Visada šokau arba dainavau, tačiau niekada nemokėjau groti – dabar turiu progą to pasimokyti. Nemažai studijuojančių menus galvoja apie būsimą karjerą, bet man ir apie ją nereikia svarstyti, – mokausi tik dėl savo malonumo. Žinoma, viena yra studijuoti, kai neturi šeimos, o man laiko pasėdėti prie knygų lieka mažiau – negaliu pasislėpti nuo vaikų ir sėdėti įbedusi nosį į užrašus.
Bet sunkiausia turbūt yra tai, kad tenka mokytis lietuviškai – jei paskaitos vyktų anglų kalba, būtų daug paprasčiau. Žinoma, stodama tai žinojau, bet ką galėjau padaryti? Važiuoti studijuoti į užsienį ir tempti paskui save šeimą? Laimei, dėstytojai žino, jog lietuvių kalba nėra mano gimtoji, todėl nesitiki, kad kalbėsiu idealiai. Galiu pasakyti, kad dainuoti lietuviškai man lengviau, nei kalbėti (šypsosi). Apskritai nemėgstu šnekėti viešai ir nesu pati idealiausia kalbėtoja – mūsų šeimoje Jurgiui tai sekasi kur kas geriau. Todėl jis ir yra mūsų atstovas spaudai (kvatojasi).
Beje, o kaip dėstytojai žiūri į žinomą studentę?
O kaip turėtų?! Žinau viena: įėjęs į auditoriją privalai gerbti dėstytoją, juolab kad atėjai šio to išmokti. Manau, dėstytojai jaučia, jog labiausiai noriu gauti žinių.
