Dabar populiaru
Publikuota: 2013 rugsėjo 1d. 21:41

Erikos vasaros romanas: ačiū tau, žavusis rudaki, už magišką vasaros naktį!

Ji ir Jis
123RF nuotr. / Ji ir Jis

Buvo beprotiškai karštas vasaros vakaras. Grįžusi iš darbo prisėdau prie kompiuterio ir įsijungiau muziką. Užgrojus mėgstamiausiai dainai, plačiai išsišiepiau ir nutariau pasižiūrėti, kas naujo pažinčių portale, kuriame esu užsiregistravusi.

Prisijungusi radau keletą naujų laiškų ir puoliau visiems atrašyti. Galiausiai atidariau paskutinę žinutę – nuo žavaus vaikinuko, su kuriuo susirašinėjau dvi dienas. Ir nors bendrauti su juo sekėsi lengvai, pažiūrėjusi į nuotraukas nusprendžiau, kad jis yra pasikėlęs savimyla.

Taigi atidariau jo naujausią žinutę ir perskaičiusi aiktelėjau. Siūlo susitikti. Puoliau į paniką. Galvoje prasidėjo minčių dvikova. Ką dabar daryti? Sutikti? O gal ne? Juk aš tikriausiai vis tiek jam nepatiksiu. Arba nežinosiu, apie ką su juo kalbėti. Be to, jau vėloka, o rytoj anksti teks kulniuoti į darbą.

Bet... Eilinį kartą nugalėjo manyje gyvenanti pamišėlė. „Juk gyveni tik vieną kartą!“ – garsiai sušuko ji. Pirštai perbėgo klaviatūra sumaigydami mano sutikimą.

Išverčiau drabužių spintą ir keturis kartus persirengiau, kol nusprendžiau vilktis trumpą juodą suknelę. Greičiausiu įmanomu būdu išsitiesinau plaukus, įsivėriau auskarus ir ant kaklo pasikabinau pakabuką – talismaną. Brūkštelėjau tušu per blakstienas, patepiau lūpas blizgiu, įsispyriau į basutes ir dar prigriebusi rankinę išlėkiau pro buto duris.

Namo grįžau paryčiais. Susitaršiusiais plaukais ir sumišusiomis mintimis. Pamišėlė šaukė: „Geriausias šios vasaros nuotykis!“

Eidama sutartos susitikimo vietos link vos nesusigundžiau idėja apsisukti ir lėkti namo, palikus vaikiną ant ledo. Bet ir vėl nugalėjo pamišusi mano dalis.

Netrukus išvydau manęs jau laukiantį mielos šypsenos savininką. Nedrąsiai prisiartinau prie jo ir pasisveikinau. Vaikinukas nieko nelaukęs pasiūlė eiti į jo automobilį ir važiuoti pasivažinėti. O aš? Aš gyvenu tik vieną kartą, tad neprisikurdama galvoje blogiausių galimų scenarijų, nusekiau paskui jį.

Einant automobilio link, jis paklausė: „Matei?“. „Ką?“ – klausimu į klausimą atsakiau. „Žaibuoja“.

Pažvelgiau į dangų ir išvydau nuostabų žaibą. O mano pamišėlė ėmė net šokinėti iš laimės. Juk tai buvo mano svajonių pasimatymo detalė!

Automobiliui pajudėjus iš vietos, vaikinukas įjungė muziką. Bet prieš tai perspėjo, kad jo skonis šiek tiek keistas. Važiavome per miestą visu garsu klausydamiesi Ryčio Cicino „Meilės laivas“. Garsiai juokiausi ir pamažu pradėjau klimpti į žavėjimosi tuo vyruku liūną. Tikras mielumo įsikūnijimas.

Nuvažiavome prie jūros. Ilgai kalbėjomės, bandėme geriau vienas kitą pažinti. Juokavome ir dar daugiau juokėmės. Viską apgaubė tamsa, o mes vis dar nenorėjome išsiskirti. Basi vaikščiojome per smėlį, o tada jis paėmė mane už rankos. Kūnu nubėgo malonūs šiurpuliukai. Plačiai išsišiepiau ir neatitraukiau rankos. Staiga jis sustojo ir atsisuko į mane. Žinojau, kas turi toliau įvykti ir tam nesipriešinau. Pasidaviau akimirkos svaiguliui. Užsimerkiau ir leidau jam mane pabučiuoti.

Vėliau stovėjome vienas priešais kitą ir pradėjome draugiškai ginčytis. Pasakiau, kad jis neišdrįstų manęs parversti ant smėlio. O jis... Jis tiesiog apkabino mane ir privertė mus abu nugriūti ant smėlio. Gulėjome ir garsiai juokėmės. Padėjau galvą jam ant krūtinės ir įsmeigiau akis į žvaigždes. „Šiąnakt labai gražus dangus“, – lyg skaitydamas mano mintis pasakė jis. „Šiąnakt geriausia mano vasaros naktis“, – pagalvojau ir dar plačiau išsišiepiau.

Nežinia, kas mus vertė taip elgtis... Karšta vasaros naktis ar tai, kad abu buvome pasiilgę kito žmogaus artumo. Aplipę smėliu dovanojome vienas kitam vis karštesnį ir aistringesnį bučinį.

Galiausiai grįžome į jo automobilį, tačiau ir jame negalėjome vienas nuo kito atsiplėšti. Tad netrukus ėmėme plėšti vienas nuo kito drabužius. Bučiniai, glamonės ir nevaldoma aistra.

Namo grįžau paryčiais. Susitaršiusiais plaukais ir sumišusiomis mintimis. Pamišėlė šaukė: „Geriausias šios vasaros nuotykis!“

Tačiau kita mano dalis nusprendė – užteks vadovautis šūkiu „Gyvenu tik vieną kartą“.

Ir nors po kelių dienų buvo antrasis mūsų pasimatymas, nežinau, ar noriu trečio. Jis tikrai mielas, žavus, linksmas, šiek tiek pamišęs ir šiaip beveik nuostabus. Bet.. „Man nereikia jo, aš noriu būt laisva“. Ne. Jei nuoširdžiai, tai aš bijau jausmų.

Galų gale, net jei mūsų meilės romanas netruko ilgai, tai nereiškia, kad jis buvo nevykęs. Ačiū tau, žavus rudaki, už magišką vasaros naktį.

Dalyvaukite konkurse „Mano vasaros romanas“ ir laimėkite puikius prizus!

Temos: 1 Meilė
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką