Nuo kelių metų dainuojate? Kada ir kaip supratote, kad norite gyvenimą susieti su opera?
Visi mūsų šeimoje buvo dainuojantys, šokantys – tėveliai šokiuose ir susipažino. Tėvelis triūbą pūtė orkestre, mama grojo kanklėmis. Dainuoju nuo 7 metų – viskas prasidėjo nuo padainavimų automobilyje. Būdamas kokių 16 metų susipažinau su opera ir labai stipriai „užsikabinau“.
Kaip vertinate dabartinę muzikos situaciją Lietuvoje?
Aš manau, kad muzikos situacija Lietuvoje gerėja – televizijoje pasirodo vis daugiau profesionalių atlikėjų. Manau, kad galėtų labiau pasistengti ir muzikos prodiuseriai – klausytojams duoti ne greitai paruošiamų hamburgerių, bet pateikti daugiau kokybiškos muzikos. Per tris dienas iškeptos žvaigždės nelabai ką gali parodyti, ypač kai bando dainuoti gyvai.
 |
| Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Edmundas Seilius ir Marijampolės choras |
Viename interviu esate užsiminęs, kad norite ko nors imtis, kad lietuvių požiūris į muziką pasikeistų. Gal žadate imtis kokios nors švietėjiškos veiklos, pavyzdžiui, tapti dainavimo mokytoju?
Švietėjiška veikla šiek tiek užsiimu ir dabar: stengiuosi, kad į televizijos eterį patektų kokybiška muzika, kad viskas būtų tikra ir gražu. Ar neketinu tapti mokytoju? Po truputį tą ir darau, nesiskelbiu oficialiai, bet kiek žmonės kreipiasi pagalbos – visą laiką padedu. Ir tenka pastebėti, kad kol kas nei vieno nenuvyliau.
Kaip jaučiatės projekte „Chorų karai“ kaip klasikos atstovas tarp popmuzikos scenos veikėjų?
Ne vienas aš tame projekte esu klasikos veikėjas – puikus klasikinės muzikos profesionalas Deivis su manimi irgi dainuoja teatre, pavyzdžiui, šį sekmadienį abu pasirodysime viename spektaklyje. Jis galbūt daugiau reiškiasi popkultūroje, o aš – klasikinėje plotmėje. Galbūt mano požiūris į muziką šiek tiek skiriasi nuo kitų projekto dalyvių, bet tai nieko blogo – reikia šiek tiek šviežio kraujo pamaišyti į tą publiką.
Ar jautriai reaguojate į komisijos kritiką?
Negalima komisijos vadinti neprofesionalia, yra joje ir profesionalų... Manęs kai kurie žmonės nelabai gali ir vertinti – jų žinių ir patirties kiekio nepalyginsi su mano. Jaučiuosi truputį keistai, kai studentas vertina profesorių (juokiasi).Tos laidos prodiuseriai turi savo užduotį įnešti chaoso, intrigos, matyt todėl komisijoje ir atsiranda tam tikri žmonės. Man užtenka žinių, kad suprasčiau, kas buvo padaryta gerai, o kas – ne. Aš kreipiu dėmesį į bet kokią protingą ir neužgaulią kritiką.
Aš jau esu praėjęs ir ugnį, ir vandenį, todėl dėl savęs nesijaudinu. Aš jaudinuosi dėl tų žmonių, kurie yra chore, jaučiu, kaip jie stovėdami man už nugaros viduje tiesiog kunkuliuoja. Jie šiam projektui atiduoda labai daug. Aš irgi investuoju labai daug savo laiko, tačiau žinau, kad esu teatralas, kad dainuoju operoje ir man tai tėra laikinas žaidimas, kurį aš noriu gražiai sužaisti.
Praėjusį šeštadienį vienas komisijos narys pasakė, kad Jūsų choro pasirodymas priminė tarybinius laikus, jame įžvelgė ir pykčio, kurį Jūs įvardijote rimtumu. Ar tas rimtumas kartais Jūsų chorui nepakiša kojos?
Yra tokių žmonių, kuriems turbūt neužteka erudicijos ar nepakanka gyvenimiško bagažo, kad žinotų, kas yra Victoras Hugo ir „Les Misérables“. Aš to komentaro nesureikšminau, man tai nepasirodė labai protinga. Galbūt žmonės iš to raugo dar neišlipę – juk revoliucija vyko ne vien Rusijoje. Mes galvojame truputį plačiau nei Lietuva ir buvusi Tarybų Sąjunga.
Yra tokių žmonių, kuriems turbūt neužteka erudicijos ar nepakanka gyvenimiško bagažo, kad žinotų, kas yra Victoras Hugo ir „Les Misérables“. Aš to komentaro nesureikšminau, man tai nepasirodė labai protinga.
Ar žadate ir toliau išlikti solidžiausiu choru projekte?
Aš manau, kad mes jau sukaupėme pakankamai solidų bagažą. Mes norime būti tikri ir atsiduoti muzikai, tiek, kiek leidžia projektas. Nemanau, kad visą laiką išliksime rimti. Planuose turime netgi „chuliganiškų“ sumanymų. Mes parodysime, kad galime būti ir labai rimti, ir juokingi, ir sarkastiški.
Ar daug talentingų marijampoliečių sutikote „Chorų karų“ atrankose, ar buvo iš ko rinktis?
Buvo, tačiau aš žinau, kad daugelis talentingų žmonių šį kartą neišdrįso ateiti į atranką ir dėl to aš truputį nusivyliau. Tačiau mūsų komanda neprasta, tik šio choro muzikinė patirtis nėra didelė – tik maža dalelė narių anksčiau yra kartu dainavę chore. Mūsų choro nepalyginsi su Vilniaus choru, kuriame yra ir Artūro Noviko ansamblio „Jazz Island“ nariai. Mes galime tik pavydėti šiam kolektyvui, turinčiam stiprų branduolį. Tikiu, kad mūsų choras ateityje bus kietas riešutėlis – mes augame visi kartu.
Kokios būsimų mėlynojo Marijampolės choro narių savybės Jums buvo svarbiausios?
Atrankose didžiausią dėmesį kreipiau į balsą ir kad žmonės mokėtų skaityti natas – nes iš jų per savaitę reikia išmokti naują kūrinį. Žiūrėjome, kad atrinktas dalyvis būtų charizmatiškas, laisvas, atsipalaidavęs, drąsus.
Kokia charakterio savybe pasižymi Jūsų vadovaujamas choras?
Kaip suvalkiečiai jie yra sveikai užsispyrę. Tą užsispyrimą jie nukreipė į teigiamą pusę – stengiasi, dirba ir palaiko vieni kitus. Marijampolėje atsirado nauja, didelė muzikuojanti šeima. Nors chore yra ir vyresnių už mane, bet jaučiuosi kaip tėtis, kuris kartais turi pagrūmoti pirštu.
Jūs gyvenate Vilniuje, o choro repeticijos vyksta Jūsų gimtinėje, Marijampolėje. Kaip pavyksta suderinti dienotvarkę su choro repeticijomis?
Sunku visur suspėti, vasarį žymiai padaugės renginių: šią savaitę vyko spektaklio, kuriame vaidinsiu, repeticijos, pasiruošimas kelioms operoms. Stengiuosi viską suderinti, kas savaitę nuvykti į savo choro repeticiją. Į repeticijas vykstu kartu su žmona ir ten abu dirbame iki prakaito: repeticija kartais užtrunka ir iki šešių valandų. Kitomis savaitės dienomis jie taip pat nėra palikti likimo valiai: choras ruošiasi su chormeistere.
 |
| „Triumfo arkos“ finalistai – Edmundas Seilius ir Liudas Mikalauskas. |
Kas Jūsų manymu projekte „Chorų karai“ turi didžiausius šansus laimėti ir kodėl? Ar nebijote vėl likti antroje vietoje, kaip ir projekte „Triumfo arka“?
Šie televiziniai dalykai neprognozuojami, aš nepanašus į sinoptiką, todėl nesiimsiu prognozuoti (juokiasi). Projekte „Triumfo arka“ aš kaip tik išlošiau, kad buvau pastebėtas, kad dabar daugelis nori klausyti tokios muzikos, kokią aš atlieku. Aš atradau savo publiką. Antra vieta, ar pirma – nemanau, kad yra didelis skirtumas.
Ar Jums svarbu laimėti, ar „Chorų karuose“ dalyvaujate tik savo malonumui?
Iš pradžių galvojau, kad dalyvausiu dėl savo malonumo, o dabar matau, kad to malonumo ne tiek daug liko – turime labai sunkiai dirbti ir atiduoti visą energiją. Aš esu įpratęs užbaigti tai, ką pradedu, todėl manau, kad eisime iki galo. O kaip mums seksis – priklausys nuo žiūrovų.
