– Kaip prisistatytum tavęs nepažįstančiam žmogui? Kokia tu?
– Pradėčiau nuo „Labas, mano vardas Monika“ (juokiasi). Esu paprasta, bet neprasta. Kai reikia, esu rami, o kai reikia, labai gyvybinga. Su tais, kurie elgiasi su manimi gražiai, ir aš gražiai elgiuosi. Labai nemėgstu, kai mane vadina pasikėlusia, nes dažniausiai tokie žmonės nė nebūna su manimi bendravę.
– Ar galėtum save pavadinti kompanijos siela, ar turi daug draugų?
– Nemanau, kad galima turėti daug draugų. Taip nebūna. Kai kurie galbūt nesupranta žodžio „draugas“ reikšmės. Juk draugas turi būti toks, kuris visada padėtų, galėtum kreiptis į jį bet kurią minutę, žinotum, kad jis su tavimi ir džiaugsis, ir liūdės. Didelės draugų kompanijos neturiu, bet turiu kelis tokius, kuriais visada galiu pasikliauti.
– Esi abiturientė, tau 18 metų. Ar euroviziniai reikalai netrukdo mokslams?
– Stengiuosi viską suderinti. Savaitgaliais dažniausiai būnu Vilniuje, nes vyksta įvairios pamokos. Taip gyvenu jau apie metus, todėl daug mokslai nunusmuko, pavyksta spėti.
Startas geras, o kaip toliau bus, taip. Norėčiau vykti į Vokietiją.– Kas geriausiai sekasi mokykloje, ką ketini studijuoti?
– Planuoju stoti į mediciną, jei pavyks (šypsosi). Labiausiai mokykloje patinka lietuvių kalba ir chemija.
– Dainuoji nuo mažumės, o ketini studijuoti mediciną, kodėl, tarkime, ne vokalo specialybę?
– Manau, kad būdama 40-ies, baigusi tokią specialybę kaip vokalas, jei kas atsitiktų balso stygoms, išvis neturėčiau darbo. Norėtųsi turėti užtikrintą ateitį, kad žinočiau, jog bet kada galėsiu susirasti darbą. Galbūt man medicina patiks taip, kad nuo pat pradžių galėsiu būti gydytoja, o laisvalaikiu dainuoti. Mūsų giminėje daug mokytojų, bet medikų, bent jau tarp artimiausių giminaičių, kol kas nėra, būsiu pirmoji.
– Kokia gydytoja būtum?
– Tikrai ne chirurgė (juokiasi). Rinkčiausi balso stygų, nosies, gerklės gydytojos specializaciją. Labiausiai norėtųsi gydyti gerklę ir balsą, padėti dainuojantiems.
– Kaip tavo šiųmetį pasirodymą „Eurovizijoje“ įvertino klasės draugai, bičiuliai?
– Džiaugėsi ir labai palaikė.
– Kuo tau įdomi „Eurovizija“, kodėl jau antrąsyk joje dalyvauji?
– Man atrodo, kad „Eurovizija“ yra konkursas, kuriame gali pasisemti daug patirties. Jis mane žavi tuo, kad kiekvienas atlikėjas, atstovaujantis savo šaliai, yra 100 procentų įsitikinęs tuo, ką daro. Tai galima matyti jų pasirodymuose, jų akyse. Kiekvienas atlikėjas gali to pavydėti.
– Kaip vertini savo šansus laimėti nacionalinę „Eurovizijos“ atranką?
– Startas geras, o kaip toliau bus, taip. Norėčiau vykti į Vokietiją. Dar negalvojau, kaip keisčiau savo pasirodymą, jei laimėčiau Lietuvoje. Dar gyvenu džiaugsmo nuotaikomis po pusfinalio (šypsosi). Bet troškimą laimėti turiu. Kiekvienas, lipantis į „Eurovizijos“ sceną, turėtų norėti laimėti, kitaip nematau reikalo ten eiti.
– Kuo skiriasi tavo pasirodymas praėjusių metų ir šiųmetėje nacionalinėje atrankoje?
– Šiemet niekas negali pasakyti, kad esu kaip iš vaikų „Eurovizijos“ (juokiasi). Šiemet dainuoju savo kūrybos dainą, o savas kūrinys yra išgyventas, esu labai su juo susigyvenusi. Jeigu kalbame apie jaudulį... Man ant scenos dažniausiai apskritai nebūna baisu. Kuo daugiau žmonių žiūri, tuo geriau (šypsosi).
– Kaip išsirinkai suknelę pasirodymui? Daugelis atkreipė dėmesį į tviskantį apdarą.
– Suknelę, kurią vilkėjau, man parodė mano vadybininko Martyno Tylos draugė Neringa Zeleniūtė. Nutarėme, kad tai labai gražus modelis. Žadėjome siųstis iš Amerikos, bet pamanėme, kad gali netikti mano figūrai ir reikės taisyti. Tad nusprendėme siūtis čia – nunešiau nuotrauką dizainerei Aidai Zinčiukaitei ir ji įgyvendino mūsų sumanymą. Manau, finale pasirodysiu su ta pačia suknele. Reikėtų labai ilgai galvoti, kad sugalvotume ką nors už ją geriau.
– Kas tau padeda ruoštis „Eurovizijai“, kas labiausiai palaiko?
– Labiausiai palaiko draugai ir šeima, mokytojai. Palaiko ir Rosita Čivilytė, kuri mane moko vokalo. Nors ji tikrai nesistengia manęs prakišti, žinau, kad džiaugiasi su manimi.
 |
| Monika Linkytė |
– Kaip susikirto tavo ir Rositos Čivilytės keliai?
– Tai buvo seniai, dainavau, rodos, laidoje „Talentų ringas“, o ji buvo komisijos narė. Man buvo gal 15-a, ji mane pastebėjo, po laidos pakalbino, pasakė, kad gražiai dainuoju, esu perspektyvi. Tada viskas taip ir baigėsi, bet praėjusiais metais man reikėjo vokalo mokytojos ir jai paskambinau. Ji mane prisiminė. Džiaugiuosi, kad dirbame kartu. Rosita labai draugiška, gali patarti bet kokiais klausimais, galima sakyti, ji lyg antra mama (šypsosi).
– Jau kurį laiką kuriamas tavo debiutinis albumas. Kada jis pasirodys, koks jis bus?
– Net nežinau. Atlikėjui išleisti albumą yra sunku, nes šiandien kiekvienas gali muzikos parsisiųsti iš interneto. Tas albumas tampa tarsi daiktu, kurį darai dėl savęs, prisiminimui. Žinoma, minties apie albumą neatsisakau ir tikiuosi, kad jis pasirodys dar šiemet. Jame bus ir mano, ir Lino Adomaičio kūrybos dainų. Pradėjome albumą kurti, kai jis man rašė dainas, o vėliau įkvėpta įvairių idėjų ir pati pradėjau jas rašyti. Manau, albumas bus linksmas, nors bus ir kelios lėtos dainos. Tokios man pačiai labiau prie širdies, mėgstu soulo stilių, išgyvenimų kupiną muziką.
– Kaip susipažinote su Linu Adomaičiu?
– Kadaise, labai seniai, dalyvavau konkurse „Laumės juosta“ ir man reikėjo dainos, mat pagal sąlygas buvo galima atlikti tik naują lietuvišką kūrinį. Buvau girdėjusi, kad Linas rašo dainas ne tik sau, bet ir keletui paauglių. Paskambinau jam ir taip susipažinome (šypsosi).
– Kam skirta tavo muzika?
– Kiekvienam, kuriam patinka. Mano publika daugiausia, manau, yra paaugliai ir studentai.
Iš tiesų buvo taip, kad Marius man padėjo pasiruošti „Eurovizijos“ pasirodymui – tik tiek.– Kokių pomėgių turi, be dainavimo?
– Daugiau nelabai kam laiko lieka. Bet labai mėgstu keliauti, esu apkeliavusi pusę Europos. Dar labai mėgstu čiuožinėti ant ledo. Žadėjau lankyti dailųjį čiuožimą, bet nebeužteko laiko.
– Daugeliui įdomu, ar tokios jaunos ir žavios merginos širdis laisva...
– Ne, draugo neturiu. Ir Marius Jampolskis nėra mano vaikinas! (Juokiasi.)
– Tada kodėl žiniasklaidos atstovai bandė tave su Mariumi supiršti?
– Nėra jokios paslapties – žurnalistai patys paklausė ir patys iškėlė tokią teoriją. Gal po kelių savaičių atsiras kokia versija, kodėl visa tai įvyko. Iš tiesų buvo taip, kad Marius man padėjo pasiruošti „Eurovizijos“ pasirodymui – tik tiek. Kol kas jokio kito bendro projekto neturim.
