Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Eva Ghaoui: pavydėti man galima ne to, ką turiu, o kokia tapau (papildyta birželio 30 d.)

Eva Ghaoui
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Eva Ghaoui
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Kad ir kur pasirodytų, įspūdinga juodaplaukė iškart sukelia susidomėjimą. Tik sunku patikėti, jog tai – ta pati Eva Ghaoui (32): grožio konkursų dalyvė, prieš dešimt metų ištekėjusi už libaniečio ir susilaukusi dviejų vaikų. Nebepanaši ji ir į iškankintą, po išsiskyrimo su vyru vaikus praradusią moterį. Keleri pastarieji metai Evai – kaip niekada dosnūs: ji vis dažniau pabendrauja su vaikais, šalia – mylimas vyras, dovanojantis saugumą ir prabangą. Gal vis dėlto pasakiški stebuklai ir tikrame gyvenime įmanomi?..

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kai pastarąjį kartą mūsų žurnalui davėte interviu, apie skyrybas dar nė minčių nebuvo: su iš Libano kilusiu Nejeebu (43) auginote dukrą Yasmeeną (10) ir sūnų Eliją (7), būrėte Taro kortomis, mokėtės kosmetologijos paslapčių, tapėte paveikslus... Kas atsitiko, kad jūsų gyvenimas taip kardinaliai pasikeitė?

Kartu gyvenantys žmonės turi augti vienodu tempu. Jeigu vienas auga, o kitas lieka, koks buvo, namuose prasideda nesutarimai, problemos. Vienas siekia, nori mokytis, jam per maža erdvės, o kitam – viskas vienodai. Tokios šeimos paprastai išsiskiria. Turbūt mums atsitiko būtent taip.

Kokį įvykį vadintumėte lūžiu?

Žinote, turbūt tą dieną prieš trejus metus, kai išėjau su vaikais iš namų. Paskui netekau ir vaikų... Dešimt metų esi kartu, turi šeimą, o staiga lieki viena. Ir dar tokių kliūčių tau pridaro, kad nežinai, ko griebtis, kaip gelbėtis... Man tada labai pasisekė, kad Renata Voitechovskaja pasakė, jog „KristiAnos“ salonas ieško administratorės. Norėjau kuo greičiau išsikapanoti iš asmeninės nesėkmės, todėl stačia galva nėriau į dirbą. Iki šiol esu be galo dėkinga žmonėms, kurie mane priėmė. Ten daug ko išmokau, ten, kaip sakoma, pražydau. Pradėjau nuo administratorės pareigų, tvarkiau dokumentus, bendravau su žmonėmis. Bet norėjosi daugiau kūrybos, ėmiau daryti makiažus. Sekėsi taip gerai, kad buvau išsiųsta mokytis į Mančesterį. Man tai buvo geriausias įvertinimas. Jaučiau, kad prasideda naujas gyvenimo etapas.

Jis nuslopino mamos, iš kurios buvo atimti vaikai, skausmą?

Oi, geriau nereikia ta tema kalbėti... Tuoj apsiverksiu. Gerai, kad tada, kai prasidėjo šeimyninės peripetijos, aš beprotiškai daug dirbau. Aštuntą ryto išlėkdavau į darbą ir tik devintą vakare grįždavau. Užsikraudavau tiek darbų, kad tik nereikėtų galvoti, mąstyti... Žurnalistai, iš kurių tikėjausi pagalbos, dar labiau sujaukė situaciją, papylė purvo... Įsivaizduokite, ateina pas mane klientė darytis makiažo ir sako: „Prisiskaičiau apie jus skandalų...“ Man tas laikas buvo tikra tragedija, daugybė naktų ir dienų išverkta... Net prisiminti nenoriu.

Kodėl jūsų su vyru istorija iškilo į viešumą? Kodėl nepavyko susitarti tarpusavyje?

Kai bijai, nematai kitos išeities, nežinai, kas dar galėtų padėti, – griebiesi visko. Atrodė, kad situaciją galima kaip nors pakeisti pasitelkus viešumą. Tikėjausi, kad vyras išsigąs ir vaikus grąžins... Bet jie vis dar su tėčiu Libane.

Tikėtina, kad vaikai grįš pas jus?

Dar bijau ką nors konkretaus sakyti. Oficialiai santuoka iki šiol nenutraukta – mes vis dar procese... Sudėtingai viskas sprendžiasi, ilgai, nemaloniai...

Koks jausmas būti vienai iš tų moterų, kurių istorijos patenka į pirmas laikraščių skiltis, atgimsta knygose ir dokumentiniuose filmuose: ištekėjo už pietiečio... vyras vaikus išvežė dievai žino kur...

Aišku, jeigu vestuvių dieną pradėtum galvoti apie panašias istorijas ir skyrybas, geriau būtų net netekėti. Aš buvau įsitikinusi, kad mano santuoka – visam gyvenimui. Neklausiau nei mamos, nei kitų patarimų, įspėjimų. Dariau taip, kaip man atrodė teisinga. Na, bet kuriuo atveju mes dešimt metų išgyvenome santuokoje. Gal ir nebuvo bendras gyvenimas rožėmis klotas, bet nubraukti dešimties metų irgi negalima. Gal su buvusiu vyru ir neradome ryšio, kuris mus visam gyvenimui būtų sulaikęs kartu, bet pozityvą vis dėlto sukūrėme. Yra du nuostabūs vaikai – labai gražūs, protingi, gabūs.

Dabar, kai jau praėjo nemažai laiko, abu imame kitaip žiūrėti į situaciją. Nebegalvojame: ką aš tau pasakysiu ar tu man... tu kaltas ar aš... Galvojame, kaip padaryti, kad vaikams būtų gerai. Man atrodo, šita istorija mus abu padarė stipresnius, geresnius, atlaidesnius. Apskritai, jeigu moterys būtų pakantesnės savo vyrams, būtų išsaugota kur kas daugiau santuokų. Jeigu vietoj priekaištų dažniau skambėtų susižavėjimas, šeimos būtų patvaresnės. Ir pati dabar daug ką stengiuosi daryti kitaip. Pavyzdžiui, aukštinu savo antrąją pusę.

Pasisekė jūsų antrajai pusei...

Man irgi labai pasisekė. Atsaką gaunu lygiai tokį pat: turiu artimo žmogaus pagarbą, jo sukuriamą ramybę, saugumą. Mokėjimas nepasakyti to, dėl ko paskui tektų gailėtis, – didelis menas. Ant jo laikosi santykiai.

Galbūt suvokimas, kaip elgtis, kad išsaugotum santykius, ateina tik su amžiumi, patirtimi?

Gal ir su amžiumi. Pati pastebiu, kad į daug ką kitaip reaguoju. Anksčiau būčiau rėžusi, ką nors kategoriškai atsakiusi, o dabar tiesiog patyliu: gal žmogui šiandien nuotaika prasta, gal kas nepasisekė...
Arba tiesiog matai, kada situacija jau pradeda kaisti, ir būsimą konfliktą ramiai užglaistai. Turbūt tai – patirtis, išmintis, žinojimas, kad skandalai šeimoje nieko gero neatneš. Pati pasikeičiau, gal todėl ir užsitarnavau ramų žmogų.

Kas tas paslaptingas jūsų draugas?

Kai galėsiu apie jį daugiau papasakoti, mielai pristatysiu. Galiu tik pasakyti, kad jis – verslininkas, ne lietuvis ir verslus turi ne Lietuvoje. Bet kol skyrybos nesibaigusios, demonstruotis būtų tiesiog neetiška, negražu.

Nors oficialių skyrybų dar nebuvo, santykius kurti vis dėlto sau leidote?

Su buvusiu vyru kartu negyvename jau trejus metus. Išskyrus vaikus, mūsų niekas nebesieja.
Be to, naujo vyro aš neieškojau ir megzti santykių neskubėjau.

Girdėjau, kad su draugu kurį laiką gyvenote Romoje.

Pastaruosius du mėnesius iš tiesų praleidau Romoje, išlandžiojau visas gatveles, apėjau antikvariatus, siuvyklas. Dabar gal kiek ilgiau užtrukau Lietuvoje, bet greitai vėl iškeliausiu. Paskui grįšiu. Turbūt toks gyvenimo būdas ir liks: pasiilgsti savo šalies, atvažiuoji ir džiaugsmingai leidi čia laiką; išvažiuoji į užsienį – irgi esi laimingas, kad pamatei kažką naujo.

Visą laiką gyventi Romoje? Ne, tik ne Romoje! Tik ne su italais. Juk jie tokie nepatikimi! Apsaugok Dieve, su jais reikalus tvarkyti!.. Jie viską sprendžia tūsuose: ant stalo ir čipsai, ir dokumentai... geria, valgo, aptarinėja... riebaluotais pirštais varto dokumentus... čia ką nors pasako, čia pamiršta... O, Dieve! Gal aš kitokio charakterio, todėl man sunku. Parvažiuoju į Lietuvą ir negaliu atsidžiaugti, kad čia taip švaru, gražu, tvarkinga.

Pagaliau esate su žmogumi, su kuriuo norėtumėte gyventi iki mirties?

Aš jau nieko neplanuoju. Gyvenu ir džiaugiuosi šia diena. O problemas spręsime tada, kai jų atsiras.

Sužadėtuvių žiedas ant rankos dar nespindi?

Spindi, bet kasdien jo nenešioju. Ir vestuvių dar teks palaukti.

Išduokite paslaptį, kur galima sutikti tokių išskirtinių vyrų?

Kad ir kaip keista daug kam būtų, nevaikščiojau gatvėmis, nesišlaisčiau po oligarchų vakarėlius. Su savo žmogumi susipažinau darbe – kai „KristiAnoje“ su popieriais laksčiau pirmyn atgal. Jis priėjo, užkalbino, kaip įmanydamas stengėsi patraukti mano dėmesį. Po skaudžių išgyvenimų nenorėjau pradėti jokių santykių, ne apie tai tada galvojau. Nieko neieškojau – mane surado.

Kadangi draugo tapatybę laikote paslaptyje, žiniasklaida pradėjo spėlioti, ar tai ne Laimutis Pinkevičius, Tautvydas Barštys arba koks kitas garsus milijonierius...

Nepažįstu nei Pinkevičiaus, nei Barščio, nei dar kokio veikėjo. Tegu tie vyrai ramiai sau gyvena ir tegu visi nusiramina: nieko bendro su tais žmonėmis neturiu ir šeimų tikrai neardau. Mano žmogus – laisvas, nė karto nebuvo vedęs. Šiek tiek vyresnis, bet nedaug – vienuolika metų.

Žinau, kad tuščias gražuoliukas manęs nebūtų sudominęs, nes vyro išvaizda man nėra labai svarbi. Užtat imponuoja protas. Žaviuosi, kaip mano draugas sugeba apskaičiuoti gyvenimą dvidešimt, trisdešimt žingsnių į priekį. Kartais neklausau jo, noriu daryti savaip. Bet jeigu galiausiai nusileidžiu ir padarau taip, kaip pataria jis, pamatau, kaip puikiai rutuliojasi tolesni įvykiai.

Jeigu į mano gyvenimą atėjo toks žmogus, vadinasi, ir aš turiu savybių, kurios jį žavi. Vadinasi, esu įdomi, sugebu pritraukti neeilinius, sėkmingus žmones.

Ryškias moteris Lietuvoje rankų pirštais galima suskaičiuoti. Tos, kurios ir atrodo įspūdingai, ir gali miesto gatvėmis perlėkti prabangiu „Rolls-Royce“ ar „Lamborghini“ – maža. Nieko keista, kad jus lydi smalsūs žvilgsniai. Koks jausmas nebūti pilka pelyte?

Ir tada, kai neturėjau to, ką turiu dabar, sugebėdavau apsirengti gerai ir atrodyti įspūdingai. To, kad moteris visada turi būti susitvarkiusi, išmokau iš mamos. Ji net šiukšles iš namų nešdavo pasidažiusi, susišukavusi plaukus. Nuo vaikystės prisimenu, kaip mama stovėdavo prie veidrodžio ir kruopščiai tušu dažydavosi blakstienas, kaip rinkdavosi, ką rengtis... Teta, sesuo – tokios pačios. Turbūt tai – mūsų šeimos moterų bruožas. Turime atrodyti gerai. Kai keliauju, man didžiausia tragedija, jeigu kokio nors komponento pritrūkstu: turiu priderinti batelius prie suknelės, parinkti atitinkamą makiažą, aksesuarus... Norisi sukurti harmoningą vaizdą.

Prabangūs automobiliai – draugo dovanos?

Galėčiau tai pavadinti dalijimusi. Netrukus važinėsiu gražiąja „Bugatti Veyron“. Manau, būsiu pirma ponia Lietuvoje, kuri galės pasidžiaugti šia mašina lietuviškuose keliuose.
Bet ne dovanos svarbiausia, o mylimo žmogaus dėmesys, kasdienis švelnus bendravimas. Mes iš pusės žodžio vienas kitą suprantame. Kartu galime tiesiog sėdėti ir tylėti. Ta tyla nevargina, nesukuria diskomforto. Aišku, dovanos – irgi labai miela, smagu. Automobilis, laikrodukas, rankinė – tokios dovanos pagyvina kasdienybę ir suteikia malonumo. Neslėpsiu, mano meilė – „Chanel“. Kokie jų batai!

O kaip jie aptarnauja! Šveicarijoje užeinu į „Louis Vuitton“ parduotuvę: prie įėjimo pasitinka administratorė, pasisveikina. Tada prieina konsultantė, pasiūlo pagalbą. Palydi į kitą aukštą, išmatuoja viską, kas tau tinka ir patinka. Išsirenki batelius, darbuotoja juos nuneša prie kasos. Susimoki ir jau griebtum dėžę, bet ne – viską dar gražiai supakuoja. Tada palydi iki durų, įteikia batus tarsi brangiausią dovaną ir su administratore palinki geros dienos. Tai – pagarba klientui. Apie „Hermes“ firmą apskritai atskira kalba – užsisakai rankinę, kelis mėnesius lauki... Turiu nuostabiąją „Hermes Kelly“. Vos nenualpau, kai gavau supakuotą: dėžėje – rankinė, originalumą įrodantys dokumentai, specialus dėklas nuo lietaus, speciali forma, kur rankinė turi „miegoti“: parėjusios namo negalite nutrenkti jos prieškambaryje, turite padėti į dėžę „ilsėtis“. Su rankine gavau ir rožinio šilko „Hermes“ suknelę.
Gal daug kas tai vadina prabanga, o aš – pasirinkimo galimybe.

Girdėjau, turite ir asmeninį vairuotoją.

Toks iš tiesų yra. Labai geras vairuotojas, diskretiškas, protingas žmogus. Turiu ir pagalbininkę, kuri tvarko namus. Kodėl turėčiau to atsisakyti? Ar kuklintis? Kodėl pati turėčiau trenktis į kokį prekybos centrą ir tąsyti sunkius pirkinių maišus? Tokių pagalbininkų daug kas turi.

Užtat nedaug damų Lietuvoje gali pasigirti turinčios asmeninį vadybininką. Jūsų dienos planus reguliuoja Marius Adžgauskas. Štai ir per interviu sėdime trise. Mariau, paaiškinkite, kas yra tas asmeninis vadybininkas?

Marius: Dar jis vadinamas asistentu. Rusijoje tokios pareigos ir darbas – labai dažni. Toks žmogus nėra tarnas ar krepšių iš parduotuvės nešiotojas. Jis padeda apsipirkti, tvarko užimto žmogaus dienos planus, reguliuoja susitikimus, interviu. Pavyzdžiui, mes su Eva bendraujame dar ir verslo reikalais, padedu jai kurti strategiją, nes pažįstu Lietuvos pardavimo rinką. Dabar kaip tik išvažiuoju į Londoną, kur Mados koledže lankysiu specialius mados administratorių kursus. Su Eva mus sieja ir draugystė. Aš ir buvusį jos vyrą Najeebą pažinojau. Ir dabartinį draugą pažįstu.

Eva: Mes neretai laisvalaikį leidžiame kartu. Daug kartų per dieną susirašome, susitinkame. Kam man švaistyti laiką, jeigu yra žmogus, kuris gali padėti, pabendrauti, suderinti. Jeigu Lietuvoje tai – nauja mada, mes būsime jos pradininkai. O jeigu tai kas nors pavadins prabanga, tegu: man – ne trylika metų, kaip sakoma, jau laikas ir deimantus dėvėti... ir asistentą turėti visai neprošal (juokiasi)...

Galų gale, jeigu turiu gerą automobilį, kodėl privalau važinėti traktoriumi ar mikriuku? Gyvenu vieną kartą. Ir jeigu turiu tokių galimybių, gyvensiu pagal jas. O kad dėl to sulauksiu dėmesio – ne mano kaltė. Nesuprantu, ir iš kur sąvoka „barakuda“ atsirado! Kaip galima mane ar kurią kitą moterį taip vadinti? Aš juk nemedžiojau vyrų, nereikalavau, kad jie pirktų dovanas, neardžiau šeimų... Tiesiog man pasisekė, kad sutikau dosnų žmogų.

Marius: Bet, žinokite, Eva ir dvyliktą nakties kotletukų mylimam vyrui gali iškepti...
Eva: Nepasakok šeimyninių paslapčių (juokiasi).
Marius: Eva ruošia valgį, priima draugo tėvus, visais rūpinasi...
Eva: Iš tiesų dabar visa šeima suvažiavusi, todėl teko daug laiko praleisti prie viryklės. Ruošiu pusryčius, tada lekiu į studiją ar su reikalais, į sporto salę, paskui – pietūs, vakarienė... Gal ateis laikas, kai turėsiu savo virėją, bet kol kas šia sritimi rūpinuosi pati.

Prie prabangos lengva priprasti?

Aš ir draugėms nenustoju kartoti: prie gerų dalykų pripranti lygiai taip pat, kaip ir prie negerų. Galbūt prabangiai gyventi lengviau, paprasčiau. Bet viskas šiame gyvenime laikina: šiandien turi daug, rytoj – nieko. Po to, ką patyriau, supratau, kad reikia džiaugtis kiekviena akimirka, smulkmena. Vieną dieną į darbą važiuoji mikroautobusu, o kitą persėdi į „Lamborghini“. Gyvenimas kasdien gali verstis į bet kurią pusę. Taip, man patinka prabanga, išskirtinis gyvenimas. Kodėl turėčiau tekėti už žmogaus, kuris, pavyzdžiui, nesugeba uždirbti net duonai? Aš juk taip pat nesėdžiu rankų sudėjusi. Mąstau apie ateitį, apie savo vaikus – ką jiems galėsiu duoti. Puikiai suvokiu: jeigu pati būsiu niekas, net didžiausi vyro turtai nepadės man bendrauti su vaikais. Šiuo metu studijuoju drabužių dizainą, kuriu išskirtinių drabužių kolekciją ir planuoju kokybišką, įspūdingą šou. Į pristatymą bus pakviesta žurnalistų iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos. Mano suknelės – iš prabangaus audinio, natūralaus šilko, ilgos – iki žemės.

Tokiomis ne gėda pasipuošti net Monake. Manau, ten savo nišą ir rasiu. Mano tikslas – ne tik demonstruoti prabangų gyvenimą, noriu pati daug pasiekti ir savo vaikams įrodyti, kad nesu primityvi turtingo verslininko išlaikytinė ar kad moku tik šampaną baseine gerti...
Pavydėti man galima ne to, ką turiu, o kokia tapau. Juk buvau likusi nuoga plika ir be vaikų. O dabar stengiuosi tapti sėkminga moterimi visose srityse: tiek asmeninio gyvenimo, tiek verslo. Gal tai sėkmė, gal dovana už patirtas kančias – kaip norite, taip vadinkite.

„Žmonės“
Komentarai
Temos Birželis
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką