Evaldas Petrauskas buvo ką tik grįžęs iš apdovanojimų ceremonijos, kur išdalyti medaliai jo svorio kategorijos (iki 60 kilogramų) boksininkams. Užtat savąjį medalį atsinešė treningo kišenėje, vis norėjo jį liesti, išsitraukti, pasidžiaugti. „Prieš apdovanojimus vyko finalinė kova. Labai džiaugiausi dėl to, kaip boksavosi ukrainietis Vasilijus Lomačenka, kuris tapo čempionu, – viskas tarsi į vienus vartus. Ta finalinė kova turėjo būti jo ir mano... Jaučiausi vertas, laimėjęs prieš korėjietį, bet teisėjai nutarė kitaip. Kad esu teisus, patvirtino ir publika – ėmė švilpti, kai teisėjas pakėlė korėjiečio ranką, o man – plojo. Taip gera ant dūšios dėl to buvo. Publiką papirkau savo kova, gal dar ir tuo, kad esu malonus žmogus. Stengiuosi išlikti toks, kuris gerbia kitus, tuomet ir kiti gerbia mane. Tai didelis dalykas“, – Evaldo džiaugsmas virs dar pynėsi su nuoskauda.
Apie išskirtinį talentą per jo kovas kalbėjo ir BBC televizijos komentatoriai, girdami vos 164 centimetrų ūgio sportininką iš provincijos, Traksėdžių kaimo Šilutės rajone, prisimindami lietuviškas pavardes bokso istorijoje, minėdami 1968-ųjų Meksiko olimpinį čempioną Daną Pozniaką.
„Nurimau tą dieną, kai žinojau, kad jau tuoj medalį užkabins, o per ceremoniją širdis žiauriai suvirpėjo, buvau labai patenkintas. Jausmas, kai pakelia Lietuvos vėliavą, neapsakomas, – Evaldas darsyk paglostė savo bronzą. – Nuo pat pradžių taip liūdėjau, nes per karjerą esu pralošęs gal trisdešimt kovų, o laimėjęs – kokį šimtą penkiasdešimt. Pralaimėti tikrai skaudu, aš nepratęs. Bet gera, kad yra medalis. Jis traukia žmones – būriai medalį pamatę puola sveikinti, nori drauge nusifotografuoti. Ir pačiam nešiotis jį labai malonu. Dar rankos parašus dalijant nepaskaudo, bet mano „Facebook“ profilis plyšta tikrąja žodžio prasme. Kasdien sulaukiu kokio šimto kvietimų draugauti. Taip viskas užsisuko nuo pirmos kovos olimpiadoje. Po kiekvienos – vis daugiau.“
Baigiantis žaidynėms, boksininkas turėjo dvi svajones. Pirmoji – kuo greičiau grįžti į Lietuvą, o ypač – į gimtuosius Traksėdžius, kurių per penkias Jungtinėje Karalystėje praleistas savaites (iki olimpiados treniravosi stovykloje Kardife) labai išsiilgo, – lengvai pasiekiama. „Tėveliai namie labai laukia. Ir visas mažas mano kaimukas. Prieš olimpiadą jie man padarė fantastiškas išlydėtuves. Sutiktuvės, jaučiu, bus dar nuostabesnės. (Evaldas interviu davė Londone, dar prieš grįžtant į Lietuvą – red. past.)
Gustė Airijoje ir gimė. Rugsėjį jos mama ketina grįžti atostogų į Lietuvą, o paskui aš su jomis abiem keliausiu į Airiją – ten ilsėsiuosi nuo sporto ir būsiu su dukryte.
Draugas su pusbroliu Traksėdžiuose buvo įrengę projektorių, kad visi susirinkę žmonės, o jų suėjo gal du šimtai, mano pusfinalio kovą galėtų žiūrėti. Pasakojo: lauke pilna balų, visi stovi jose ir už mane serga“, – džiaugėsi Evaldas. Po šių žaidynių juo besižavinčių žmonių yra ne tik gimtajame kaime, bet ir visame pasaulyje. Antrosios svajonės išsipildymo teks truputį palaukti – mažytė, dar pusantrų neturinti, Evaldo dukrytė Gustė su savo mama gyvena Airijoje.
„Kai nematau taip ilgai, liūdna. Labai labai ją myliu ir jos pasiilgau. Gustė Airijoje ir gimė. Rugsėjį jos mama Dovilė ketina grįžti atostogų į Lietuvą, o paskui aš su jomis abiem keliausiu į Airiją – ten ilsėsiuosi nuo sporto ir būsiu su dukryte. Kol kas su Guste kasdien bendraujame per skaipą – dėl to tikrai daug laiko prie kompiuterio praleidžiu. Ji darosi vis įdomesnė, po biškį šneka. Ir labai judri – sako, kaip aš buvau“, – šiltai šypsosi boksininkas.
Su dukrytės mama jiedu susitiko Šilutėje, atšokti vestuvių nespėjo, o dabar nebendrauja: „Bet gal, kai nebeliks atstumo, pabūsime kartu, viskas pasikeis?..“
Visa traksėdiškių Petrauskų šeima – kaip kumštis. Vieningi, draugiški, vienas kitą palaikantys tėvai Svetlana ir Algis bei trys jų sūnūs – 22-ejų Arvydas, Evaldas ir trylikametis Lukas. „Jau aš esu iškalbingas, bet mano mana – dar labiau. Kai būnu Lietuvoje, kasdien skambinamės. Ji smulkiai pasakoja, ką nuveikė, kaip sekėsi, klausinėja manęs. Kartais net nėra laiko visko išklausyti, bet nejau mamai tą sakysi?.. Parvažiavęs į kaimuką mielai dirbu ūkio darbus, kiek tik galiu, tėveliams padedu ne tik darže. Jie gyvena bute, bet už kelių šimtų metrų nuo namo yra tvartai, juose laiko triušių – rankoves pasiraitęs dirbu ir tenai.
Su tėveliais jaučiame stiprų ryšį, kaip ir su abiem broliais. Arvydas su šeima gyvena Airijoje, buvo atvykęs į Londoną manęs palaikyti. Ir pirmas treneris Vincas Murauskas iš Šilutės stebėjo mano kovas. Mudu labai sutariame. Kiekvienąkart grįžęs namo einu pas jį į treniruotes“, – pasakoja žaidynių prizininkas.
Šeima, boksas ir Vincas Murauskas nulėmė Evaldo kelią į olimpą. Dar – talentas ir beprotiškas darbštumas. Boksininko stovėsenos ir kelių judesių jį, dar mažą berniuką, išmokė tėčio draugas. Paskui abu su broliu Arvydu autobusais ar pėsčiomis traukdavo į bokso salę Šilutėje, esančioje už poros kilometrų. „Ką iš vaikystės labiausiai prisimenu – tik boksą. Sportuoti pradėjau septynerių. Atsimenu, kiti mums su broliu sakydavo: „Nebūkit durneliai, einam geriau kompu pažaisti.“ O mes abu – tik į treniruotes žiemą ar vasarą. Kartais, pamenu, tik du salėje su treneriu ir dirbdavome, niekam daugiau to nereikėjo.
Niekada nenorėjau bokso mesti, į ką nors keisti. Nenoriu, kad ir mažasis brolis Lukas tą darytų. Matau, kad jis labai talentingas, jau nemažai laimėjęs. Jis jau dabar vos ne mano ūgio, bus aukštesnis, kovos kitos svorio kategorijos rungtyse, bet, manau, daug pasieks. Labai laukė manęs grįžtančio iš olimpiados. Sakė: „Noriu, kad patreniruotum.“ Lukui labai patinka, kai kokių naujų pratimų parodau. Suprantu, kaip jam tai svarbu, koks didelis autoritetas esu. Man vyresnis brolis Arvydas irgi toks buvo, kol abu boksavomės.“
 |
| Fotodiena/Roberto Dačkaus nuotr./Evaldas Petrauskas |
Londone Evaldas buvo netrumpai, bet jo nematė. „Nespėjau, rūpėjo tik sportas. Be to, mečiau svorį, tai kur nors eiti noro nebuvo – iki pirmos kovos reikėjo atsikratyti dešimties kilogramų. Paskutinę dieną išvis nei valgiau, nei gėriau, o treniruotę dariau tokią, per kurią turėjau numesti du kilogramus. Naktį užmigti nelengva, kai taip nori valgyti ir gerti. Bet ateina rytas – mus sveria aštuntą valandą, kova – tik devintą vakare. Tas laikas iki kovos – tikra šventė, kai sočiai pavalgai, atsigeri, ir jėgos sugrįžta. Gerai, kad į ringą – ne tiesiai nuo svarstyklių, nes per tas valandas iki kovos svoris padidėdavo gal keturiais kilogramais“, – pasakoja sportininkas.
Iš kur ta didžiulė psichologinė stiprybė, šalti nervai, kurie bokse lemia labai daug? „Gal labiausiai padeda geros mintys? – spėja Evaldas. – Iš vakaro apie kovą per daug negalvoju. Ir nežiūriu priešininkų kovų įrašų. Jei žiūrėčiau, naktį sunkiau užmigčiau, sunkiau nusiteikčiau. Kovas analizuoja treneriai, jie pasako, kokios taktikos laikytis. O aš vadovaujuosi nuostata, kad ne man reikia stebėti varžovus. Tegul jie patys stebi mane. Tokios mintys psichologiškai tikrai sustiprina. Nors olimpiadoje susikaupti su kiekviena kova buvo vis sunkiau – tas svorio laikymas, įtampa... Olimpinėse žaidynėse viskas kitaip – spaudimas, atsakomybė gal dešimt kartų didesnė nei pasaulio čempionate. Jausmo būnant čia su niekuo nepalyginsi.“
Grįžęs namo Evaldas nuoširdžiai džiaugiasi priėmimais, pagerbimais. Jie olimpiniam prizininkui labai malonūs, o dėmesys – nepabodęs. Premiją už bronzą – 150 tūkstančių litų – investuos įsigydamas būstą: „Juk reikia ir apie ateitį pagalvoti.“ O toliau?.. „Toliau – kita svajonė. Auksas kurioje nors olimpiadoje. Bet pradžioje reikia daug dirbti, kad patekčiau į Rio de Žaneirą po ketverių metų.
