Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Evelina Sašenko: vienos ima grožiu, o aš – balsu! (papildyta birželio 9 d.)

Evelina Sašenko
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Evelina Sašenko
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Dvi savaites nuolat šypsojausi. Negaliu daugiau, nebeišspaudžiu...“ – vos pradėjus interviu prisipažįsta dainininkė, mūsų atstovė „Eurovizijoje“ Evelina Sašenko (23). Greičiausiai tai – „eurovizinės“ euforijos ir kelis pastaruosius mėnesius besikaupusio nuovargio mišinys. Arba akimirkos nuotaika, sukelta kol kas neatsakyto klausimo: „O kas toliau?“

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Žodis „Lenkija“ tapo lyg gyvas priekaištas... Turi ten giminių? Koncertuoji daug? Kokie tavo ryšiai su Lenkija? Va, ir dabar sakai savaitę ten praleisianti.

Šįkart važiuoju ne koncertuoti, o atostogauti, pailsėti. Girdėjau, kad ten superinė klinika ar sanatorija sveikatai pagerinti, figūrai patobulinti. Be to, Gdanske, kur būsiu, gyvena mano teta, yra daug pažįstamų.
Bet, aišku, dažniausiai į Lenkiją važiuoju koncertuoti. Dabar sulaukiu ypač daug pasiūlymų iš įvairių lenkų festivalių. Akivaizdu, kad tą šalį aš sudominau. Ir jau senokai. Buvo laikas, kai iš Lenkijos dėl darbų gausos net neišvažiuodavome. Keistai skamba tavo klausimas: „Ko aš važiuoju į Lenkiją?“ Todėl, kad manęs ten nori. O dainininkas važiuoja dirbti ten, kur jo laukia. Aš tikrai niekam neatsakau, Lietuvoje koncertuoju visur, kur tik pakviečia. Bet turiu pakankamai laiko nuvažiuoti padainuoti ir kitur. Jeigu man užsienyje pasiūlys gerą projektą, tikrai čia tuščiai nesėdėsiu. Nesvarbu, Lenkija tai ar kuri kita šalis.

Man atrodo, dar niekada anksčiau Lenkija Lietuvos dainai „Eurovizijoje“ nėra skyrusi dvylikos balų. Suvažiavo tavo giminaičiai į Lenkiją ir nubalsavo?

Tikrai ne! Tiesiog keli lenkų televizijos kanalai mano dalyvavimui „Eurovizijoje“ skyrė daug dėmesio: nebuvo žinių laidos, kurioje nebūtų buvę pasakojama apie mane. Kai Lenkijos atstovė nepateko į finalą, jų žurnalistai apskritai galėjo nerengti jokių reportažų iš „Eurovizijos“. O jie tik dar daugiau dėmesio skyrė man. Televizijos informacijos skatinami kūrėsi mano fanų klubai. Jie mane taip smarkiai ir palaikė.

Keistas dalykas: jeigu koncertuoti važinėtum į...

...pavyzdžiui, Vokietiją ar Angliją...

...būtent! Niekam tai turbūt neužkliūtų. Visi tik didžiuotųsi: „Matai, prasimušė į pasaulį...“

Tiesiog nieko nežinome apie Lenkijos popmuziką, kultūrą, ten kuriamus miuziklus. Kadangi moku lenkų kalbą, daugiau ir pasidomiu. Lengviau galėčiau išvardyti Lenkijos miestus, kur nesu koncertavusi, nei tuos, kuriuose pasirodžiau. Tačiau ne tik ten dainuoju. Pavyzdžiui, rudenį kviečia į Prahą. Laukia Kopenhaga, Briuselis.

Sklido kalbų, kad prieš kelionę į „Euroviziją“ Lietuvoje nė nebandėte ieškoti rėmėjų, iškart išdūmėte į Lenkiją.

Ilgą laiką neturėjome nė vieno rėmėjo. Rašėme laiškus, skambinome į įvairias Lietuvos bendroves. Vienoje įmonėje, kurioje kažkada koncertavau, kur neva gerbėjų turėjau, išgirdau: „Mes jums nieko neskolingi ir prašome neskambinti.“ Tada supratau: daugiau išmaldos neprašinėsiu. Mėnesį plušome ir nieko... O Lenkijoje vienas pažįstamas suvedė su įmonės vadovais, jie vos po valandos pokalbio sutiko paremti. Iš Lietuvos prisidėjo tik Trakų rajono savivaldybė... nes gyvenu ten. Man tikrai nedaug reikėjo – ne šimto ir ne dviejų šimtų tūkstančių. Kainavo tik drabužiai, kompakto išleidimas ir dar keli menkniekiai.

Į „Eurovizijos“ atranką ėjai, paprastai kalbant, dėl reklamos. Lūkesčiai pasiteisino?

Su kaupu (juokiasi)! Tik visur yra dvi pusės. Geroji – kad nuvažiavau į „Euroviziją“. Anksčiau dar būčiau suabejojusi, bet dabar sakau: tikrai esu dėkinga už tokį potyrį. Neįkainojama patirtis išeiti į tokią milžinišką sceną prieš minią. Man buvo įdomiausia, kaip kūnas reaguos. Maniau, kad bus labai baisu. Bet puikiai save suvaldžiau, ir kvėpavimas buvo geras. Paprastai esu labai nekantri, kas ne taip – tuoj pykstu. O ten sugebėjau susiimti. Net didžiavausi savimi.
O blogoji pusė – žinomumas. Toks jausmas, kad dabar Lietuvoje mane kiekvienas atpažįsta... Tai vis dar trikdo.

Na, eini gatve ar užeini į kavinę... ir ką?

Matai, kaip padavėjų akys išsiplečia: „Ar čia ta?..“ Vakar nuėjau gėlių pirkti: net turguje atsirado gerbėjų! Viena vertus, smagu, bet kai esi paprastas žmogus, sunku patikėti, kad visa tai vyksta su tavimi. Ten, Diuseldorfe, apskritai keistai jaučiausi: dvi savaites buvau TOKIA žvaigždė! Visi vardą žino, prašo, kad pasirašytum ant marškinėlių, tavo nuotraukos ant kiekvieno kampo! Apskritai nemaniau, kad Lietuva ten tiek dėmesio sulauks. Juk buvo daugybė delegacijų, kur dainininkai reklamavosi kaip įmanydami: po šimtą kartų per dieną persirengė, keitė sukneles, šukuosenas... DIRBO tikrąja to žodžio prasme. O mes – tokie kuklūs, paprasti, ramūs iš tos Lietuvos (kurios sostinė daug kam – Ryga) – ir tai sulaukėme tiek dėmesio. Pirmą dieną negali viso to suvokti. Antrą – pradedi suprasti. Trečią – imi džiaugtis. Ketvirtą – bijoti.

O penktą, žiūrėk, imi ir sužvaigždėji

Ne, aš – realistė. Suvokiu ribą tarp įsivaizdavimo ir realybės. Tiesa, jau lėktuve supratau, kad grįžtu namo apsirengusi visai ne kaip žvaigždė (juokiasi). Džinsai, švarkelis... Žinojau, kad oro uoste mane sutiks, bet per tas dvi savaites taip nusibodo puoštis, dažytis... Namo skridome per Kopenhagą, ten kelias valandas laukėme lėktuvo į Vilnių, buvome beprotiškai pavargę, juk kėlėmės... Mes net nesigulėme po finalo! Penktą ryto jau važiavome į oro uostą, o visa diena prieš tai buvo kupina streso. Aišku, tai – ne pasiteisinimas.

Po tokios gyvenimo patirties pažvelgei į save ir gal net savo drabužinę kitaip?

Dar neturėjau tam laiko. Ir apskritai manau, kad padariau daugiau: parodžiau, kad „gerai dainuoti“ nebūtinai turi būti susiję su „įspūdingai atrodyti“. Tie, kas „Eurovizijoje“ krėtė cirkus ir demonstravo išvaizdą, net į finalą nepateko. Scenoje aš – dainininkė, o gyvenime nedarysiu jokių šou, noriu būti paprastas žmogus. Ir nenoriu kasdien vaikščioti apsiavusi aukštakulnius. Nors suvokiu, kad atrodyčiau: Super! Vau! Kaip žvaigždė! Gyvenime nenoriu būti žvaigždė. Manau, net neįmanoma kasdien gerai atrodyti.

Bet „Olialia“ gražuolės gali!

Jos kitko negali... Vienos ima grožiu, o aš – balsu.

Tada nėra ko pretenduoti į jų populiarumą!

Man daug ir nereikia (juokiasi). Be to, ne tokios šlovės aš noriu... Kai staiga jos gauni, sėdi ir galvoji: reikėjo tau to ar ne? Vis dar pagaunu save: „Jėzau, gal čia ne man?..“ Bet turiu vilties, kad savaitė kita ir apsiprasiu...
Tiesa, kadangi Lietuvoje dainininko darbo kiekiai ir alga tiesiogiai susiję su žinomumu, teks kartais ir man pasipuošti... kūdintis pradėsiu, kad tik atitikčiau lietuviškos žvaigždės sąvoką (juokiasi)...

Turbūt kaip bet kuriai kitai merginai nebuvo malonu, kad visi, kas netingi, aptaria tavo išvaizdą ir analizuoja kiekvieną papildomą kilogramą...

Kaip tik malonu, kad visi pastebėjo mano kūną (juokiasi)... O jei atvirai: man nelabai rūpi! Gera ta mano figūra. Kokią Dievulis davė, tokia ir džiaugiuosi. Galų gale gavau didesnių privalumų – balsą, klausą. Manote, aš nematau savo trūkumų? Žinau, kad nesu tobula, bet nemanau, kad išvaizda – svarbiausia. Aš ir taip per paskutines savaites norom nenorom sulieknėjau nuo streso. Diuseldorfe valgiau beveik tik salotas, nes nuo kito maisto būdavo negera. O vos ten nuvažiavau, prasidėjo sloga, perštėjo gerklę. Griebiausi citrinų, nes maniau, kad peršalau. Tada pusę veido išbėrė smulkiais spuogeliais... Dar vėliau paaiškėjo, kad aš alergiška kažkokioms dulkėms...

Ko norėdavosi vakarais po visų repeticijų ir spaudos konferencijų?

Į lovą! Nuovargis buvo baisus. Kai tik galėdavau, tiesiog užsidarydavau viešbučio kambaryje ar arenos persirengimo kambarėlyje ir miegodavau. Čiužinuką ten turėjau. Nesvarbu, kokiu dienos ar vakaro metu – bet kada užmigdavau.

Su tavimi Diuseldorfe visą laiką buvo sesuo. Tai – padėjo?

Nežinau, ką būčiau dariusi ten viena. Atrodo, paprastas dalykas – susidėti drabužius, bet kai naktį grįžti į viešbutį ir griūni į lovą, apie nieką nebegalvoji. Sesuo sudėdavo daiktus, viskuo pasirūpindavo, ką galėdavo, padarydavo už mane. Ir kasdien važiuodavo į areną, visą laiką būdavo kartu. Įsivaizduokite, žmogus išėjo dvi savaites atostogų ir visas tas dienas juodai dirbo. Dar ir mano nuotaikų kaitą turėjo ištverti: kai žmogus artimas, jam kur kas labiau demonstruoji savo emocijas. Seseriai medalį už tokią kelionę reikėtų įteikti.

Iš trijų seserų tu viena žvaigždė?

Ne, tėveliams aš – dukra, seserims – sesuo, o ne žvaigždė. Džiaugiuosi, kad prieš pat pusfinalį į Diuseldorfą atvažiavo ir tėvai su trečia mano seserimi, teta iš Gdansko. Paprastai labiau jaudinuosi, kai artimųjų yra koncerte, tarsi atsakomybės daugiau, nesinori, kad pamatytų, jog gali daryti klaidų. O ten jaučiau: be savų – blogai. Atrodo, neturėjome laiko net bendrauti (nebent naktį arba labai anksti ryte), bet vis tiek buvo gera, kad jie netoliese.

Kaip tave palepino, kai grįžai namo?

Kadangi tėvai važiavo mašina, namo grįžo tik po geros dienos. Sesuo iškart išvažiavo į darbą. O aš grįžau namo ir pirmiausia nulėkiau paravėti gėlyno. Dar sutvarkiau namus ir kritau į lovą. Taigi, niekas manęs nelepino.

Turbūt tik po kurio laiko bus matyti, ar dalyvavimas „Eurovizijoje“ tau atnešė kokios nors naudos kaip dainininkei. O kol kas lietuviškame pramogų pasaulyje didesnį žinomumą garantuoja ne tokie konkursai, bet, pavyzdžiui, muštynės su kolege...

Būtent! Kai Mia susimušė su Zvonke, iškart į jūsų viršelį pateko. O man dar užsitarnauti reikia... Prisimenu, vaikystėje labai svajojau patekti į tokių žurnalų kaip „Laima“, „Moteris“, „Cosmopolitan“ viršelius... Kad apie mane rašytų, nenorėjau, bet viršelyje būti – labai!
„Eurovizija“ naudinga vien jau dėl to, kad kitaip į save pažiūri. Visi tik muša: ne tokia... ir ne tokia... ir dar ne tokia... O ten supratau: „Žinai, gerai dainuoji...“

Ko jau ko, bet lenkiško honoro turi su kaupu...

Aišku, kad turiu. Be to honoro apskritai prapulčiau! Ir taip esu per minkšta, dar tik mokausi būti stipri, pakovoti už save, kai reikia, pasakyti „ne“. Aš esu moteris ir viena, todėl noriu nenoriu turiu būti stipri. Juo labiau kad vyrai aplink mane kaip tyčia tokie jautruoliai... Jaučiu, kad po „Eurovizijos“ dar kietesnė grįžau.

Nesupyk, bet esi šiek tiek panaši į kolegę Rūtą Ščiogolevaitę – kieta, rėžianti viską, ką galvoja. Gal vertėtų paimti keletą viešųjų ryšių ir bendravimo su žiniasklaida pamokėlių...

Nesuprantate jūs vieno dalyko: mes su Rūta žinome, kad gerai dainuojame! O žmonėms turėtų rūpėti tik tai, kokia esu scenoje, ką jiems duodu tada, kai dainuoju. Scenoje nesu nei arogantiška, nei pasikėlusi.

Tam tikra prasme gavai naujo starto pradžią. Kaip dabar elgsiesi, taip ir bus: gali slėptis nuo viešumos, bet tada greitai būsi pamiršta. Arba gali pasinaudoti žinomumu ir žydėti.

Mano startas buvo jau seniai – tada, kai pradėjau dainuoti. Šiemet baigiu akademiją. Turiu kabareto stiliaus, džiazo projektų, Piaf dainų, miuziklų... O kas toliau? Važiuoti studijuoti į užsienį? Laukti nerealių pasiūlymų? Po tokio starto, po tokios patirties tikiesi ko nors daugiau, nei turėjai iki tol... Jaučiuosi priėjusi kryžkelę ir dar neturėjau laiko ramiai prisėsti ir pagalvoti apie ateitį. Žinau vieną dalyką: noriu dainuoti. Ir be darbo tikrai neliksiu. Raminu save, kad likimas pats padiktuos naujus kelius. Viskas bus, kaip turi būti.

„Žmonės“
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką