Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Evelinos Amerika: nuo vokalo mokytojų iki vestuvių rūpesčių (papildyta spalio 27 d.)

Adamas Youngas ir Evelina Anuskauskaitė
Luko Balandžio nuotr. / Adamas Youngas ir Evelina Anuskauskaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Graži, liekna, stulbinamais aukštakulniais avinti mergina iškart išsiskiria iš minios atsipalaidavusių amerikiečių, kurie po darbo dienos suvažiavo pavakaroti į prašmatnų Los Andželo restoranų ir parduotuvių kompleksą „Grove“. Fontanai, skulptūros, akmenimis grįstos siauros gatvelės akimirką priverčia pasijusti lyg sugrįžus į gimtąją Europą. Gal todėl ši vieta taip patinka dainininkei Evelinai Anusauskaitei (22), gyvenimą ir karjerą Lietuvoje iškeitusiai į laimės paieškas Amerikoje. O dėl visko kalta, žinoma, meilė...

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Tam ir meilė, kad apverstų gyvenimą aukštyn kojomis. Lietuvoje Evelina sėkmingai studijavo džiazo dainavimą Muzikos ir teatro akademijoje, dalyvavo įvairiuose televizijos projektuose, kantriai kopė karjeros laiptais, kol vienas laiptelis nuvedė į Ameriką – Niujorke ji laimėjo tarptautinį atlikėjų konkursą „Avon Voices“. Tačiau įsikurti už Atlanto paskatino ne tik nugalėtojos laurai, bet ir šilti jausmai, įsiplieskę televizijos, reklamos ir kino filmų garso operatoriui Adamui Youngui (30). Ir įsuko tie jausmai kur kas greičiau už bet kokią karjerą: po metų draugystės pora susižadėjo, ir Evelina, atsisveikinusi su Lietuva, įsikūrė mylimojo namuose Los Andžele.

Na ir kaip?

Puikiai! Los Andželą pamėgau iškart, kai tik atvažiavau. O dabar, po pusantro mėnesio, tapau visai sava: štai pradėjau valgyti didkepsnius, didelėmis taurėmis gerti kokakolą (šypsosi)... Vasarą susipažinau su visa Adamo gimine. Mums abiem šeima – vienas didžiausių prioritetų, tad tiek jam, tiek man buvo svarbu su visais susipažinti. Adamo gimtojoje Montanoje praleidome dvi savaites: ten fantastiška gamta – kalnai, ežerai. Niekas nenustemba, kai į namų kiemą užklysta būreliai elnių ir stirnų... Adamo tėvai išsiskyrę: tėtis gyvena prie didžiulio ežero, mama – kalnuose, tad pusę laiko praleidome pas vieną, pusę – pas kitą.

Montanoje tuo metu siautė gaisrai, kurie buvo ne į naudą mano, kaip dainininkės, kvėpavimo takams, o visa kita – super. Lietuvoje vykdama į svečius pas nepažįstamus žmones neretai jaudinuosi, kaip mane priims: dėl to, kad esu viešas žmogus, pasitaiko įvairių išankstinių nuostatų, priešiškų reakcijų... Tenka atlaikyti išbandymą ir tą nuomonę paneigti arba patvirtinti. O Montanoje toks jausmas visiškai nekamavo. Mums buvo surengti du sužadėtuvių vakarėliai: Adamo mama visiems svečiams rodė „Žmonių“ žurnalą, kurio viršeliui mudu nusifotografavome... Paskui grįžome į Los Andželą. 

Luko Balandžio nuotr./Evelina Anusauskaitė
Luko Balandžio nuotr./Evelina Anusauskaitė

Kokia tavo įprasta diena šiame didžiuliame mieste?

Mes gyvename viengungiškame Adamo bute netoli Holivudo kalvų, bet po Naujųjų ketiname išsikraustyti, nes nebetelpame. Juk iki šiol jis buvo vienas, o dabar mes trys: auginame didžiulį dogą. Atsikėlusi pirmiausia išvedu šunį pasivaikščioti, paskui imuosi įvairiausios veiklos. Būna, su Adamu važiuoju į darbą: jis atsakingas už įvairių projektų įgarsinimą. Realiai pamatai visai kitokį vaizdą, nei dažnai įsivaizduoji.

Pavyzdžiui, vyksta puošni Holivudo filmo premjera: gerbėjų visiškai nėra, ateina tik samdyti aktoriai ir žmonės iš gatvės, jie ploja pagal nurodymą, viskas iš anksto surežisuota... Bet įdomu. Be to, įsigijome daug muzikos aparatūros, taigi dabar turiu visišką kūrybos laisvę. Buvo keletas profesionalių fotosesijų, įrašų, susitikimų: kartais Adamas mane lydi, o kartais važiuoju viena.

Los Andžele drąsiai pradėjai vairuoti?

Iš pradžių vairuodavau tik tuomet, kai kas nors sėdėdavo greta (šypteli). O paskui įsidrąsinau. Vairuoju Adamo automobilį. Jo sesuo tikina: „Bliamba, jis tave tikrai labai myli, jeigu net savo džipą atidavė...“ Adamas dabar išvykęs į Naująją Meksiką: dirba projekte „Red Bull Stratus“, kuriame žmogus iššoko parašiutu iš kosmoso.

Iš Muzikos akademijos išėjai visam laikui?

Kol kas esu akademinėse atostogose. Svarsčiau apie studijas Amerikoje, bet dar dvejoju: jei čia pasinersiu į mokslus, niekam kitam neliks laiko, o juk esu dar labai šviežia gyventoja. Reikia daug ką atlikti, kad šiame mieste galėčiau gyventi ir mokytis. Kol kas nesiimu aktyvios veiklos, nes esu atvykusi kaip turistė. Bet jau užpildžiau ilgutėlę sužadėtinės vizą ir laukiu patvirtinimo – jei viskas susiklostys gerai, nuo Naujųjų turėčiau gauti teisę čia dirbti. Esu nusižiūrėjusi, ką noriu veikti: pirmiausia reikėtų ieškotis prodiuserių studijų, kuriose galėčiau kurti ir įrašyti savo muziką. Kad patrauktum gerų prodiuserių dėmesį, privalai būti išskirtinė: gerai dainuoti ir gražiai atrodyti nepakanka, nes tokių čia pilna. Bet vis dėlto Los Andželas – kiekvieno dainininko svajonė... Noriu uždirbti pinigų ir investuoti juos į savo veiklą. Labai domina čionykščiai vokalo mokytojai: jau buvau užsisakiusi vieno iš jų dešimt pamokų, bet po trijų dingo balsas... Pažinimas ateina per patirtį.

O kaip leidi laiką namie? Turbūt vis tiek yra dalykų, su kuriais teko susitaikyti, susigyventi... Apskritai nelengva išsikraustyti iš tėvų ir pradėti gyventi su vyru!

Bet man visai nebuvo sunku – galbūt todėl, kad gyvenu su Adamu. Jis tikrai yra TAS žmogus – dėl to nekyla jokių abejonių. Esame skirtingi, bet žiūrime ta pačia kryptimi. Niekada nesuabejojame, kai reikia padėti vienas kitam. Apskritai neturime jokių rūpesčių... Lietuviams turbūt labai neįdomu tai girdėti, bet problemų tiesiog nėra (juokiasi). 

Kojinių jis po namus nemėto?.. Indų plautuvėje nepalieka?

Ne. Tik vienas trūkumas: čia įprasta po namus vaikščioti su batais. Šitai griežtai uždraudžiau: „Na, jau ne, brangusis, tu man su batais po miegamąjį nevaikščiosi.“ Juk šlepetes turi... 

O kas valgį ruošia?

Aš. Man tai ne naujiena, dažnai gamindavau ir tėvų namuose – mama yra fantastiška kulinarė, todėl man išugdytas naminio maisto poreikis. Tik iki šiol nelabai valgydavau mėsos – ne dėl kokių nors įsitikinimų, tiesiog nebuvau mėgėja. O čia pradėjau ją valgyti kasdien. Adamo mėgstamiausias patiekalas – didkepsniai: tuoj išmokau juos kepti. Svajoju apie būstą su nedideliu sodu – tuomet galėtume mėsytę kepti lauke, nes oras čia visada geras. 

Adamas tuo tavo talentu maloniai stebisi? Ar priima kaip savaime suprantamą dalyką?

Jam tai labai patinka. Tik vis nukreipia mane kuria nors linkme: iki šiol mėsą ruošdavau lietuviškai, troškindavau, o jam labiau patinka visokie kepsniai. Jis manęs tikrai neįžeistų sakydamas, kad kas nors neskanu, – tiesiog išmokčiau tai paruošti kitaip. Sykį pagaminau padažą iš keptų svogūnėlių, sviesto ir česnakų, tai pasakė: „Atleisk, bet negaliu valgyti...“ Na, ką padarysi (juokiasi). Įsisukus į darbus, tokiems dalykams gali nebelikti laiko, tad stengiuosi atsidžiaugti, kol galiu.

Ką judu veikiate laisvalaikiu?

Einame į spektaklius, miuziklus, komedijų klubus. Keliaujame – aplink Los Andželą yra daug gražių vietų. O kartais tiesiog liekame namie ir įsijungiame televizorių. Man ypač patinka projektas „The Voice of America“: jis šiek tiek skiriasi nuo lietuviškojo... 

Nenorėtum ten dalyvauti?

Dėl savęs – labai norėčiau, bet nenoriu pasirašyti sutarties dešimčiai metų ir nepasiekti finalo... Sąlygos ten žiaurios. Tad kol kas turėjau garbės dainuoti lietuviams: koncertavau su Ruslanu Kirilkinu Los Andžele surengtose Lietuvių dienose, buvau pas tautiečius Toronte. Lietuviai čia truputį kitokie nei tėvynėje: labai paprasti, palaikantys saviškius, apšlifuoti Amerikos, bet gerąja prasme. Jie man labai patinka. 

Namo į Lietuvą grįši tik trumpam?

Kelioms savaitėms – reikia susitvarkyti dokumentus ir pradėti rūpintis vestuvių reikalais. (Po to, kai žurnale pasirodė šis interviu, Evelina grįžo į Lietuvą ir pirmąkart TV studijoje žiūrėjo, kaip šoko mama.)

Oho... O kada jos?

Sakykime – ateinančiais metais (šypteli). Reikia apsispręsti dėl vietos, nuvažiuoti apsižvalgyti, pagalvoti apie fotografą ir stilistę. Sykį kiaurą dieną sėdėjau, planavau, bet niekaip neišėjo sudėlioti tam tikrų dalykų, tad griebiau telefoną ir vėlų vakarą paskambinau Kristinai Kaikarienei, su kuria puikiai sutariame. Po dešimties minučių jau sėdėjau jos kontoroje ir krimtau saldainius. Paprašyti jos pagalbos buvo pats protingiausias sprendimas: Kristinos išmintis, patirtis ir nuostabus charakteris yra būtent tai, ką norėčiau jausti šalia ypatingąją dieną.

Tu nori didelių, storų, prašmatnių vestuvių?

Svečių planuojame kviesti apie keturiasdešimt – tai nėra daug. Bet vis tiek viskas turi būti nepriekaištinga. Rūpinuosi ir suknele: vieną dizainerį jau seniai myliu, su juo dėl suknios kūrimo susitariau dar birželį. Ir tikrai žinau, ko mano vestuvėse nebus: balionų, balandžių, karietų... Nebus suknelės torto, garbanotų plaukų ir saliutų po dvyliktos valandos...

Kokia nuostabi nuotaka: nereikli ir tiksliai žinanti, ko nori...

Nemanau, kad su manimi bus labai lengva tiems, kurie planuos vestuves (juokiasi).

O gyventi su tavimi lengva?

Priklauso nuo to, kas su manimi gyvena. Adamui, manau, gana lengva, o kitiems būtų sunku. Juokauju...  

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką