Liutauro Elkimavičiaus filmo „Džokeris“ recenzija:

Labai laukiau šito filmo.

Labai bijojau šito filmo.

Laukiau, nes haipas apie šitą filmą yra kosminis. Laukiau, nes Joaquinas Phoenixas nuostabiai įsigyvena į tokius solo vaidmenis (prisiminkit „Her“ (Ji) ir „You Were Really Never Here“ (Tavęs niekada čia nebuvo) ir pakelia nesudėtingas istorijas į egzistencinį lygmenį. Laukiau, nes už filmo ne tik „DC Comics“, niūraus Gotamo pasaulio ir dar niūresnių komiksų namai, bet ir „Warner Brothers“ su jų biudžetais ir patirtimi.

Laukiau ir bijojau klišių. Tokie filmai dažnai uždaryti egzaltuotos vaidybos, stambių planų ir liūdnos muzikos rėmuose. Bijojau, kad geriečio motyvuotai virstančiu blogiečiu istorija gali būti moraliai nepateisinta. Bijojau logikos klaidų, juk komiksų filmuose tikrai sunku pateisinti triko ir plevėsuojančius apsiaustus, jau neminint sudėtingesnių fizikos, psichologijos ir paprastos gyvenimiškos logikos dėsnių. Bijojau totalaus skonio skirtumo tarp žiūrovų (9.0 IMDb) ir kritikų (5.8 IMDb). Ir ką gi galų gale aš gavau. Viską, ko tikėjausi. Bet ir viską, ko bijojau.

Gavau nuostabų operatoriaus darbą. Nerealią atmosferą, niūrumą Gotamo, to Niujorko užkulisinio miesto, kuriame netvarka, žmogiškas plėšrumas ir pyktis yra pasiekę lygį, kurio realiame pasaulyje (dar?) nėra.

Gavau aktorių-chameleoną, kurio šokio ant laiptų scena neabejotinai bus chrestomatijose, o ir overall vaidyba yra kažkas iš kito pasaulio. Gavau dailininką, operatorių, kompozitorių (!!!), kuriuos mintyse įvertinau 11 iš 10 galimų. Žodžiu, gavau aukščiausios gamybinės prabos dramą, tokį komiksinį Hamletą, su visa jo aistra ir beprotybe. Filmas iš tikrųjų sudaro slegiantį, beveik užkrečiamą įspūdį.

Tačiau aš gavau ir tai, ko bijojau. Yra visa tai, ką išvardijau, ir dar daugiau. Man yra neįtikėtina ši totalaus lūzerio tapimo nusikaltimo genijumi istorija. Geras žmogus gali virsti monstru, bet ar gali virsti genijumi durn... sorry – retardas? Gavau ir ligos istoriją, kurią žiūrėti buvo ne tik slogu, bet ir nelabai įdomu.

Jei būčiau norėjęs tokių istorijų, būčiau stojęs į psichiatriją. Gavau ir slogų, europietiškos hard dramos stiliaus žmonijos paveikslą, nuo kurio, kad ir kaip puikiai atlikto, burnoje lieka varlių kurkulų poskonis.

Tai išėjau iš kino pilnas. Bet tas pilnumas tai medus ir degutas lygiomis dalimis. Todėl boooo Venecijos festivaliui už pagrindinį prizą šiam filmui. Ir bravo filmo kūrėjams už nerealų reginį, kurį pasistengsiu kuo greičiau užmiršt.

P.S. pasiimkit į kino teatrą nosinių (pačiam galui) ir tą boksininko dantų apsaugą, kad negriežtumėt iš piktumo dantimis (pirmai pusantros valandos daliai).

Nuotaika 10/10

Atlikimas 10/10

Turinys 5/10

Žiaurumas 9/10

#LEMovies 5/10

Reziume: Europietiško stiliaus drama padarytas komiksinis filmas.

Jei jums patiko, žiūrėkite: „Dark Knigh“ (2008), „Watchmen“ (2009), „Logan“ (2017) ir kiti naujos kartos komiksų įkvėpti nuar stiliaus filmai.

Filmas – trukmė 122 min.

Ką mano kiti:

„IMDb“ filmui skiria 9 iš 10.

„Rotten Tomatoes“ filmui skiria 68 iš 100

„Metacritic“ filmui skiria 58 iš 100.