Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 8d. 16:40

Filmo „Ir tada mes šokome“ apžvalga: uždrausta vyriškos meilės istorija Sakartvele

„O tada mes šokome“ Ypatingos
Kadras iš filmo / „O tada mes šokome“

Lapkričio 7 d. Vilniuje oficialiai startavo rudens kino šventė – Europos šalių kino forumas „Scanorama“. O lapkričio 6 d. 15min kartu su „Ypatingos.lt“ pakvietė į vieną iš šio forumo filmų – sakartvelų kilmės švedų režisieriaus Levano Akino juostos „O tada mes šokome“ išankstinę peržiūrą.

Aš jau stebiu smagų bruzdesį socialinėse erdvėse apie šį filmą. Tiek programos sudarytojai, tiek pati kino forumo vadovė savo rekomenduojamuose sąrašuose mini šią juostą. Gaila, kad Vilniuje vyks tik trys šio filmo seansai (į vieną jau nebėra vietų), o kituose miestuose – po kartą.

Po šio filmo peržiūros neapleidžia mintis, kad kažkur šita istorija jau buvo matyta.

Pasakojama istorija iš tiesų primena 2018 m. „Oskarą“ už adaptuotą scenarijų laimėjusią juostą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“). Aš dar paminėčiau praeitų metų „Scanoramoje“ rodytą belgų filmą „Mergina“ („Girl“). Nagrinėjamos bėdos labai panašios – patyčios iš seksualinių mažumų ir šokėjų kančios, siekiant pripažinimo.

Filme „Vadink mane savo vardu“ buvo rodoma prabanga, Vakarų Europa, intelektualai ir šviežiai spaustos persikų sultys. Toks, žinot, senamiestis.

Šiame filme viskas į kitą pusę – skurdas, beviltiškumas, miegojimai ant žemės, homofobija ir šviežios granatų sultys. Tokia rajoninė „O tuo tarpu Sakartvele“ ano filmo versija.

Jei manęs klaustumėte, apie ką filmas – sakyčiau, apie įsimylėjimo saldumą ir to saldumo kančias. Žinot, kai vaikštai ir paskui tave skraido širdelės. Kai chemija smegenyse taško tave į visas puses, nori kaip katinas prie visų glaustytis ir niurkytis, nebenori nieko veikt: nei darbai, nei mokslai, nei pareigos, nei rutina, nei būreliai ar pomėgiai tavęs nebedomina. Savęs netaupai, statai ant ruletės viską. Tave maniakiškai domina tik tavo įsimylėjimo objektas.

Drugeliai, kurie skraido pilve, tuo pat metu lenda per gerklę ir tave patį sprangdina. Logika ir jausmai išplaukia – į trasą ateina stiprioji amunicija – pilna emocijų puokštė, kuri talžo tave kaip vanta pirtyje.

Kadras iš filmo/„O tada mes šokome“
Kadras iš filmo/„O tada mes šokome“

Atsimenu, man viena kosmetologė prieš keletą metų sakė: „O dievai, kokia nesąmonė būtų įsimylėti, tai juk yra kančia.“ Norėčiau ją papildyti, kad absoliuti kančia yra įsimylėti be atsako. Kai „chemijos“ nesutampa.

Užvakar filmo metu iš salės išėjo keletas moterų (peržiūra vyko išskirtinai tik moterims) ir manau, kad dėl fantastiškai suvaidintos aistros ir seksualinės įtampos tarp pagrindinių filmo herojų. Su šalia sėdinčiomis merginomis aistros protrūkio scenose atsidusom ir susigėdusios susižvalgėm kaip paauglės, nes uhh, yra čia reikalų, kur gi ta vyno taurė?

Kodėl aš neakcentuoju, kad sekso scenos vyko tarp vyrų? Filme nėra aktualu, ar ten buvo vyrai, ar vyras ir moteris. Ir tiesą sakant, šie dalykai man ten nublanko, ten visu pajėgumu spindėjo aistra, paaugliškas susižavėjimas, meilės pradžia ir žmogiškas seksualinis geismas. Viskas taip kasdieniška ir kartu taip kalėdiškai šventiška. Labai gyvenimiška.

Jei klaustumėte, ko šis filmas pamoko, tai sakyčiau emociškai susivaldyti įsimylėjimo etape. Neatiduoti visos savęs. Sulaikyti drugelius pilve. Ir tuo mėgautis neprarandant savęs.

Ir dar, jei eisite į šį filmą, atkreipkite dėmesį, kaip gražiai režisierius žaidžia su tautiniu kostiumu. Išorėje ir ant pakabos – duoklė vyriškumui ir tradicijoms, bet išvertus tą kostiumą į „blogąją pusę“ – duoklė laisvei, jaunystei ir autentiškumui.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:07
01:20
02:44

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką