Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Filmus garsinantis Marijus Žiedas: „Sėdėjome ir laukėme 10 minučių, nes apsiverkiau“

Marijus Žiedas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Marijus Žiedas
Šaltinis: Lrt.lt
1
A A

Per 20 metų Marijus Žiedas įgarsino tūkstančius kino juostų ir serialų, o tarp jų – ir savo svajonių filmą, kurį žiūrėti, sako, galėtų be perstojo. Vis dėlto dirbant prie jo lengva nebuvo. „Buvo viena vieta, kurios negalėjau garsinti. Aš apsiverkiau ir gal dešimt minučių turėjome sėdėti ir laukti, nes, kai žmogus apsiverkia, jo balsas truputį pasikeičia, reikia laiko, kad jis grįžtų į normalias vėžes“, – prisimina M.Žiedas.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

M.Žiedo balsas girdimas ne tik žiniose ir laidoje „Panorama“. LRT televizijos žiūrovams jis žinomas kaip žmogus, prakalbinantis filmus lietuviškai. Vyras darbą už kadro pradėjo visai ne televizijoje. Draugų pastūmėtas, jėgas jis pirmiausiai išbandė radijuje.

„Dar studijuodamas antrame kurse, pradėjau garsinti reklamas. Tik po kokio pusmečio bendramoksliai paklausė: ar ten ne tavo balsas? Kurį laiką visa tai man pavyko nuslėpti“, – prisimena M.Žiedas.

Jis pasakoja, kad draugai, žinodami, jog vyras groja gitara, siūlė skambinti į vieną radijo stočių, padainuoti ir taip ką nors laimėti.

Kelis kartus draugų patarimo paklausęs pašnekovas galiausiai iš to paties radijo sulaukė skambučio su darbo pasiūlymu garsinti reklamas. „Čia buvo darbo už kadro pradžia“, – sako M.Žiedas.

Pirmasis įspūdis – baisus

Po kurio laiko M.Žiedas nusprendė išbandyti jėgas ir televizijoje. Čia filmus jis garsina jau 20 metų.

M.Žiedas sako kažkada bandęs skaičiuoti, kiek filmų ir serialų jam teko įgarsinti, tačiau jų būta tiek daug, kad skaičiavimą teko mesti.

„Pradėjau 1997 metais. Bėgančioje eilutėje Baltijos televizijoje pamačiau, kad ieškomas vyriškas balsas. Kaip tik tuo metu šviesaus atminimo Vytautas Šapranauskas išėjo iš tos televizijos, ir jiems reikėjo balso“, – prisimena M.Žiedas.

Tiesa, savo tikslo jis turėjo siekti atkakliai: „Aš, jaunas, nepatyręs ir įžūlus, nusprendžiau – reikia paskambinti. Paskambinau, sako: gerai, po savaitės paskambinsime. Po savaitės nepaskambino. Tada dar savaitę mandagiai palaukiau ir dar kartą jiems paskambinau. Sako: gerai, ateikit rytoj. Aš ir atėjau.“

Pirmas M.Žiedo, kaip filmų garsintojo, darbas buvo amerikietiškas serialas „Los Andželo karštis“.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Ugnė Galadauskaitė ir Marijus Žiedas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Ugnė Galadauskaitė ir Marijus Žiedas

„Pirmasis įspūdis apie garsinimą buvo baisus, nes prieš 20 metų tiek vertėjai, tiek garsintojai dar ne taip suprato visus niuansus ir problematiką. Būdavo labai daug teksto, o tempas – žiaurus.

Amerikiečiai kalba greitai, tad ir garsinti reikėdavo greitai, o, kai tokį darbą dirbi pirmą kartą, tikrai sunku. Pirmuosius bandymus bijau ir prisiminti, nes nuo to tempo ir įtampos net balsas kildavo į viršų. Tačiau tai – natūralu“, – įsitikinęs jis.

M.Žiedas sako kažkada bandęs skaičiuoti, kiek filmų ir serialų jam teko įgarsinti, tačiau jų būta tiek daug, kad skaičiavimą teko mesti.

„20 metų garsinimo. Metuose yra 52 savaitės, net jei per savaitę įgarsinčiau po vieną filmą, tai jau būtų nemažai“, – sako jis.

„Bachelor“ – mokslinis laipsnis ar viengungis?

Garsinimo procesas prasideda ne įrašų studijoje. Prieš patekdamas į žiūrovų ekranus, filmas nueina ilgą kelią. M.Žiedas sako, kad labai didelis darbas tenka vertėjams, nes dėl kalbų skirtumo kyla įvairiausių nesklandumų.

„Pirmiausiai atsakingi asmenys nusprendžia, kokius filmus norės parodyti mūsų žiūrovams. Tada įsigyja tuos filmus arba teises juos rodyti. Prieš įgarsinimą, filmus dar reikia išversti, o tai jau – atskira istorija“, – sako patyręs juostų garsintojas.

Lietuvoje gerus vertėjus galima ant rankų pirštų suskaičiuoti, o filmų vertimas – reikalaujantis daug žinių ir suvokimo apie tai, kas bus paskui.

Jo įsitikinimu, Lietuvoje gerus vertėjus galima ant rankų pirštų suskaičiuoti, o filmų vertimas – reikalaujantis daug žinių ir suvokimo apie tai, kas bus paskui.

„Galima labai gražiai išversti, bet to vertimo nebus galima įgarsinti. Lietuvių kalba yra labai graži, bet labai ilga. Anglų kalba – ne tokia graži, bet gerokai trumpesnė“, – pastebi M.Žiedas.

Todėl, pašnekovo manymu, didžiausia užduotis vertėjams – sutalpinti lietuviškus sakinius į angliškus, t. y. išversti taip, kad sakinys neprarastų prasmės ir jį būtų galima suspėti pasakyti.

„Tiesiogiai su vertėjais nepabendrauju, bet visada noriu jiems perduoti, kad suprantu, koks sudėtingas jų darbas, ir gerbiu juos, tačiau kartais reikia pagalvoti ir apie tai, ar pavyks tą tekstą įskaityti.

Pvz., angliškas žodis „ER“ verčiamas kaip ligoninės priimamasis. Kaip į dvi raides sutalpinti tuos du ilgus ilgus žodžius?

Kitas dalykas – žmogus, kuris verčia, turi būti visiškas eruditas, todėl kad filme temų spektras yra nuo smegenų chirurgijos iki kosmoso užkariavimų. Ir vertėjas turi viską žinoti, nes kitaip nesupras žodžių žaismo“, – įsitikinęs LRT laidų vedėjas.

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Marijus Žiedas
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Marijus Žiedas

Jo pastebėjimu, kartais tam tikras žodis visuomenėje turi visai kitų prasmių, o, to nežinodamas, vertėjas negali tinkamai išversti filmo.

„Ilgą laiką teko kovoti tylų karą su vertėjais, kad galiausiai jie suprastų – žodis „caucasian“ nėra „kaukazietis“, o „baltaodis“. Arba žodis „bachelor“ – nėra tik mokslinis laipsnis (bakalauras), dažnai tai reiškia tiesiog viengungį“, – aiškina M. Žiedas.

Vėliau išverstas tekstas gula ant redaktorių stalo, būna redaguojamas, kirčiuojamas ir pateikiamas garsintojui.

„Tada sėdame prie stalo, anksčiau imdavome lapus, dabar jau dirbame su planšetėmis, žiūrime filmą, klausome, ką sako, ir bandome suspėti“, – aiškina pašnekovas.

Vėliau garso režisieriai išvalo garso šiukšles ir produktą pateikia žiūrovams.

Jausmingos akimirkos

Paklaustas, kokį filmą norėtų įgarsinti, M.Žiedas teigia, kad savo svajonę jau įgyvendino, tačiau dirbant su jausmingomis juostomis, net patyrusiems garsintojams iškyla sunkumų.

„Su amžiumi tampi jautrus kai kuriems dalykams, vaikams ir pan. Yra filmas, kurį galėčiau žiūrėti be perstojo. Tai – Paulo Haggiso „Crash“. Lietuviškai jis išverstas „Avarija“.

Specialių balso „įjungimo“ ritualų M.Žiedas tikina neturintis, o vienas naudojamų būdų labiau susijęs su savitaiga.

Ten kalbama apie susidūrimą tarp žmonių, tarp likimų. Kai jį garsinau (ir aš, žinoma, priprašiau, kad man leistų tai padaryti), ten buvo viena vieta, kurios negalėjau garsinti.

Aš apsiverkiau ir gal dešimt minučių turėjome sėdėti ir laukti, nes, kai žmogus apsiverkia, jo balsas truputį pasikeičia, reikia laiko, kad jis grįžtų į normalias vėžes“, – prisimina M.Žiedas.

Jo žodžiais, garsintojas turi mokėti atsiriboti ir būti neutraliu stebėtoju. „Bet esame žmonės. Be abejo, tos scenos, kurios tave labiausiai jaudina, yra svarbios tik tau“, – tikina pašnekovas.

M.Žiedas pastebi, kad dokumentinius filmus šiuo požiūriu garsinti lengviau, tačiau ir čia pasitaiko jautrių vietų.

Specialių balso „įjungimo“ ritualų M.Žiedas tikina neturintis, o vienas naudojamų būdų labiau susijęs su savitaiga.

„Būna, kad iš ryto balsas dar miega. Tada išgeriu kavos. Sako, kad tai negerai, bet gal tai savitaigos dalykas: išgeri puodelį kavos, tada tau pagerėja, ir gali ištarti bet kokį sudėtingą žodį“, – svarsto pašnekovas.

Dažniausiai filmą, kurio trukmė 90 minučių, M.Žiedo teigimu, galima įgarsinti per dvi valandas. „Žinoma, priklauso nuo teksto apimties, nuo to, ar dialogai greiti, ar lėti“, – sako jis.

Netrukdyti žiūrėti filmo

Anot M.Žiedo, filmą įgarsinantis žmogus neturi tapti aktoriumi ir leisti žiūrovui pačiam suteikti juostai emociją.

„Garsintojas turi atrasti balansą tarp dviejų kraštutinumų – viena vertus, tu negali vaidinti, tai nėra aktorystė. Laikausi nuomonės, kad žiūrovas pats sudeda savo emocijas į tai, ką mato.

Aktoriai, įgarsinantys filmus, kartais truputėlį peržengia ribą, bet tai – tik mano nuomonė, galbūt kitiems toks dalykas patinka“, – svarsto jis.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr./Marijus Žiedas
Eglės Sabaliauskaitės nuotr./Marijus Žiedas

Kita vertus, M.Žiedas pripažįsta, kad skaityti tekstą automatiškai – taip pat ne išeitis, tad rasti aukso vidurį – labai sudėtinga.

„Jeigu pavyksta įgarsinti taip, kad žmonės sako: žiūrėjau filmą ir tik gale supratau, kad čia tu įgarsinai, tai, mano nuomone, yra tobuliausias įgarsinimas. Kai tavo balsas netrukdo žiūrovui žiūrėti filmo, tai ir yra tas tikslas, kurio garsintojai turėtų siekti“, – mano pašnekovas.

Nors šis darbas – efemeriškas ir greitai pradingstantis, įgarsinti, pasak M.Žiedo, reikia taip, kad vėliau nebūtų gėda.

„Būna atvejų, kai tą filmą po kurio laiko vėl parodo. Tai turi turėti omeny: kad ir kaip tau nesisektų, kad ir kaip būtum pavargęs, jei suklydai, sustojai, grįžai, pataisei, kad būtų gražu. Tai – ne man, o žiūrovams. Visada norėjau, kad žiūrovams būtų smagu, patogu, malonu žiūrėti gerus filmus. Toks ir yra tas tikslas“, – mano M.Žiedas.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką