– Jūsų įkvėpimo šaltinis – 1933 m. išleistas didžiausias iki tol ir puošniausias fotoalbumas Lietuvoje „Vytauto Didžiojo mirties 500 metinių albumas“ . Ar šiandien daug išlikusių šio albumo egzempliorių?
– Surinkti tokią informaciją nerealu, reikėtų klausti žmonių. Aš įsitikinęs, kad albumą dar turi garbaus amžiaus žmonės, kuriems jis primena jų ar jų tėvų ir senelių gyvenimą klestinčioje tarpukario Lietuvoje. Aš pats bandžiau ieškoti šio albumo internetinėje erdvėje, knygynuose, antikvarų parduotuvėse. Man pasisekė, ir radau albumą pas vieną kolekcionierių šalia Kauno.
Tai tikra retenybė, tačiau ne tiek antikvarinė, kiek patriotinė ir emocinė vertybė: žmonės, kurie turi šiuos albumus, saugo juos labiau kaip artimą širdžiai daiktą, o ne kaip kažkokią retą bibliografinę vertybę – albumas jiems svarbus dėl kitų priežasčių. Juk pokario laiku, turėdami šį albumą, jie galėjo būti pasiųsti į tremtį, tačiau vis tiek sugebėjo išsaugoti jį kaip nepriklausomos Lietuvos simbolį.
– Kokie žmonės sudaro projekto „Lietuva ir mes“ komandą?
– Komanda, surinkta būtent šiam projektui, nėra didelė. Be fotografų grupės, aktyviai prie projekto dirba dar penki žmonės. Kartu esu labai laimingas, kad, be mūsų komandos, sulaukiau tokio fotografų entuziazmo, kadangi jie kasdien turi dešimtis kitų darbų ir užsakymų.
Nė vieno iš jų netenka įkalbinėti. Ypač esu dėkingas fotografams Algimantui Aleksandravičiui, Ramūnui Danisevičiui, Andriui Repšiui, Raimundui Adžgauskui, Augustinui Žukovui, Gedmantui Kropiui, Petrui Malūkui. Jie su malonumu visada padeda, kai tik randa tam galimybę.
– Ar internetiniame tinklalapyje bus galima pamatyti ne tik nuotraukas, bet ir vaizduojamų žmonių aprašymus?
– Tai diskutuotinas klausimas, bet reiktų atsižvelgti į tai, kad vis tik pagrindinis mūsų tikslas yra išleisti fotoalbumą, kuriame – nuotraukos su trumpu jų herojų bei vietos aprašu. Jei leisčiau šį albumą prieš šimtą metų, tai turbūt prie vienos nuotraukos skirčiau dar tiek pat vietos aprašymui apie žmogų, jo gyvenimo istoriją, suvokimą, o dabar visa tai galima lengvai surasti internetinėje erdvėje. Mes nepretenduojame pateikti kažko, ko negalima būtų sužinoti viešojoje erdvėje, juo labiau reikia pabrėžti, kad dauguma projekto dalyvių yra plačiai žinomi visuomenei.
Šis projektas gi yra skirtas užfiksuoti šimtmečio žmogaus emociją, jo nuotaiką, požiūrį į šiandienos Lietuvą, pamatyti mums pažįstamus ir nepažįstamus žmones visiškai netikėtose gyvenimo situacijose, aplinkybėse, amplua. Daug nuotraukų jau dabar galima pamatyti mūsų tinklalapyje lietuvairmes.lt. Tik nei viena iš tų nuotraukų nebus eksponuojama fotoalbume ir atvirkščiai. Paties albumo intriga išliks iki galo, nes jame bus pateiktos iki tol niekad ir niekur nepublikuotos, įskaitant mūsų tinklalapį, nuotraukos.
– Šio fotoalbumo pristatymas numatomas šių metų, vasario 21 d. Vilniaus universiteto Baltojoje salėje. Kokios bus galimybės įsigyti šį albumą?
– Teisingai, projekto pristatymas organizuojamas jau kitą savaitę Vilniaus universiteto Baltojoje salėje. Vakaro metu vyks diskusija tema „100-mečio Lietuva ir mes: ką švenčiame ir ko sau linkime, kokią tapatybę turime ir kokią kuriame?“, diskusiją moderuos Gintaras Mikalauskas, o joje dalyvaus tokie kviestiniai svečiai kaip Vilniaus universiteto profesorius Alfredas Bumblauskas, kunigas Algirdas Toliatas, Edita Mildažytė, ekonomistas Gitanas Nausėda, žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas Eigirdas bei ambasadorius Kęstutis Kudzmanas.
Mūsų planuojamas išleisti albumas riboto leidimo, nes nėra kuriamas tam, kad jį būtų galima pamatyti užsilikusį bet kokiame knygyne. Jo bus išleista tiek, kiek bus norinčių jį užsisakyti, ir apie tai mes paskelbsime vėliau. Užsakymus priiminėsime nuo albumo pristatymo iki 2019 metų spalio mėnesio. Tokios apimties fotoalbumas nebus lengvai transportuojama knyga, todėl jį galima pavadinti relikvija, kuri atras vietą tų žmonių namuose, kuriems ji bus svarbi.
– Su kokiomis žmonių reakcijomis susidūrėte, kuomet pasiūlėte dalyvauti projekte?
– Pirmiausia, žymūs žmonės gauna daug pasiūlymų fotografuotis, dėl to jiems tai yra suvienodėję. Mums svarbu prieš fotosesiją kiekvienam papasakoti apie 1933 m. išleistą albumą, mūsų įkvėpimo šaltinį, ir paaiškinti, kad tai nėra kasdienis ar kassavaitinis leidinys.
Kai žmogui papasakoji ar parodai kitų žmonių nuotraukas, pasidaro aišku, apie ką eina kalba. Taip pat stengiamės kiekvienam žmogui paaiškinti, kad mūsų nedomina apie jį suformuotos klišės: jeigu jis yra dirigentas, tai tik dirigentas, jei sportininkas, tai tik sportinininkas, o jei mokslinininkas, tai tik toks. Mes norime pažvelgti į žmones ir kitu kampu, parodyti, kad jų gyvenimas yra toks, kaip ir visų mūsų, kad kiekvienas jų, be darbo, turi savo laisvalaikį ar pomėgius, draugų ratą ar šeimos susibūrimus.
– Norisi paklausti apie Lietuvai nusipelniusius žmones, kurie gyvena užsienyje. Ar neturite planų fotografuoti svetur gyvenančius lietuvius?
– Tai gana sudėtingas klausimas. Projekto pavadinime „Lietuva ir mes“ slypi ir tam tikras užkoduotas atsakymas. Mes norime parodyti, kaip gyvena šiandienos Lietuva ir mes, dirbantys, kuriantys ar besiilsintys joje. Būtų malonu nufotografuoti užsienyje gyvenančius ir dirbančius lietuvius prie lietuviškų simbolių, tačiau apie tai kol kas negaliu nieko pasakyti, nes tai yra projekto ateities ir finansavimo klausimas.
Nors mūsų fotoprojektas yra skirtas Lietuvos šimtmečiui, tampriai susijęs su bendra šimtmečio renginių programa, tačiau jis nėra finansuojamas valstybės – tai daroma iš privačių organizatorių ir rėmėjų lėšų. Žiūrėsime, ar mums pavyks išsikelti už Lietuvos ribų, bet šiuo momentu dirbame Lietuvoje.
– Daugelis projekto dalyvių – žymūs ir veiklūs Lietuvos žmonės, savo darbais įkvepiantys kitus. Ar tarp šių žmonių yra toks, kurį ypač vertinate, kurio darbai jums yra siekiamybė?
– Atsakyti į šį klausimą man būtų buvę paprasčiau prieš pradedant šį fotoprojektą. Dabar, kuo toliau gilinuosi, kasdien susipažįstu su vis daugiau žmonių, kurių kiekvienas tiek širdyje, tiek savo darbais yra nusipelnęs Lietuvai, ir tas ratas labai plečiasi.
Tai džiugina, nes žmonių yra tikrai daug ir tikrai ne kiekvienas iš jų yra žinomas plačiajai visuomenei, bet tikrai gali būti labai nusipelnęs savo mieste, savivaldybėje, gimtajame miestelyje ar kaime. Kiekvienas iš jų dirba ir kuria ten ir taip, kur gali ir kaip gali, ir, manau, būtų neteisinga lyginti, kas daugiau nusipelnęs, kas mažiau, kas turi teisę būti įamžintas šimtmečio fotoprojekte, o kas – ne.
Aš pats prieš projektą galvojau vienaip, o dabar matau, kad veiklių ir įkvepiančių žmonių mūsų šalyje yra žymiai daugiau negu man kada nors atrodė. Prie šio projekto prisideda vis daugiau rėmėjų, kurių dėka ir pavyksta įamžinti šimtus nusipelniusių ir veiklių Lietuvos žmonių, o šalia jų įamžinti ir pačius projekto rėmėjus, daugumos kurių dėka vykdomas ne tik šis projektas, bet ir šimtai kitų projektų bei darbų, skirtų mūsų šalies dabarčiai bei ateities klestėjimui.
– Jei taptumėte fotoprojekto dalyviu, kokioje aplinkoje jus pamatytumėme?
– Čia tikrai esu pagautas. Būtų keista, kad paties autoriaus nebūtų albume, bet man dar anksti apie tai galvoti. Matau per daug idėjų ir galimybių kitų žmonių fotografijų kūrybai, o apie savo fotosesiją galvosiu projektui artėjant prie pabaigos. Manau, idėjų tam tikrai nepritrūksiu...
Nacionalinio fotoprojekto pristatymas numatytas 2018 m. vasario 21 d. Vilniaus universiteto Baltojoje salėje. Toje pačioje vietoje 2020 m. vasario 16 d. planuojama pristatyti jau išleistą „Lietuva ir mes“ fotoalbumą, kurio apimtis numatoma net iki 1000 puslapių.
