Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 spalio 21d. 20:58

G.Baikštytė ir A.Mikutėnas paminėjo 45 metus santuokoje: „Vienas kito nevaržome“

Gražina Baikštytė ir Algimantas Mikutėnas su dukromis Marija ir Viktorija
Asmeninio archyvo nuotr. / Gražina Baikštytė ir Algimantas Mikutėnas su dukromis Marija ir Viktorija
Aktorė Gražina Baikštytė (70) ir jos vyras kino operatorius Algimantas Mikutėnas (72), dažniau vadinamas tiesiog Miku, atšventė safyrines vestuvių metines – 45-metį. Šia proga Gražinos paprašėme pasidalyti jų meilės istorija ir dabartine kasdienybe. „Iš tikro esame labai skirtingi, bet sakoma, kad priešingybės traukia“, – pripažino G.Baikštytė ir pridūrė, kad kiekvienas turi savo interesus ir ji nemato prasmės nuolat būti kartu.

– Prieš 45 metus susituokėte su Algimantu . Pabandykime prisiminti tą dieną. Kas pirmiausiai iškyla prieš akis? Kokie jausmai apima?

– Tuo metu mes mokėmės Maskvoje, kinematografijos institute, kur, beje, ir susipažinome. Tuoktis iš esmės mes neplanavome tol, kol buvome studentai, kadangi galvoje buvo tik mokslas. Taigi, jeigu būtų buvusi mūsų valia, būtume susituokę tik pabaigę institutą, bet būsimo vyro mama labai norėjo, kad susituoktume, nes jau trejus metus gyvenome kartu Maskvoje, nuomojomės tai vieną, tai kitą butą, o iš viso pakeitėme net devynis butus.

Tada buvo labai svarbus šeimyninis statusas. Mūsų daug kas klausdavo, ar esame šeima, ar esame susituokę, nes buvo priimtina gyventi kartu tik po vedybų. Kartais buto šeimininkai mus netgi iškraustydavo vien tik dėl to, kad, pamatę pasus suprasdavo, jog nesame vyras ir žmona. Žinoma, ne dėl to susituokėme (juokiasi). Galiausiai radome butą, kurio šeimininkams tiko mūsų nešeiminė padėtis, galėjome ten ramiai gyventi ir baigti institutą, bet, kaip jau ir minėjau, mus tuoktis paragino Algimanto mama.

Asmeninio archyvo nuotr./Vestuvės Santuokų rūmuose, 1976 m. spalio 16 d.
Asmeninio archyvo nuotr./Vestuvės Santuokų rūmuose, 1976 m. spalio 16 d.

Ji buvo kitų pažiūrų, jai buvo nepatogu prieš draugus, kaimynus ir gimines pasakyti tą faktą, kad jos sūnus su mylima moterimi gyvena nesusituokęs. Dabar gal tokia žinia nieko nenustebintų, o gal ir tada buvo tokių, kurie nekreipė į tai dėmesio, bet visgi tokių buvo mažuma.

Kadangi mamai tai buvo svarbu, ji ėmė mus raginti, o mes per daug tam nesipriešinome (juokiasi).

Laimė, kad mums niekuo rūpintis nereikėjo – vestuvių šventę iškėlė abiejų mūsų mamos. Tais laikais vestuvės buvo švenčiamos kitaip, negu dabar, kai yra samdomi vestuvių planuotojai, nevengiama įvairių prašmatnybių ir galiausiai už tas paslaugas tenka nemažai susimokėti. Pas mus viskas buvo kitaip, daug kukliau, bet buvo tikrai linksma.

Pirmiausia didžiausias džiaugsmas buvo, kad gavome dešimt dienų atostogų ir galėjome ilgiau pabūti gimtinėje.

Į vestuves atvyko mano krikšto mama, mamos sesuo iš Latvijos. Ji sukomponavo gražią, kuklią gėlių puokštę. Ceremonija vyko Santuokų rūmuose, o šventė – namuose, Vingrių gatvėje, vyro mamos ir patėvio namuose. Bute didysis kambarys buvo nemažas, tilpome visi, o šventė užsitęsė net iki trijų dienų. Kaip juokauju, buvo atvirų durų dienos – ateidavo tai vieni svečiai, tai kiti. Butas buvo patogioje vietoje, daug kam pakeliui, todėl užsuko ir Jaunimo teatro aktoriai, ir kiti draugai. Buvo labai linksma matyti, kaip keičiasi draugai. Smagiai leidome laiką taip, kaip ir norėjome.

Algimanto Mikutėno nuotr./Vestuvės, 1976 m.
Algimanto Mikutėno nuotr./Vestuvės, 1976 m.

Jeigu tuoktis reikėtų dabar, pinigų vestuvėms tikrai neleisčiau, geriau už tą sumą, kuri išleidžiama planuotojams ar fotografams, su vyru leistumės į kokią kelionę. Labai nemėgstu pompastikos, didelio kiekio žmonių, geriau jaučiuosi kamerinėje aplinkoje. Į mano vestuves ateitų tik artimi draugai ir giminės.

– Koks tada buvo Algimantas ir kokia buvote jūs? Kaip, laikui bėgant abu keitėtės?

– Visi žmonės bėgant metams keičiasi. Ne išimtis ir mes. Tačiau, be visų pasikeitimų, su metais žmonės įgyja daugiau išminties. Kartais galvoju, o kad tą išmintį, kurią turiu dabar, būčiau turėjusi jaunystėje. Na, bet gal tada ir ta jaunystė būtų buvusi kitokia, juk ji tam ir skirta, kad pridarytume klaidų ar elgtumėmės per daug negalvodami apie pasekmes, spontaniškai, gal netgi lengvabūdiškai.

Anksčiau su Miku galėdavome susipykti dėl visokių smulkmenų, užsiplieksdavome kaip degtukai. Dabar to visiškai nebėra, neturime dėl ko pyktis. Žinoma, yra nuomonių skirtumų, nes vyras mėgsta vienus dalykus, aš – kitus, bet tai yra normalu. Taip susitupėjome, susigyvenome, kad jau didelių pykčių nebebūna, tik buitinės smulkmenos, kurias greitai išsprendžiame.

– Gal pamenate savo pirmąjį pasimatymą su Algimantu?

– Nežinau, kelintas pasimatymas tai buvo, bet pamenu, kai susitarėme susitikti Maskvoje, prie metro. Aš atėjau į tą vietą sutartu laiku ir laukiau maždaug pusvalandį, o tada dar nebuvo telefonų, negalėjau paskambinti ir paklausti, kur jis yra. Svarsčiau, gal kas atsitiko, gal pamiršo, bet vis dėlto galiausiai jo sulaukiau. Dabar tiek laiko jau nebelaukčiau (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr./Gražina Baikštytė su Miku švenčia jo 69 m., 2018 m.
Asmeninio archyvo nuotr./Gražina Baikštytė su Miku švenčia jo 69 m., 2018 m.

Kai jau galiausiai susitikome, nuėjome į kavinę, šauniai pasišnekučiavome, jis man pasakojo apie filmavimo subtilybes. Puikiai atsimenu, kaip sakė, kad galima gerai nufilmuoti ir su kibiru, jeigu turi fantazijos, gera filmavimo aparatūra nėra svarbiausias dalykas.

Jis man pasakojo, kaip kamera gali įskristi pro langą, nufilmuoti, kas yra viduje, ir vėl išskristi. Mane sužavėjo jo kūrybiškumas.

– Kuo skiriasi jūsų požiūriai?

– Iš tikro esame labai skirtingi, bet sakoma, kad priešingybės traukia. Mikui reikia bendravimo, jo platus draugų ratas, o aš esu labiau namisėda ir man pakanka kelių geriausių draugių. Mūsų požiūriai taip pat labai skiriasi dėl kelionių. Aš mėgstu keliauti, o Mikas savo laiku yra apkeliavęs daug šalių, tad jis nesupranta, kaip galima tuo mėgautis, maudytis jūroje, degintis. Jis nežinotų, ką veikti. Jam svarbiausia viską filmuoti, tad kur bevažiuotų, visur su savimi ima filmavimo kamerą ir net ne vieną. Negaliu jo prikalbinti niekur išvažiuoti kartu. Daug kas manęs klausia, kodėl mes nekeliaujame, tai štai ir atsakymas.

Asmeninio archyvo nuotr./Gražina Baikštytė ir Algimantas Mikutėnas vestuvių 40-metį paminėjo Portugalijos mieste Koimbroje su dukra Marija, pakeldami portugališko Porto vyno taures, 2016 m. spalio 16 d.
Asmeninio archyvo nuotr./Gražina Baikštytė ir Algimantas Mikutėnas vestuvių 40-metį paminėjo Portugalijos mieste Koimbroje su dukra Marija, pakeldami portugališko Porto vyno taures, 2016 m. spalio 16 d.

Pernai jau buvau jį įkalbėjusi važiuoti į Ispaniją pas draugus, bet dėl koronaviruso viskas užsidarė ir mums nepavyko. Tada jau buvau padariusi didelį darbą jį prikalbindama. Šiemet siūliau mūsų vedybų sukaktį paminėti Paryžiuje, bet jį užgriuvo neatidėliotini darbai, tad teks išlaukti palankaus momento...

Kai buvo mūsų 40 metų sukaktuvės, kartu vykome į Portugaliją, apkeliavome daug puikių miestų - Lisaboną, Portą, Koimbrą... Portugalija buvo mūsų abiejų svajonė, tad čia mūsų norai sutapo. Tada nuvažiavome pas dukrą į Ispaniją, kur ji dirbo gide, ir jos automobiliu per Ispaniją vykome iki Portugalijos.

Viešbučių iš anksto nebuvome užsisakę, nes buvo sunku numatyti, kada ir kur atsidursime, tad nakvynės ieškodavome tik kur nuvažiavę ir kartais tik paryčiais rasdavome, kur prisiglausti. Vedybų sukaktį spalio 16 dieną paminėjome gražiame Koimbros mieste, pakėlę portugališko porto vyno taures, tik dukra – mineralinio, nes vairavo. Taip trise ir paminėjome apvalią sukaktį.

Asmeninio archyvo nuotr./Ispanija, Lloret de Mar. Iš čia Gražina Baikštytė ir Algimantas Mikutėnas iškeliavo į Portugaliją ir vėl čia sugrįžo, 2016 m. spalio mėn.
Asmeninio archyvo nuotr./Ispanija, Lloret de Mar. Iš čia Gražina Baikštytė ir Algimantas Mikutėnas iškeliavo į Portugaliją ir vėl čia sugrįžo, 2016 m. spalio mėn.

O vedybų 45-metis buvo šeimyniškas – atvažiavo dukros, anūkės, aš pagaminau pietus, pavalgėme, pasikalbėjome. Su vyresniąja dukra neseniai buvome iškeliavusios savaitei į Maljorką, o jaunesnė dukra su šeima keliavo po Siciliją, tad buvo smagu pasidalinti kelionių įspūdžiais.

– Kaip pavyko nepaisant visų skirtumų ir mažų buitinių konfliktų išlikti kartu?

– Jokio recepto neturiu. Tiesiog reikia pralaukti, „atvėsti“, pagaliau nueiti į savo kambarius, pabūti su savimi. Po kiek laiko atrodo, kad nieko nenutiko. O jei reikia kažką išspręsti, reikia kalbėtis ir spręsti.

Dabar jau juokinga pyktis dėl smulkmenų, nebesam tokie karšti, kaip anksčiau. Vienas kitam daug padedame, pavyzdžiui, aš vyrui padedu su kompiuteriniu raštingumu ar telefonais.

Irmanto Gelūno nuotr./Gražina Baikštytė ir Algimantas Mikutėnas Gražinos 70-mečio šventėje, 2021 m.
Irmanto Gelūno nuotr./Gražina Baikštytė ir Algimantas Mikutėnas Gražinos 70-mečio šventėje, 2021 m.

– O dar, kalbant apie dabartį, ką labiausiai mėgstate kartu veikti su savo vyru?

Visada kartu einame į giminių šventes. Neseniai buvome mano sesers gimtadienyje. Jis į šventes mėgsta atsinešti kamerą ir filmuoti akimirkas. Vėliau sumontuoja videofilmuką, uždeda kokią nors muziką ir būna įamžintas gražus prisiminimas, kurį vėliau įteikia dovanų.

O šiaip – Mikas turi savo draugus, o aš – savus. Vienas kito mes nevaržome, nebūtina visą laiką būti kartu. Juk nei man su jo draugais visada būtų įdomu, nei jam su mano draugėmis. Kiekvienas turime savo interesų.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

OfiSPA – vieta dirbti ir nepavargti

Video

07:19
26:48
03:08

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką