Bandžiau kalbėtis su vyru, aiškinti, juk jis pagaliau tėvas ir galėtų pasikalbėt kaip vyras su vyru, o jis nereaguoja, kartais net užstoja sūnų, sako ir pats toks buvo. Nebežinau nei ką daryt. Kaip man įtikinti vyrą, kad tai rimta, o gal aš perdėtai į viską reaguoju, kaip sako mano vyras – „praeis paauglystė ir viskas susitvarkys“? Auksė.
Sveika, Aukse. Nemanau, kad jūs perdėtai reaguojate ir be reikalo nerimaujate. Paauglystėje tikrai išgyvenama krizė, vienaip ar kitaip protestuojama prieš tėvus, mokyklą, neretai pradedamas ir seksualinis gyvenimas, bet kai paauglys nebeina į mokyklą ir vartoja narkotikus, tai jau yra problema. Suprantama, kad jums norisi savo rūpesčiu pasidalinti su vyru, kartu nuspręsti, ką daryti. Turbūt be galo pikta, kai jis nereaguoja ar net pateisina sūnų.
Ko gero, jūsų vyras taip pat yra susirūpinęs ir nerimauja dėl sūnaus, tik to neišsako. Taip stipriai reikšdama susirūpinimą, nerimą, tam tikra prasme atimate iš vyro galimybę emociškai reaguoti. Pora neretai veikia papildymo principu: kuo labiau spaudžiate vyrą, kad jis susirūpintų ir ko nors imtųsi, tuo vyras darosi abejingesnis, šaltesnis ir racionalesnis. Tai tik dar labiau jus suerzina, siutina ir Jūs tampate „perdėtai reaguojanti“. Kai taip baisitės sūnaus elgesiu, kritikuojate jo draugus, gyvenimo būdą, vyrui belieka tik teisinti ir ginti vaiką, neigti problemą. Abu tarsi sukatės ratu: kuo garsiau jūs šaukiate, tuo labiau vyras darosi „kurtesnis“. Galiausiai ginčai su vyru atitolina problemos sprendimą, nukreipia dėmesį nuo tikrai svarbių dalykų, vykstančių šeimoje.
Vyras gali suvokti jūsų nerimavimą ir skundus kaip atsakomybės permetimą už problemos sprendimą ir tik dar labiau priešintis. Jūs galite pabandyti išsakyti savo nerimą vyrui, nekaltindama jo nusišalinimu, o tiesiog pasidalindama tuo, kaip Jūs jaučiatės, kai matote, kad sūnus praleidžia pamokas, grįžta parūkęs žolės ir pan. Taip sukeltumėte mažiau vyro gynybiškumo, nes parodytumėte vyrui, kad prisiimate atsakomybę už savo jausmus ir tik prašote jo pagalbos. Toks būdas labai skirtųsi nuo įprasto jūsų elgesio – pasipiktinimo, kad vyras nieko nedaro.
Kita vertus, užuot dėjusi dideles viltis į „vyrišką pašnekesį“, galite pabandyti pati atvirai pasišnekėti su sūnumi; net jei iš pradžių pokalbis nebus labai konstruktyvus, jau vien bandymai aptarti ir spręsti jums nerimą keliančius dalykus bus realus veiksmas, leisiantis nebesijausti bejėge. Paklauskite sūnaus, kas vyksta jo gyvenime, kaip jis jaučiasi, galbūt kažkas jį slegia, neramina. Tikrai žinau, kaip sunku šnekėtis su atsikalbinėjančiu ir viską neigiančiu paaugliu, vis dėlto nėra kito būdo, kaip tik bandyti po truputį įgyti jo pasitikėjimą.
Dūmai ne visada reiškia, kad kažkas dega: tai, kad kišenėje sūnus nešiojasi prezervatyvų, nebūtinai reiškia, kad jis jau pradėjo seksualinį gyvenimą. Kita vertus, jei jis naudoja prezervatyvus, vadinasi, žino apie apsisaugojimo priemones ir elgiasi atsakingai. Pagaliau, jei jis vis dėlto pradėjo intymius santykius, to jau nepakeisite, užtat galite pabandyti dalyvauti sūnaus gyvenime, būti žmogumi, kuriuo jis pasitiki ir su kuriuo gali atvirai pasikalbėti apie tai, kas jam rūpi. Jei pasistengsite suprasti sūnų ir nustosite jį pulti, gali būti, kad ir vyras susirūpins, kas gi vyksta sūnaus gyvenime. Galbūt tada jis pats pajus vidinę būtinybę pasišnekėti su sūnum, pavyzdžiui, kad ir apie intymų gyvenimą. Sėkmės!
