Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gastrolėms Jungtinėje Karalystėje besiruošiantis Andrius Mamontovas: „Londone sveikinuosi lietuviškai“

Andrius Mamontovas
Mariaus Žičiaus nuotr. / Andrius Mamontovas
Šaltinis: 15min
0
A A

Į susitikimą su Andriumi Mamontovu vėluoju jau geras dvidešimt minučių! Ir kodėl kai šypsodamasi kažkur įžengiu laiku ar šiek tiek anksčiau – dažniausiai tenka laukti pačiai? O dar kaip tyčia atskrieja SMS: „Aš jau vietoje“. Klaidžios, vingiuotos Vilniaus senamiesčio gatvės visai nesistengia padėti. Pagaliau kaip išsvajotą finišo liniją matau artėjančius „Pilies šokoladinės“ kontūrus.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Andrių pamatau tuščiame ir saulės nepasiekiamame šokoladinės viduje. Espresso kavos puodelis atrodo ištuštintas jau senokai. Žymusis Lietuvos atlikėjas pasisveikina ir akimirką kitą dar žvilgčioja į telefono ekraną. „Aš pats visur patologiškai vėluoju, tad visuomet bandau išvažiuoti penkiolika minučių anksčiau. Beveik niekada nepavyksta“, – galiausiai nusišypso jis. 

Jei Lietuvoje būtų renkamas ištikimiausias žmogus – Andrius Mamontovas būtų rimtas kandidatas. Už ištikimybę savo „skiauterei“ (kuri buvo patrumpinta vos kelis kartus), džemperiui su gobtuvu, muzikos stiliui ir scenai. Kitąmet trisdešimtmetį scenoje švęsiančio dainininko kūrinius niūniuoja kelios kartos, o į rugpjūčio mėnesį Andriaus 45-ojo gimtadienio proga organizuotą koncertą Vilniaus mokytojų namų kiemelyje netilpo visi norintys.

Po kelerių metų pertraukos atlikėjas vėl koncertuos ir Didžiojoje Britanijoje bei Airijoje: spalio mėnesį Andriaus pasirodymų laukia Airijos lietuviai. Anglijoje trejus metus nekoncertavęs dainininkas rugsėjo-spalio mėnesiais aplankys ne tik Londoną, bet ir Birmingamą bei Lydsą. Londone muzikantas gerbėjus pakvies į vienos žymiausių pasaulyje koncertų arenos O2 Indigo salę, talpinančią apie 2400 žiūrovų.

Nemėgstu aukštų frazių ir skambių žodžių, bet kitaip nepasakysi: esi vienas iš visų laikų garsiausių Lietuvos atlikėjų.

Man tikriausiai labai sekasi, net nežinau kodėl.

Manai, kad tai sėkmė? Ar tiesiog įdedi labai daug darbo į tai, ką darai?

Gerą dainą gali parašyti ir per metus, ir per penkiolika minučių. Tad tai kartais nepriklauso nuo įdėtų pastangų. Nesu kažkoks virtuozas muzikantas – žmonės tiesiog mėgsta mano dainas ir tiek. 

Esi kūrybiškas iš prigimties?

Kiekvienas žmogus turi kažkokią dovaną, o mano dovana yra kurti dainas.

Pakalbėkime apie Londoną. Šiais metais Anglijos sostinėje ne tik koncertuosi: londoniečiai vasarą jau išvydo tave Šekspyro „Globe“ teatro scenoje, Hamleto vaidmenyje. Ar įspūdžiai dar neišblėso?

Įspūdžiai labai stiprūs, nes šio spektaklio gyvenime tai buvo ypatingas momentas. Šekspyro teatro scena Londone yra viena iš vietų, kur tiesiog būtina suvaidinti Hamletą. Ši vieta yra tarsi anglų dramaturgo, kuriuo jie didžiuojasi prieš visą pasaulį, šventovė. Ir pelnytai didžiuojasi – juk Šekspyras yra vienas iš geriausių dramaturgų pasaulyje per visą žmonijos istoriją. Įdomu tai, kad „Globe“ išplanavimas yra visiškai kitoks nei įprasto teatro, žmonės spektaklį gali žiūrėti ir stovėdami, tad kartais jausmas buvo toks, lyg vyktų roko koncertas.

Londoną vėl aplankysi rugsėjo pabaigoje?

Taip, rugsėjo 30-ąją įvyks koncertas O2 salėje. Paskui bus Lydsas, Birmingamas, tada Airija – Korkas ir Dublinas.

Visi tavo koncertai Londone iki šiol vyko nedideliuose klubuose, baruose. Šįkart teks stoti ant didesnės scenos.

Džiaugiuosi, kad pagaliau grosime normalioje salėje. Nors pakankamai dideliame klube Londone jau koncertavom dar su „Foje“, 1996-aisiais. Tuomet grojome „Camden Town“, tuo metu egzistavusiame labai garsiame pankų klube „Dingwalls“. Koncertavome su latvių grupe „Brainstorm“, jie tada buvo tik tik susikūrę, jauna grupė ir mus apšildė. Atsimenu, kad klube kilo muštynės tarp Šiaulių ir Alytaus. Tai buvo neįtikėtina. Baigėsi tuo, kad atvažiavo policija. Lietuviai sugebėjo net ir gyvendami už Lietuvos ribų susimušti tarp miestų. Niekuomet nepamiršiu, kaip priėjo klubo savininkas ir susižavėjusia veido išraiška pasakė, kad po 1977-aisiais ten vykusio „Sex Pistols“ koncerto, tai buvo pirmas kartas, kai dėjosi tokia betvarkė. Mes tai priėmėme kaip komplimentą.

Tikiuosi, kad šįkart koncertas tuo nesibaigs. Galbūt lietuviai šiek tiek pasikeitė nuo 1996-ųjų?

Žinoma, kad laikai ir lietuviai labai pasikeitė. Manau lietuvių įpročiai pagyvenus kur nors už Lietuvos ribų keičiasi į gerąją pusę. Jie šiek tiek peržengia tuos provincialumo rėmus. Daug kas susiėmę už galvų šneka apie emigraciją. Aš manau, kad tai yra gerai. Daug blogiau atrodė tada, kai žmonės gyveno Lietuvoje ne todėl, kad jie dideli patriotai, bet todėl, kad tiesiog buvo uždaryti.

O tu pats esi patriotas?

Taip, esu patriotas. Nelabai net įsivaizduoju savo gyvenimo kažkur kitur. Nors kartais pagalvoju, kad būtų smagu. Pavyzdžiui, labai norėčiau gyventi kur nors Honkonge. Tai yra tas mietas, kuris visais parametrais man yra idealus. Pradedant nuo peizažo, baigiant žmonėmis. Bet vis tiek mano vieta yra Lietuvoje. Esu Lietuvos atlikėjas, rašau dainas lietuvių kalba. Man patinka dainuoti lietuviškai kalbančiai auditorijai. Kita vertus, aš labai daug keliauju. Kartais būna, kad artėjant kažkokiai kelionei imi galvoti, kad mieliau likčiau Vilniuje ir su vaikais nueičiau į kiną, pasivaikščiočiau po senamiestį ar tiesiog pabūčiau namie.

Kuo daugiau keliauju, tuo labiau suprantu, kad mano vieta vis dėlto yra Lietuvoje. Nėra prasmės emigruoti, jei aš vis tiek visą laiką keliauju. Štai ir rudenį – manęs laukia ne tik Anglija ir Airija, bet ir Norvegija, Danija, Vokietija, Italija. Gastrolių grafikas gana intensyvus ir geografiškai platus. Vasarą beveik išvien koncertavau Lietuvoje. Nors teko pirmą kartą koncertuoti ir lietuviams Kipre. Ten, pasirodo, atsirado pakankamo dydžio bendruomenė. Šiuo metu jaučiu didelį norą groti, koncertuoti ir džiaugiuosi, kad tai sutampa su koncertų gausa.

Mariaus Žičiaus nuotr./Andrius Mamontovas
Mariaus Žičiaus nuotr./Andrius Mamontovas

Tavo koncertinių gastrolių pavadinimas „Elektroninis dievas“. Bet užsienio lietuviai tikriausiai labai laukia ir tavo senesnių dainų.

Kai groju už Lietuvos ribų neišvengiamai į programą įtraukiu daugiau senų dainų. Lietuvoje groju naujesnes, o išeivijoje žmonės prisimena Lietuvą tokią, kokią ją paliko, kokia ji buvo prieš išvažiuojant ir labiausiai nori girdėti tas dainas, kurias klausė Lietuvoje. Tai yra nostalgiškiausias momentas ir aš jį labai gerai suprantu. Bet juk negaliu visą laiką dainuoti vien tiktai „Laužo šviesą“. Tad bus ir naujų dainų. Kai išeisiu į pensiją, neberašysiu, tuomet grosiu tik senas. Bet kol kas aš dar kuriu ir nestoviu vietoje. Norisi tikėti, kad ir klausytojas nestovi vietoje.

Apie kokį dievą dainuoji „Elektroniniame dieve“?

Kai žmonės gyveno miškuose, jie buvo susikūrę miško dievus. Žmonės, kurie gyvena prie jūros – turi vandenyno, jūros dievus. Dykumoje yra dykumos dievas. Mes gyvename elektroninėje erdvėje. Kadangi žmogus linkęs susikurti dievą pagal save ir savo aplinką, tai dievas dabar turėtų būti elektroninis. Facebookas tikriausiai yra didžiausia valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių.

Kaip tik Facebooke mačiau, jog ieškai naujų, įdomių lietuvių atlikėjų.

Yra visokių minčių, noriu, kad žmonės tiesiog pasidalintų savo mėgstamais atlikėjais. Galbūt egzistuoja įdomi grupė, kurios dar nežinau. Taip pat bendradarbiauju su labai smagia kompanija, Vilnius Temperature, jie turi savo Youtube kanalą ir Vilniaus gatvėse filmuoja įvairių, nežinomų ir žinomų atlikėjų pasirodymus. Su jais galvojame, kaip padėti nežinomoms grupėms. 

Tu užaugai klausydamas Stasio Povilaičio dainų. Kokios muzikos klauso tavo vaikai?

Jie klauso tai, kas populiaru. Specialiai mano dainų tikrai nesirenka. Žinau, kad dukra vienu momentu perklausė visus mano albumus ir kažką persirašė į savo iPod'ą. Sūnui dabar keturiolika, tai jis klauso hiphopo, ką tokio amžiaus vaikai ir mėgsta. Neužsiimu auklėjimu, kas yra gerai, kas ne. Galiu tik parekomenduoti, bet jie pasirenka patys.

Rugpjūčio mėnesį atšventei savo gimtadienį koncertuodamas.

Grojau Vilniuje, vasaros terasoje Mokytojų namų kiemelyje. Gimtadienių niekuomet nešvenčiu. Žinoma, ateina į namus artimieji, suvalgom tortą, atsigeriam kavos ir tiek žinių. Prisiminiau, kaip mano keturiasdešimtas gimtadienis prabėgo festivalyje Be2gether, buvo labai gera nuotaika, žmonės puikiai priėmė, tad pagalvojau, kad 45-ojo proga taip pat koncertuosiu – darysiu tai, kas man labiausiai patinka.

Ar jauti, kad sulauki kažkokio ypatingo dėmesio – juk gatvėje tave tikriausiai daug kas atpažįsta?

Nepasakyčiau, kad sulaukiu labai ypatingo dėmesio. Dažniausiai tiesiog išgirstu „Labas“. Lankydamasis užsienyje matau, kiek ten gyvena lietuvių. Žinau, kiek lietuvių yra Londone, nes eidamas Londono gatvėmis praktiškai ant kiekvieno kampo sakau „Laba diena“. Vaikštinėdamas po Londoną visą laiką sveikinuosi lietuviškai. Ir neatsimenu nei vienos kavinės ar restorano, į kurį užėjęs nebūčiau sutikęs padavėjo ar administratoriaus, kuris pasisveikina „Laba diena“. Tikrai lietuvių yra labai labai daug. Prisimenu, kai prieš kelerius metus koncertavome Airijoje. Iš Dublino važiavome į vakarinę pakrantę. Viduryje laukų, kažkokiame mažame kaimelyje, mažoje kavinėje sustojome papietauti. Priėjo padavėja ir švaria lietuvių kalba paklausė: „Ką užsisakysite?“

Pastebėjau, jog nešiojiesi fotoaparatą? Mėgsti įamžinti akimirkas?

Tai yra mano hobis nuo penkerių metų. Fotografuoju visą gyvenimą. Fotografija man yra pabėgimas, persijungimas nuo vienos veiklos į kitą. Fotografuodamas pailsiu ir grįžtu prie to, ką darau, su nauju, gaiviu požiūriu.

Tavo fotoaparatas atrodo labai senovinis, panašus į tokį, kokį turėjo mano senelis. Bent jau įdėklas primena. 

Ne, čia kaip tik yra labai modernus. Dabar toks vintažas tiesiog yra labai madingas, visi mėgina daiktus pasendinti. Iš tikrųjų šie „Leica“ fotoaparatai yra labai mieli.

Esi pastabus?

Fotografuodamas tampi pastabus, atkreipti dėmesį į dalykus, į kuriuos žmonės paprastai nežiūri. Tai praplečia akiratį. Kartais nepastebime daugelio dalykų: matom gražų žibintą, kabantį ant namo sienos, bet neatkreipiame dėmesio, kad jo didįjį grožį sudaro šešėlis, krentantis ant sienos. 

Galbūt kada nors surengsi savo fotografijų parodą? Juk daug keliauji, fotografuoji, tikiu, kad būtų į ką pažiūrėti.

Facebooke esu sudėjęs daug savo nuotraukų. Gavau ir pakvietimą rudenį dalyvauti fotografijos festivalyje Kaune. Gal tai ir bus mano pirmoji paroda? Jau esu surengęs nuotraukų aukcioną: pernai, per patį žemės drebėjimą buvau Japonijoje. Daug fotografavau ir kai grįžau su tarptautine organizacija „Gelbėkit vaikus“ surengėm koncertą, rinkom Japonijai lėšas. Japonijoje darytas fotografijas pardavinėjome aukcione, skirtame nukentėjusio regiono vaikams paremti. Bet tikros fotografijų parodos dar nesu surengęs. Nors jaučiu, kad tai kada nors įvyks, nes nuotraukų turiu labai daug.

Tu vis atsiduri ne pačiose saugiausiose situacijose?

Kažkaip vis pataikau. Pavasarį buvau Italijoje. Atskridau ten dieną prieš tai, kai vietinė mafija susprogdino kažkokią bombą mokykloje ir buvo įvykęs žemės drebėjimas. Mama nerimaudama paskambino ir atsiduso: „Na, tu tai vis pataikai.“

Ar esi kantrus žmogus?

Taip, esu pakankamai kantrus. Bet jeigu mane išveda iš kantrybės – tada jau ilgam. Esu ir pakankamai atlaidus. Bet jeigu pataiko į skaudų tašką ir tai sukelia pyktį – tam žmogui durys uždarytos. Mano draugas Arnoldas Lukošius greitai užsiplieskia, bet greitai ir pamiršta. O aš piktas dar kelias dienas vaikštau. Tai yra inertiškumas – labai lietuviškas charakterio bruožas. Mes esame inertiško charakterio tauta, lėtai priimame naujoves. Geriausias pavyzdys – mokyklos šokiai: visi stovi pasieniais, vienas kitas eina šokti, bet kai tik paskelbia, kad dabar bus paskutinis šokis, tada vis puola šokti ir rėkia, kad norim dar. Mes lėtai priimame, įsivažiuojame, bet kai įsivažiuojame – nebegalime sustoti. Tas pats ir su mano emocijomis.

Atrodai labai atviras ir šmaikštus, ir gilus, su tavimi lengva kalbėtis, jokio sužvaigždėjimo. Ar mėgsti bendrauti, ar tiesiog jauti pareigą?

Ne, tikrai nejaučiu pareigos. Vadovaujuosi absoliučia intuicija. Kartais skambina žmogus, tik pasako „Laba diena“ ir aš jau žinau, kad mano atsakymas bus „Ne“, nors jis man dar net neišdėstė iš kur skambina ir kodėl. Dažniausiai, išklausęs, ką siūlo, atsakymo nepakeičiu. Visą gyvenimą mano geriausi sprendimai yra tie, kuriuos pajuntu intuityviai. Jei stengiuosi išprotauti, kaip čia geriau – dažniausiai nepataikau. 

Kokiomis temomis su tavimi geriau nekalbėti ir apie tai neklausinėti?

Neviešinu savo asmeninio gyvenimo, nes noriu pats jį turėti – tai ir viskas. Noriu būti žinomas iš savo darbų, o ne iš to kaip gyvenu, su kuo, kokios spalvos baldai yra mano namuose.

Vis dėlto pabandysiu paklausti: jus su žmona Inga kartu esate jau daugybę metų. Kaip patartumei poroms išlaikyti darnius santykius?

Patarčiau priimti pasikeitimus. Juk ne visą laiką viskas būna vienodai. Vieną dieną su tuo pačiu žmogumi staiga atsiranda visiškai kitoks santykis, bet nereikia to bijoti. Jei vienas etapas pasibaigė, tai dar nereiškia, kad pasibaigė viskas. Gal nuo šiol jūsų bendravimas tiesiog bus kitoks ir jūs kalbėsite apie kitokius dalykus. O galbūt tai, kas buvo, ir vėl sugrįš. Kiekviena diena mūsų gyvenime yra kitokia, pasaulis keičiasi kiekvieną sekundę. Labai nelaimingi yra tie žmonės, kurie prisiriša tik prie kažkokio vieno galimo modelio ir įsivaizduoja, kad tai vienintelis galimas variantas. Į tą patį dalyką gali pažiūrėti visiškai iš kitos pusės ir atrasti naują spalvą.

Reikia stengtis pažinti ir save, suvokti savo vietą, kas tu esi. Budizmas moko, kad žmogus turi būti kaip vanduo: kai šalta – sušalti į ledą, kai šilta – rasti vagą, kuria galima tekėti, o kai karšta – virsti garais ir pakilti į orą. Nekalbu apie chameleonišką prisitaikėliškumą, bet apie tai, kad kartais reikia rasti naują santykį su aplinka, su artimais žmonėmis, su visais. Bet tai jau atskira tema. 

Domiesi budizmu?

Pastaruoju metu vis labiau suvokiu, kad man priimtina dvasinė praktika. Aš labai nemėgstu religijos. Budizmas nėra religija – tai dvasinė praktika, kuri skirta išsivaduoti iš kančių. Religija dažniausiai yra suvedama į garbinimą ir apribojimus. Iš principo esu laisvamanis – nenoriu priklausyti jokiai religijai. Bet dvasiniai klausimai kiekvieno žmogaus gyvenime yra svarbūs.

Kiekvienas turime savo „aukso amžių“. Laikotarpį, kada jautėmės geriausiai, atrodėme gražiausiai, o galbūt galvojame, kad būtent tada gyvenimas buvo ar būtų mums palankiausias. Ar tavo gyvenime yra toks „aukso amžius“?

Taip. Tai yra čia ir dabar. Niekur kitur. Tik čia ir dabar.

A. Mamontovo 2012-ųjų koncertinis turas Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje:
Rugsėjo 30 d. – Londonas, The indigO2 at O2, Peninsula Square, Londonas SE10 0DX 
Spalio 2 d. – Lydsas, Left Bank Leeds (buvusi Šv. Margaritos Antiochietės, angl. St Margaret of Antioch, bažnyčia), Cardigan Rd, Lydsas LS6 1LJ 
Spalio 3 d. – Birmingamas, HMV Institute, 78 Digbeth High Street, Digbeth, Birmingamas B5 6DY 
Spalio 4 d. – Niūris, Šiaurės Airija, Town Hall, Bank Parade, Newry BT35 6HR 
Spalio 6 d. – Korkas, Airija, Crane Lane Theatre, Phoenix st.
Spalio 7 d. – Dublinas, Airija, Button Factory, Curved st., Temple Bar, Dublin 2 

Bilietus galite rasti čia: Didžioji Britanija – www.pibox.lt, Airija – balticpromotions.com

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką