Dabar populiaru
Publikuota: 2013 spalio 13d. 12:00

Gatvės menininkas Ernestas Zacharevič ir Gabija Grušaitė: Kai namai – visas pasaulis

Ernestas Zacharevič ir Gabija Grušaitė
Gedmanto Kropio/ „Žmonės“ nuotr. / Ernestas Zacharevič ir Gabija Grušaitė

Jie pašėlusiai skuba gyventi – nuolat dirba ir keliauja, tampa vis žinomesni, patirtis geria kaip kempinės ir be jaunystei būdingo vėjavaikiškumo kasdien siekia ko nors išmokti. Malaizijoje įsikūrę Gabija Grušaitė (26), pirmąjį romaną išleidusi vos 23-ejų, ir Ernestas Zacharevič (27), Pietryčių Azijoje išgarsėjęs gatvės meno talentas, keletą savaičių viešėjo gimtajame Vilniuje. Čia taip pat dirbo, o tiesiog Erniu vadinamo dailininko kūrinys ir jam išvykus liko prieinamas visiems – ant buvusio kino teatro „Lietuva“ fasado.

Kad Ernesto darbas – pavykęs ir svarbus Vilniui, įrodė neseni įvykiai: vandalams jį aptepliojus, spaudą ir internetą užliejo pasipiktinimo banga. Didelio palaikymo sulaukė vienas populiarus tinklaraštininkas, pasiūlęs šimto litų atlygį už informaciją apie tai padariusio žmogaus tapatybę, – iškart atsirado besisiūlančių prisidėti ir šį fondą paauginti. Panašių dalykų dailininkui teko patirti ir Malaizijoje – pirmieji vietos gyventojus sužavėję jo gatvės meno kūriniai nukentėjo nuo chuliganų, bet valdžia akimirksniu pasirūpino, kad būtų nuvalyti. Dabar to nebeprireikia.

Ernestas itin išgarsėjo po pernai vasarą Malaizijos Penango mieste vykusio festivalio, kur pristatė projektą „Atspindint Džordžtauną“ (angliškas Penango pavadinimas). Interviu iš lietuvio ėmė „The Wall Street Journal“, madingiausi meno tinklaraščiai. Įvedę pavardę „Google“ netruksite rasti jo paveikslų ne tik asmeniniame puslapyje, garsių galerijų interneto tinklalapiuose – taip pat.

Po kelių mėnesių Penange bus atidaryta Ernesto tapybos paroda, į ją žada sulėkti draugai ir gerbėjai iš Europos, Jungtinių Valstijų, bet iki to – gausybė kelionių, darbų, užsakymų.

„Taip, mes dirbame tikrai daug. Judame pirmyn taip vienas kitą pakumščiuodami“, – šypsosi abu paskutinėmis viešnagės Lietuvoje dienomis. Iki skrydžio į Malaiziją jiems dar reikėjo skubiai pasikeisti pasus – dokumentuose ir vėl netelpa keliones tarp šalių primenantys antspaudai, o ypač Azijos pasieniuose jų neišvengsi.

„Šįsyk pašokinėdami pirmyn atgal Lietuvoje pabuvome pusantro mėnesio. Savaitei skridome į Italiją, savaitei – į Norvegiją. Ant „Lietuvos“ fasado paišiau beveik dvi savaites, turėjau ir techninės pagalbos – kažkas pabraižė, panešiojo, palaikė“, – šis Ernesto kūrinys buvo vienas svarbiausių pirmojo Vilniaus gatvės meno festivalio akcentų. Rengiant festivalį, daug prisidėjo Gabija – vienas be kito jie, regis, nepadarytų pusės tiek, kiek dabar. Prieš trejetą metų romaną „Neišsipildymas“ apie žmones, ieškančius savęs pasaulyje, meilėje ir nusivylimuose, išleidusi rašytoja dailininkui – didžioji kritikė, mūza, vadybininkė. Kaip ir jis – jos skaitytojas.

Asmeninio albumo nuotr./Ernesto Zacharevič darbas
Ernesto Zacharevič kūrinys

Mokykla – Vilniuje, studijos – Londone, gyvenimas – Penange. Kur jūsų namai?

Gabija: Ten, kur šunys, – du pasiėmėme iš gatvės.

Ernestas: Abiejų popieriuose parašyta: „normal dog“ – „normalus šuo“ (juokiasi). Jie – Penange. Nors ir Vilniuje namai... Tik – kitokie nei ten.

Kam paliekate šunis, kai iškeliaujate?

Gabija: Turim asistentą, kuris su mumis dirba, kartu nuomojamės namą. Jis tvarko reikalus Penange, prižiūri šunis. Be asistento neišsiverstume, nes tik trečdalį laiko per metus būname namuose. Ir dabar skrendame į Bankoką, iš ten – į Balį, grįšime namo savaitei, tada – į Singapūrą, keliausime Malaizijoje, paskui – Japonija. Dažniausiai skraidome darbo reikalais. Tik Japonija – atostogoms, ji labai graži, o Tokiją mes tiesiog įsimylėję. Jei kada keltumės kitur, norėtume, kad ta šalis būtų Japonija. Arba Italija. Bet dar norisi pabūti savo name, į kurį persikraustėme pernai gruodį.

Ernestas: Namuose ilgiau pabūti išeis tik gruodį ir sausį. Paskui – vėl į kelią. Tos darbo kelionės savotiškos. Pavyzdžiui, neseniai grįžome iš Norvegijos, gatvės meno festivalio „NuArt“, – per savaitę matėm viešbutį ir rūsį, kuriame dirbau. Dvi valandas paplaukiojome laivu, bet nelabai galėjau dairytis – daviau interviu.

Ernestas populiarėja užsienyje, o gimtinėje anksčiau kažką spėjo nuveikti iki darbo ant „Lietuvos“ fasado?

Gabija: Toks didelis ir matomas – pirmas. Vėliau turėtų išeiti ir Ernio knyga apie Vilnių.

Ernestas: Tai bus nuotraukų albumas – sienų, jų tekstūrų, kad žmonės patys galėtų kurti eskizus, pagalvoti, kokių jausmų ta konkreti vieta kelia, ką norėtų ten palikti, kad patys pasijustų menininkais. Ši knyga – Vilniaus atspindys per jo architektūrą ne kaip istorijos dalį, o kaip kiekvieno asmeninį ryšį su konkrečia vieta, siena.

Iš kiekvieno miesto parsiveždavau daug nuotraukų – kai kurias vietas fotografuodavau galvodamas, ką ten norėčiau nupiešti, kitur tiesiog gražų kampą rasdavau. Paskui versdamas albumus pamačiau, kad kiekvienas miestas turi savo spalvą, temą, nuotaiką, koloritą. Labai tikiuosi, kad Vilniaus albumas tą atspindės. Į jį, žinoma, sudėsime jau esamo gatvės meno fotografijas. Kadangi jo mieste nedaug, kreipėmės į Sostinės dienų organizatorius, kad pirmasis festivalis „Vilnius Street Art“ įvyktų tos miesto šventės kontekste. Iki jo vyravo nuomonė, jog Vilniui gatvės meno nereikia, savivaldybė niekada neduos jam leidimų, kad niekam tai nerūpi. Bet kai pradėjome krapštyti, siūlyti, daryti, sulaukėme palaikymo ir iš savivaldybės, ir iš pastatų savininkų. Paaiškėjo, kad visi čia tokio reiškinio ištroškę.

Gabija, regis, visą laiką skiri Ernesto reikalams. Randi kada užsiimti savo kūryba?

Gabija: Antras mano romanas turėtų pasirodyti gruodį, bet daug laiko skyrėme Ernesto darbams, užtat šiek tiek atsilieku nuo grafiko. Knyga parašyta, bet dar reikia kokių šešių savaičių, kad viską apgalvočiau, nugludinčiau. Prie knygos dirbau labai ilgai – greitai bus treji metai. Daug kas paremta antropologijos tyrimais, norisi atidirbti detales, kad jos būtų tikroviškos, – skaitau labai daug straipsnių, Jungtinių Tautų pranešimus.

Ernestas: Esame jauni, niekam neįsipareigoję, rimbu niekas nemuša, todėl, manau, reikia pasinaudoti galimybe praleisti kuo daugiau laiko prie savo projektų ir idėjų, viską išmąstyti. Juk kuo toliau, tuo mažiau laiko turėsime.

Gabija: Leidėjai nori, kad romanas būtų pristatytas knygų mugėje. Bet mes vengiame į Lietuvą grįžti žiemą. Kai prieš trejus metus vasarį atskridau į knygų mugę, pirmojo romano pristatymą, buvo minus 25 laipsniai. Keliavau iš Bankoko, šiltus drabužius ir batus įsidėjusi į rankinę, – maniau, iš lėktuvo išeisiu per „rankovę“, ramiai oro uoste persirengsiu. O čia... lauke stovi autobusas, aš su tapkutėmis, kojos plikos... Kai po ilgų skrydžių patiriame keliasdešimties laipsnių skirtumą, visada susergame.

Asmeninio albumo nuotr./Ernesto Zacharevič darbas
Asmeninio albumo nuotr./Ernesto Zacharevič darbas

Į Londoną išvykote jau dviese?

Ernestas: Taip, mes pažįstami nuo mokyklos – M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje abu mokėmės tapybos, buvom klasiokai.

Gabija: Metus pastudijavom Lietuvoje. Aš – kultūros istoriją ir antropologiją Vilniaus universitete, jis – grafiką Vilniaus dailės akademijoje. Mokydamasi čia pajutau, kad studijos man – per siauros. Norėjau socialinės antropologijos – apie žmones, o čia buvo daugiau istorinė. Jutau, kad man nelabai tinka. Užtat įstojau į Goldsmiths, jis – į Middlesex universitetą Londone.

Ernestas: Mums buvo po devyniolika – išalkę pasaulio, o Londonas atrodė be galo, be krašto, ten tiek visko vyksta! Pirmus dvejus metus seilės tiško, lakstėm išsižioję ir bandėm pamatyti viską, ką tik galima, su visais susipažinti. Bet po poros metų ir tas miestas ankštas pasidaro. Visi renginiai, visos vietos atrodo tokie patys, žmonės ima kartotis. Visiems sunku būna, visi pinigų neturi.

O iš ko gyvenote judu?

Gabija: Griebdavomės visokių darbų, darbelių. Užtat dabar, kai būnu viešbutyje ar kokiame bare, likę galvoje, jog aptarnaujančiam personalui reikia palikti arbatpinigių ir būti labai maloniems. Panašius darbus mes esame dirbę renginiuose, pavyzdžiui, juose tekdavo stovėti prie durų su taurėmis šampano ir sutikti svečius. Buvo įdomu – taip patekdavome į prašmatnius viešbučius, prabangius namus, pilis. Vėliau jau padėdavome organizuoti renginius, dirbome rimtesnius darbus.

Ernestas: Karjeros prasme toks darbas per daug nieko neduoda, neką ten išmoksti, bet gauni pamatyti miesto užkulisių.

Gabija: Patekome į garsiuosius BAFTA apdovanojimus. Bet buvo ir kita šio užsiėmimo pusė. Pavyzdžiui, NML (verslo lyderių) apdovanojimai baigėsi gal pirmą nakties, paskui reikėjo padėti susitvarkyti – atgal į dėžes sudėti įrangą, viską suskaičiuoti. Parsivilkom namo penktą ryto, o aštuntą – į paskaitas.

Ernestas: Bet visi taip gyveno. Londonas – vieta, kur atvažiuoja jaunimas, o kai „paauga“, išvažiuoja – atsibosta toks tempas. Dairėmės Briuselyje – visi labiau „suaugę“. Tokijas – taip pat vyresnių, bet dar ne senų ir turtingų žmonių miestas. Visi didmiesčiai turi kažką, kas pritraukia tam tikro amžiaus žmones. Pas mus Penange yra du kraštutinumai: arba labai turtingi pensininkai, kurie atvažiuoja susenti, arba – pinigų neturintys jauni menininkai. Vieni nori ramiai praleisti paskutines dienas tropiniame klimate, kiti – gyventi smagiai ir ne per daug mokėti už nuomą.

Ernestai, kaip pavyko prasimušti svetur – juk gabių žmonių daug, bet pasiseka retam?

Ernestas: Iš Londono pabėgome dėl to, kad ritmas ir rutina suėsdavo aštuoniasdešimt procentų produktyvaus laiko, o jį galima išnaudoti ir kryptingiau. Pagalvojome: pakeliausim, grįšim, sustosim naujom smegenim, bet nutiko taip, kad pasirinkome Aziją. Kadangi ten nebuvo vaikystės draugų, reikalų, giminių, su kuriais privalu susitikti, dirbome labai labai daug. Tiek dirbant reikia aukoti miego, socialinio gyvenimo.

Gyvenimo Malaizijoje pradžioje buvo visko – Ernis žongliravo gatvėse, Gabija gamino maistą jūsų atidarytoje kavinėje...

Gabija: Kavinės, tiesą pasakius, pasiilgstu. Turėjome ją gal tris ar keturis mėnesius ir smagiai darbavomės, kol iš pradžių ji buvo niekam nežinoma: per dieną žmonės užsėsdavo keletą staliukų, o mes šnekėdavomės su jais.

Ernestas: Kiekvieną savaitę ateidavo po kokius tris lietuvius, nes žinia apie mus sklido iš lūpų į lūpas. Bet paskui teko uždaryti, nes išpopuliarėjome, nebeužteko laiko: kavinė tapo sunkiu darbu, reikėjo samdyti pagalbininkų. Tada pagalvojome: gal tiesiog paišom?..
Tol, kol mums kavinė teikė džiaugsmo, darbus dalydavomės, Gabija rašydavosi receptus, aš ir kokteilius maišydavau, ir šiaip darydavau, ką reikia.

Gabija: Pristatydavome, kad pas mus – pusiau lietuviška virtuvė. Cepelinų nedariau, dažniau ruošdavau, ką valgome patys, – visokias salotas. Bet labiausiai patiko socialinis kavinės aspektas: po tų kelių mėnesių Penange pažinojome visus, kuriuos reikėjo.

Ernestas: Užtat kai buvo rengiamas festivalis, iš naujų pažįstamų sulaukiau klausimo: „Gal nori prisidėti?“ Taip atsirado projektas „Atspindint Džordžtauną“. Iki tol Penange, kaip ir Londone, buvau palikęs savo darbų. Bet per festivalius lengviau: legaliai gauni lokacijas, savivaldybių paramą – nereikia pačiam kalbėtis su pastatų savininkais, užtat daugiau laiko gali skirti darbams, kurie įgauna tęstinumą, didesniu pagreičiu sklinda internete. Nors kartais smagiau „greitukus“ – trijų keturių valandų darbus be festivalio rėmų – pabarstyti čia ir ten.

Gabija: Ernis daug laiko praleido fotografuodamas, galvodamas temas, tyrinėdamas aplinkos specifiką, kad tie kūriniai ant sienų būtų miestui, jo žmonėms ir – apie juos. Penango gyventojams darbai labai patiko. Vienas gražiausių komplimentų, kurį kas nors jam yra pasakęs, – „Visą gyvenimą praleidome Penange ir nemanėme, kad jis toks gražus, kokį parodė tavo darbai“.

Asmeninio albumo nuotr./Ernesto Zacharevič darbas
Asmeninio albumo nuotr./Ernesto Zacharevič darbas

Iš to, ką dabar darote, įmanoma pragyventi ir keliauti?

Ernestas: Mes visada gyvename iš to, ką darome. Keliaudavome ir anksčiau, tik kelionės būdavo suplanuotos prieš pusmetį, suskaičiuotas kiekvienas centas. O dabar galime leisti sau elgtis impulsyviau: gaunam pasiūlymą, viską metam, lekiam. Pamenu, dar prieš porą metų kvietė į Japoniją: „Atvažiuok, viską apmokėsim, tik atskrisk už savus.“ Atsakėme: „Gal kitais metais...“

Gabija: Kai keičiasi finansinė situacija, smagu, nes gali nuspręsti, ką daryti su savo laiku. Dabar, pavyzdžiui, mus kviečia į Kolumbiją, organizatoriai sumokės tik už Ernesto bilietą, bet aš irgi noriu skristi ir nesigraužiu, kad negaliu sau to leisti. Skrisiu. Aišku, visų poreikiai skirtingi. Norvegijoje menininkai klausė: „Tikriausiai turite savo galeriją?“ Mes: „Na ne, mums ir taip gerai.“ Jie: „Bet juk nieko neuždirbate?“ Mes: „Na... uždirbam truputį.“

Ernestas: Viskas priklauso nuo gyvenimo būdo. Pagaunu kartais save galvojantį: nuobodu, noriu sėdėt savo studijoj, daryt meną... Arba: jei turėčiau darbą, gaučiau vienodą sumą pinigų kas mėnesį. Juk yra žmonių, kurie be to negali gyventi. Bet man tokių minčių ateina kartą per dvejus metus.

Gabija: Čia per šiandienos skaipo susitikimą pagalvojai? Taip nutinka, kai kalbiesi su žmonėmis, kurie moka daug pinigų už meno kūrinį ir kuriems svarbu kontroliuoti, kaip viskas bus.

Ernestas: Dėl to festivaliai – smagu, ten žmonės nebijo rizikuoti. O komerciniuose darbuose atsiranda tarpininkų, kurie turi atsiskaityti direktoriams, direktoriai – savininkams.

Gabija: Jau spalį Singapūre atsiras žiauriai graži siena. Tai pirmas toks didelis Ernio darbas tenai. Singapūras – vieta, kur visiškai nepatinka gatvės menas, viskas griežtai reguliuojama, bet Erniui skirta siena – puikioje vietoje, gerai matoma. Užsakovai – viena jubiliejų švenčianti Azijos renginių organizavimo kompanija – jaudinasi, kaip pasiseks. Užtat aš turiu imtis „hand holding“, kas lietuviškai reikštų – palaikyti juos už rankos.

Bet dabar jau įsilieję į šalies gyvenimą – kaip vietiniai, važinėjate motoroleriais ir niekas nebeglumina?

Ernestas: Esame susikūrę savo socialinę aplinką, turime draugų. Atsirado rutina, išgaravo visos egzotikos.

Gabija: Ten gražu. Yra dalykų, kurie ir po trejų metų dar nustebina. Aišku, karštis vargina, užtat grįžę į Lietuvą džiaugiamės, kaip smagu apsirengti megztuką ar nusipirkti kokį šiltesnį drabužį.
Išties, kaip ir sako Ernis, Penange mes jau įsisukę į rutiną. Iš ryto vedžioji šunis, eini pavalgyti – patys beveik nebegaminame. Gyvename senamiestyje, tad, jei nori apsipirkti, turi atsikelti anksti ir eiti apsipirkti. Arba važiuoti mašina iki artimiausio supermarketo. O valgyti mieste – labai pigu.

Ernestas: Gaminti pačiam – tris kartus brangiau. Juk gamini tai, ką moki, o sūris, kumpis kainuoja labai daug. Namie pasidaryti sumuštinį atsieina trisdešimt litų, o pavalgyti gatvėje skanaus azijietiško maisto gali ir už tris.

Gabija: Duoną perku vienoje kepykloje, kur kepalėlis – dvylika litų. Gabaliukas sūrio – irgi nuo dvylikos litų, o jei nori kokio geresnio – ir penkiasdešimt. Malaizijoje man stinga pieno produktų.

Ernestas: Atvažiavusi Gabijos sesė labai norėjo šaltibarščių. Sakėme, kad neįmanoma gauti kefyro. Jo rado parduotuvėje. Paskui žiūri, kad kaina – ne trys devyniasdešimt, kaip manė kablelio nepastebėjusi, o trisdešimt devyni litai.

Važinėjimo motoroleriu trūkumas tas, kad rankos įdega. Bet jau išmokau saugotis.

Gabija: Man kosmetologė pasakė, kad negaliu važinėti dviračiu, nes sukaitus nuo prakaito užsikemša poros. Bet vis vien važinėju, tik saugausi tiesioginės saulės vidurdieniais. Vietiniams labai svarbu kosmetika, oda, jiems labai nepatinka, kad mes įdegę.

Ernestas: Užtat kai atvažiavo Gabijos sesė, jie stebėjosi: ir jūsų oda gali būti tokia graži (juokiasi)?

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Ernestas Zacharevičius
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Ernestas Zacharevičius
„Žmonės“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

RESTA 2019

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką