Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gediminas ir Ainis Storpirščiai: tiesiog – draugai

Ainis ir Gediminas Storpirščiai
Gedmanto Kropio nuotr. / Ainis ir Gediminas Storpirščiai
Šaltinis: „Laima“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Reta kuri šeima gyvena taip, kad ištirptų vaikų ir tėvų bendravimo ribos ir vieni kitiems jie taptų tiesiog draugais. Aktoriaus, dainininko Gedimino Storpirščio namuose taip ir atsitiko: abu sūnūs nuo mažens jautėsi esą tėvams labiau draugai nei vaikai. Nors vyresnėlis Kristijonas pasirinko finansininko profesiją, o jaunėlis Ainis nusprendė eiti tėvo pėdomis, abi kartas sieja tos pačios vertybės, tas pats požiūris į gyvenimą, tos pačios knygos, ta pati muzika...

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Gediminai, kokias emocijas išgyvenote tą dieną, kai į šį pasaulį atėjo Ainis? Ar buvote vienas iš tų savo kartos vyrų, kurie su gėlėmis stovėdavo prie klinikų vartų?

Gediminas: Buvau paskendęs buto remonte. Su žmona Egle ir vyresniuoju Kristijonu gyvenome už tuomečio Prekybos technikumo sienos. Šio pastato luboms įgriuvus ir mokslo įstaigą iškėlus kitur, įsigudrinau šeimai padaryti staigmeną: prakirtau mūrą, angoje pastačiau spintą ir pro jos duris – tiesiai į buvusį direktoriaus kabinetą – įvedžiau iš ligoninės su Ainiu parsivežtą žmoną. Taigi Ainio gimimas susijęs ir su pakiliais įkurtuvių jausmais. Neslėpsiu: vyrišką savimeilę glostė žinia, kad gimė ne dukra, o antras sūnus. Jo atėjimui mudu su Egle buvome labiau subrendę ir labiau pasirengę. Vaiko laukimas buvo labiau įsisąmonintas: pamenu, atsisakėm naujamečio vakarėlio ir vidurnaktį pasitikom prie trilitrinio stiklainio obuolių sulčių. O kai beldėsi pirmagimis, buvom vos per dvidešimt, net nelabai suvokėm, kas vyksta (juokiasi).

Ainis: O! Kokia graži istorija! Ją girdžiu pirmą kartą – vis dėlto kaip gerai, kad susitikom pasikalbėti. Vaikystės nuotrupas prisimenu kaip stebuklingą šeimos mozaiką. Nesinešiojam jokių skaudulių ar neišsakytų, neišsipildžiusių lūkesčių. Žinau, kad būdavo momentų, kai neturėdavome užtektinai pinigų, tačiau jų stygiaus asmeniškai niekada nejutau. O gal čia tėčio, kaip aktoriaus, nuopelnas? Matyt, jis mokėdavo taip suvaidinti situacijas, kad paslėpdavo bet kokius negatyvumus. Savo tėvus gerbiu ne tik kaip menininkus (mama – muzikos pedagogė). Pirmiausia – kaip žmones, gebančius net žiauriausiomis aplinkybėmis išlikti sąžiningus ir dorus.

Aini, beveik prieš trisdešimt metų ekranuose pasirodžius „Amerikietiškai tragedijai“, „Anglų valsui“, tavo mamos kartos moterys dėl vieno aktoriaus tiesiog pametė galvas...


Ainis: Jūs apie Gediminą Storpirštį? Jis iki šiol populiarus ir mylimas – tik šiandien žinomesnis kaip gitara pritariamų dainų atlikėjas, bardas. Vieną iš tų filmų esu matęs, tiesa, labai seniai ir ne visas serijas, prisimenu jį ne kaip vientisą kūrinį, bet atskirus epizodus (tėtis, rodos, filmavosi plikai skusta galva). O antrosios kino juostos net vaizdo įrašo neturime... Gaila, gaila, labai suintrigavote pažiūrėti. Nors augau nestandartinėje šeimoje, nors tėtis po spektaklių kartais grįždavo labai vėlai, visada išsaugosiu vakarienių drauge įspūdį. Nesvarbu, kurią valandą, jau gal net vidurnaktį, tačiau ritualas visiems susėsti prie stalo – šventas. Aplinka visąlaik buvo labai liberali, be muštro, be tiesmuko ar rafinuoto spaudimo žūtbūt išmokti groti smuiku, pianinu, piešti ar lankyti šokių pamokas. Įdomiausia tai, kad draugams mano tėvai per kurį laiką irgi tapo draugais. Sykį grįžtu iš mokyklos ir sutinku besisvečiuojantį pusbrolį su draugu. Kviečiu užeiti į kambarį. O jie: „Tai mes pas tavo mamą atėjom...“ Suprask, ne pas mane... Tik vėliau pagavau: jei pasaulį žmonės mato ir suvokia panašiai, neegzistuoja jokių amžiaus skirtumų.
 

Gediminas: Ainiui pasisekė, kad jis – antras vaikas šeimoje, nes visus „tu privalai“ mes jau buvome išbandę su Kristijonu. Nuoširdžiai prisipažinsiu: auklėdami vyresnįjį, labai dažnai perlenkdavome lazdą. Būdamas metukų dviejų mėnesių, neką didesnis už batoną, jis jau vienas eidavo į parduotuvę, o pustrečių pradėjo skaityti, anksti ėmė piešti. Dabar tik apgailestauti galime, kad mudu su Egle iš vaiko norėjom „kažką nulipdyti“, reikalaudavom kasdien po naują piešinį nupiešti, parodyti, ką perskaitė. Užtat žmogus po šiai dienai nieko nebeskaito, išskyrus ekonomikai ir finansams skirtas knygas, ir paišyti nustojo, nors daugelis pedagogų, tapytojų įžvelgė jo talentą ir matė itin lengvą ranką. Užuot ieškoję dialogo, vaiką savotiškai prievartavom. Su Ainiu jau kitaip: išmokom kalbėtis su juo kaip lygūs su lygiu ir įsiklausyti į vidinius jo poreikius. Abu vaikai fiziškai labai panašūs, tačiau pirmasis – racionalesnis, impulsyvesnis, o antrasis – iš tų, kurie svajingai, nuoširdžiai pasineria į kokią nors temą ir kaifuoja lyg nuo buvimo debesyje.
 

Ainis: Tai, kad ketveriais vyresnis brolis yra kiek toliau nuo grynojo meno, nuolat bet kokioms buhalterijoms besipriešinančiai artistų šeimai labai naudinga. Pagaliau, mums įkūrus viešąją įstaigą „Elementorius“, Kristijono žinios labai praverčia. Jis kur kas spontaniškesnis už mane, turi nerealų talentą greitai priimti patį teisingiausią sprendimą. Net užėjęs į parduotuvę sugeba apsisukti per kelias minutes. O aš tarp prekių, galima sakyti, pasiklystu. Dailės pamokoje jis nerymodavo ilgai prie piešinio ir klausdavo mokytojo: „Kai tai atliksiu, ar jau bus viskas?“ Brolis daro tai, ką reikia, ir tiek, kiek reikia: nei daugiau, nei mažiau. Ir visada numato kelis žingsnius į priekį.


Plačiau skaitykite naujausiame žurnale „Laima“
 

„Laima“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką