Nuostabiame Šešuolėlių dvaro kieme prie baltai puošto stalo sėdi moteris – pati Rūta. Ji pasipuošusi, pasigražinusi, geros nuotaikos, atrodo labai laiminga ir linksma. Žvanga įmantrūs stalo įrankiai, klega žmonių balsai ir girdisi moterų juokas. Akivaizdu, kad prie stalo susirinkę Rūtai svarbūs žmonės – žurnalistė su jais emocingai kalbasi, kažko ginčijasi, juokiasi. Nėra ko abejoti: svarbus vakaras ar šventė?
Tačiau kai kamera atsitraukia – pamatai, kad Rūta sėdi visiškai viena. Ir kalbasi su... niekuo. Ir kelia taurę ji tuščiai kėdei. Ir, koks siaubas, ji peiliu rėžia per nuostabų vienadienės gėlės žiedą jos lėkštėje, ramiai šakute kelia žiedlapius link burnos ir mėgaujas jais it kokiu saldžiausiu desertu! Makabrišką jausmą dar labiau sustiprina „Queen“ kūrinys „Slightly mad“.
„Norėjau parodyti, kaip svarbu turėti su kažkuo kalbėtis, turėti bendraminčių, kaip svarbu turėti tą, kuriam tu rūpi, kuris neabejingas tavo žodžiams, mintims, jausmams, – sako Rūta. – Todėl tame anonse ir klausiu: ar kada pagalvojote kas atsitiktų, jei jūsų niekas nesiklausytų? Jei niekas jums neprieštarautų? Jei su jumis visi sutiktų arba tai, ką jūs sakote, niekam nerūpėtų? Jei prie jūsų stalo niekas neprisėstų? Linkiu kiekvienam turėti tokių pašnekovų, su kuriais galėtumėt plepėti iki ryto, su kuriais ginčijantis atrastumėte tiesą ir su kuriais būtų gera tylėti. Naujame sezone laukiu tokių, kurie nebijo pasakyti tai, ką galvoja. O gal net ir parodyti“.
O dėl valgomų gėlių... „Vienadienės ne tik labai gražios bet dar, pasirodo, ir valgomos gėlės. Nebuvau iki tol jų ragavusi, bet jos nustebino puikiu skoniu, sako, kai kurios primena riešutus. Gal reikės įtraukti į valgiaraštį“, – šypsosi Rūta.
