Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Giedrė Rusytė. Kelionės į laimę stotis – Niujorkas (papildyta gruodžio 1 d.)

Giedrė Rusytė
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Giedrė Rusytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Net ir tarp stilingų Niujorko penktojo aveniu praeivių ji atrodo išskirtinė: daili, elegantiška, žvilgančiais ilgais plaukais ir spindinčiomis akimis. Greta spėriai žengiančios mamos straksi berniukas su beisbolo pirštine ir lazda kitoje rankoje. „Paskui su Majumi eisime į Centrinį parką – savaitgalio ritualai“, – šypsosi tituluota gražuolė ir modelis Giedrė Rusytė (27), Jungtinėse Valstijose skaičiuojanti jau ketvirtus įspūdžių ir įdomių patirčių kupinus metus.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Vos įbėgusi į pasimatymui parinktą jaukų prancūzų restoraną Manhatane, Giedrė skuba aiškinti, dėl ko keletą minučių vėlavo: uždaryta viena gatvė, teko išlipti kitoje metro stotyje, todėl – daryti lankstą. Ne tik apie eismą, bet ir kitus šio megapolio gyvenimo niuansus ji kalba įdomiai, aiškiai, detaliai – tarsi tikra niujorkietė. Stebėtis lyg ir nėra kuo – gyvenimo Amerikoje ypatumus ji turėjo kada perprasti. Laikas ir nauja šalis ją dar labiau subrandino, bet tik vidumi – veide ir tobuloje figūroje nepaliko jokio pėdsako. „Visi sako, kad nepasikeičiau, – likau toks pat burbuliukas. Nors gal čia ir ne komplimentas?“ – kvatoja valiūkiškai prisimerkdama – beveik taip pat, kaip prieš dešimtmetį, kai būdama dešimtokė laimėjo grožio konkursą „Mis Laikinoji sostinė“. Modelio, agentūros „G-Models“ bendraturtės ir televizijos veido sprendimas laimės ieškoti anapus Atlanto daug kam buvo netikėtas, bet Giedrė – ne iš tų, kurie neišbandytų visų galimybių. Juolab kad Niujorke gera abiem – jai ir septynerių sūneliui Majui, lankančiam jau antrą klasę puikioje mokykloje SoHo rajone netoli namų. Pilnatvės gyvenimui, magiško švytėjimo akims suteikia ir meilė – jau pusmetis šis jausmas gražiąją lietuvę sieja su Niujorke žinomu verslininku prancūzu Jeanu Yves’u Haouzi.

Visa tiesiog švyti – Niujorkas tinka ir vis dar patinka? Galbūt čia ketini likti visam laikui?

Nežinau, ar visam gyvenimui. Pavargstu. Tas tempas nejuokingas. Bet man patinka metro, judėjimas, žmonių gausybė. Čia viskas greita – toks real deal. Už viską turi kovoti, visko siekti pats. Taip ir turi būti!

Nesu labai sėslus žmogus. Man nuolat reikia judesio, nelabai įsivaizduoju save ramiai gyvenančią. Aišku, tokiems kaip aš sunku – juk reikia kokio nors stabilumo. Mano uostas yra sūnus Majus, jis gyvenimą reguliuoja gana smarkiai. Nors ir kokia diena būtų, jos pabaigoje turiu paimti vaiką iš mokyklos, pasirūpinti, kad būtų paruoštos pamokos, kad pavalgęs ir nusiprausęs jis eitų miegoti. Tai – pagrindinės mano pareigos, o visa kita – darbas, kuris būtinas, kad galėčiau aprūpinti savo vaiką.

Kuo, be mamos pareigų, užsiėmusi šiame didžiuliame mieste?

Modeliauju ir studijuoju. Anksčiau dar dirbau viename butike – stiliaus studijoje. Ten gavau labai geros patirties – pamačiau tikrą virtuvę: kas yra verslas, pardavimas, koks neįtikėtinai ilgas ir sudėtingas kiekvieno drabužio kelias iki podiumų ir mūsų spintų. Šis darbas mane pastūmėjo juvelyrikos link. Dabar Amerikos brangakmenių institute (Gemological Institute of America) studijuoju deimantų vertinimą. Matau tokį savo kelią ir norėčiau dirbti šioje specifinėje, sudėtingoje, bet labai įdomioje srityje.

Pirmiau Niujorko mados institute studijavau mados verslą. Jis man atrodo per daug chaotiškas, darbo apsukos nežmoniškos. Nors neturiu iliuzijų, kad su deimantais bus kitaip. Kita vertus, šios sritys nėra tolimos – abi iš grožio, mados pasaulio, kuriame ir toliau ketinu dirbti. Dėl to pamažu, nuosekliai kaupiu įvairiausias žinias, daug mokausi, stebiu, kas vyksta. Mėgaujuosi gyvenimu. Bandau kuo daugiau iš jo paimti.

Nesakau, kad prieš tai, iki Niujorko, gyvenau neprasmingai. Visada buvau dėkinga likimui ar kažkokioms jėgoms, nes gyvenau labai įdomiai, pažinau daug žmonių, gavau įvairių patirčių, keliavau. Žinoma, negaliu teigti, kad viskas klostėsi be mano pastangų: ir pati ėjau į priekį, siekiau, ieškojau. Kartais pagalvoju: gal esu tokia smalsi, noriu kuo daugiau pamatyti, patirti dėl to, kad augau kukliai, labai paprastoje šeimoje, kad niekada nebuvome turtingi. Kita vertus, visi Lietuvoje tuo metu gyveno kukliai ir izoliuotai – juk pasaulis mums atsivėrė palyginti neseniai.

Kaip sekasi modelio karjera?

Dirbti modeliu čia nėra lengva, nes konkurencija – milžiniška. Prieš atvažiuodama auginau Majų, Europoje nebedirbau, bet dabar jau susiradau klientų. Darbai – daugiau komerciniai, juk mėnesio gale turiu apmokėti sąskaitas. Dažnai fotografuojuosi kosmetikos, brandžioms moterims skirto apatinio trikotažo reklamoms. Taip taip – nors ir kaip žiauriai skamba, bet jau priklausau brandžių modelių kartai.
Būna ir „tylesnių“ periodų, bet šiaip darbų man pakanka.

Kada dar spėji savimi pasirūpinti? Ar puiki išvaizda – gamtos ir genų dovana?

Lankau jogą – dabar tai vienintelis mano sportas. Esu didelė bikramjogos, kai asanos atliekamos karštoje ir drėgnoje patalpoje, gerbėja. Tai – nuostabus dalykas, labai valantis organizmą. Amerikoje šis užsiėmimas nežmoniškai populiarus.

Vakarais hamburgerių nevalgau prie televizoriaus futbolą žiūrėdama. Palyginti sveikai gyvenu. Ir dar esu jauna, bet rūpinuosi savimi, kiek galiu. Nes čia labai lengva paslysti: gyvenimo būdas įtemptas, organizmą labai aliname, kartais ir nepamiegame. Reikia ignoruoti nuovargį, kad rastum laiko sau. Bet stengiuosi.

Majus, matau, vis bando su tavimi kalbėtis angliškai...

Dėl to kovojame. Kita vertus, lietuviškai su juo kalbuosi tiktai aš, visur kitur girdi tik anglų – normalu, kad jam lengviau šnekėti angliškai. Bet kai supykstu ir imu bartis lietuviškai, iškart viską supranta. Nieko, nuvažiuos į Lietuvą, kalbą prisimins.

Jam patinka mokykloje?

Būtent dėl mokyklos ir įvairių gyvenimiškų aplinkybių persikraustėme į gerą rajoną – nusprendžiau verčiau daugiau investuoti į patogesnėje vietoje esantį butą, bet šalia turėti puikią mokyklą. Ji – valstybinė, ne privati (mokėti už mokslus privačioje apie 50 tūkstančių dolerių per metus negalėčiau sau leisti). Patekti į tokią gerą mokyklą nėra paprasta, bet man pasisekė. Skambinau, domėjausi, prašiau, nuėjau pasikalbėti, vėl prašiau ir priprašiau. Dabar stengiuosi būti aktyvi mama, savanoriauju, kad mokytojai ir vadovai įvertintų mūsų džiaugsmą joje mokantis, – negaliu būti jiems nedėkinga, nes eilė ten patekti didžiulė.

Majus labai greitai priėmė amerikietišką gyvenimo būdą, tvarką, rado draugų. Jo nelepinau, pats prie daug ko pratinosi – auga tikras kareivis. Kada nors galės važiuoti ten, kur lengviau gyventi, – pritaps visur. Tik nemanau, kad Niujorke augęs vaikas norės iš čia kraustytis.

Dabar mokykloje jis laimingas ir labai užsiėmęs. Pamokos prasideda prieš devynias, bet galiu nuvesti ir aštuntą, jei turiu darbų. Vėliau grafikėlis įtemptas: pamokos baigiasi po dviejų dešimt, tada – akademinė valanda, vėliau – sporto (futbolo ar kitų šakų) pratybos, muzikos pamokos – jis mokosi mušti būgnus. Penktadieniais plaukioja baseine, šeštadieniais eina į ledo ritulį. Čia mokytojai neužgožia vaiko asmenybės, kaip kad būdavo Lietuvoje: „Daryk taip, ne kitaip.“ Priešingai – juos labai skatina ir palaiko. Pavyzdžiui, Majus – tikras svajotojas, jam patinka gamtos mokslai, menai, jis žaidžia šachmatais. Užtat mokytojai ir skatina imtis šių dalykų.
Prieš porą dienų sūnus man mestelėjo: „Mama, o kaip atrodo Dievas?“ Sakiau, kad niekas iš tikrųjų to nežino. Majus: „Mama, o „Google“?“ Štai tokia naujoji karta (juokiasi).

Kaip sutariate su Majaus tėčiu?

Viskas kuo puikiausiai. Jiedu su sūnumi matosi, bendrauja.

Net ir Niujorke, kur tokia gausybė įvairiausių žmonių, atrodai išskirtinė – graži, elegantiška. Spėju, vyrų dėmesio čia nestinga?..

Tikrai nesiginsiu ir nemeluosiu, kad gyvenu visiškai be dėmesio. Turiu draugą, su juo gražiai bendraujame. Jis – nuostabus, ypatingas.
Visi traukiame tam tikrus žmones – tokius, kokie esame, kaip gyvename patys. Juk minties galia – labai svarbu. Manau, kad esu nuoširdi, niekada nelinkėjau niekam blogo, nepiršau savo požiūrio, turiu tam tikras vertybes, kuriomis remdamasi gyvenu. Kol kas gal dėl to savo energija pritraukiu nuostabius žmones? Turiu galvoje dabartinį draugą, artimiausius bičiulius.

Kaip seniai esate kartu?

Pusę metų, bet Niujorke tai – labai daug. Išties šiame vienišių mieste moterų ir vyrų santykių scena labai sudėtinga, nes visi – nepriklausomi, neturi laiko. Labai populiarios internetinės draugystės, nemažai porų susipažįsta pažinčių puslapiuose. Ir niekas nenori įsipareigoti. Pasirinkimo laisvė nežmoniškai didelė, o vyrų požiūris į moteris – gana miglotas. Jos čia, manau, truputį prisidirbo norėdamos būti savarankiškos, feministinių pažiūrų. Sutinku, lygiavertė partnerystė yra gerai, bet juk gamtos surėdyta taip, kad vyras ir moteris nėra vienodi. Jos pasiskundžia, kad jie nerodo dėmesio, pagarbos, nepadeda, kaip kad turėtų padėti silpnajai lyčiai. Bet juk pačios kaip pasiklojome, taip ir turime.

Šeimas čia kuria daug vėliau nei Lietuvoje. Kartais moterys tiek užsidirba tuose ofisuose, kad paskui apsidairo: metų keturiasdešimt, o nei vyro, nei vaikų šalia nėra. Todėl daug vienišų mamų, kurios nori vaiko, o jis gimsta po sandorio tam tikra prasme. Niujorkas čia ypatingas... Kita vertus, ir Lietuvoje to „Sekso ir miesto“ yra, tiesiog čia žmonių daug kartų daugiau.

Kaip dažnai grįžti namo?

Pernai Kalėdoms buvau parvažiavusi, gal šįmet irgi užsuksiu mamos aplankyti. Kol kas vyksta debatai, ji pas mane ar aš pas ją šventėms trauksime.
Su mama mus sieja stiprus ryšys, pasiilgstame viena kitos, bet nieko nedramatizuojame. Net kai labai jauna pradėjau keliauti po pasaulį, nedūsavome abi prie telefono. Mano mama apskritai šaunuolė, stipri moteris. Ji dėl manęs labai džiaugiasi ir pati gyvena savo gyvenimą. Esu laiminga, nes mama niekada nepriekaištauja, jeigu nepaskambinu ar neparašau. Ji nuostabi – užaugino ir paleido, taip ir turėtų būti.

Nepasiilgsti gyvenimo Lietuvoje, kur tave pažinojo gatvėje, turėjai krūvas draugų, bet kada kuriam galėjai paskambinti, susitikti, savo aplinkos?

Niekada neturėjau krūvos draugų, tunto žmonių aplink, nors gal taip ir galėjo atrodyti. Turėjau keletą bičiulių – labai siaurą ratą, su kuriuo visą laiką bendravau. Žinoma, jų pasiilgstu. Bet esu toks žmogus: nesidairau atgal. Aišku, pasitaiko momentų, kai pagalvoju: kaip būtų gera nueiti į Pilies gatvę... Bet tai – tik akimirkos. Juk žinau, kad Vilnius, Kaunas, mano namai niekur nepabėgs, nedings. Labai gali būti, kad grįšiu ten gyventi.

O šiandien man patinka Niujorkas. Čia jaučiuosi puikiai. Man patinka, kad draugai, darbdaviai ir visi kiti nieko „nevynioja į vatą“. Jie viską pasakys taip, kaip yra. Daug kam tas niujorkiečių tiesmukumas gali pasirodyti nemandagus, arogantiškas. O aš manau, kad toks bendravimas normalus, – tarp žmonių ir turėtų būti tokie santykiai. Jie – tiesiog paprastesni. Nepasiilgstu lietuviško susireikšminimo. Čia irgi yra arogantiškų ir piktų žmonių, bet iš esmės visi – paprasti. Jie tokie, kokie yra. Jei šiandien neturiu nuotaikos, pasakysiu: „Nesikalbėk su manimi.“ Ir kitas neturės teisės pykti.

Nežinau, kaip dabar Lietuvoje, bet tada, kai išvažiavau, daug kas gyveno iliuzijomis, skraidė padebesiuose. Man taip trūko paprastumo, nors iš esmės esame paprasta šalis, tauta. Turėtume būti nuoširdūs ir paprasti, atsižvelgus į istoriją, kuri tokia didinga. Bet žmonės, ypač – pramogų versle, labai save pervertina. Ir tas nėra patrauklu. Be to, Lietuvoje tiek daug pesimizmo, vienas kito teisimo.
Niujorke jaučiuosi laisvesnė visomis prasmėmis.

Daug kas sakys, kad kritikuoji tuos, tarp kurių pati dar taip neseniai buvai.

Taip, buvau. Bet čia gyvenu puikų gyvenimą. Viena jo pusė paprastesnė – niekas manęs nefotografuoja, nes čia nesu žinomas žmogus. Eini gatve ir gali prasilenkti, pavyzdžiui, su Cameron Diaz. Majus žaidžia aikštelėje su kitos garsios aktorės Naomi Watts vaikais. Ir smagu, kad tokių žmonių yra čia, šalia. Gal čia mano, kaimo mergaitės, bruožas? Bet man tikrai viskas labai įdomu, smalsu pabendrauti su selebričiais – o jų keletą teko sutikti ir pasikalbėti.

Ir niekas niekas čia, Amerikoje, nenuvylė?

Niujorkas nuo pat pradžių neišgąsdino. Tiesiog siekiau savo tikslo, svajonės. Turiu viziją, kaip noriu gyventi savo gyvenimą, ir tiek man tereikia. Visa kita, kas pasitaiko einant tikslo link, tėra žaidimas. Kelionė, pavadinkim. Koks tas tikslas? Tiesiog būti laimingai. Na, o čia jau taisyklių nėra – kiek žmonių, tiek tiesų apie laimę.

Stengiuosi nieko nedramatizuoti, prie nieko neprisirišti, nebūti nuo nieko priklausoma – kaip ir pati nenorėčiau, kad kas nors nuo manęs priklausytų. Gyvenu principu let it go – viską tarsi paleidžiu klostytis savaime. Nemanau, kad net sūnui galiu nurodinėti, daryti įtaką jo gyvenimui. Dauguma žmonių pagalvos kitaip. Bet juk ir vaikas yra asmenybė, negaliu piršti jam būti kuo nors, kuo nėra. Aš – tik priemonė jam užauginti ir suteikti kuo daugiau galimybių turėti pasirinkimo laisvę. Ji yra svarbiausia. Didžiausia kančia gyventi gyvenimą, kuris yra pripirštas. Laisvė rinktis man didžiausia laimė. Turiu galvoje tikrai ne laisvę daryti bet ką, o pasirinkimo laisvę. Metams bėgant supratau, kad pats nieko negali kontroliuoti – gali tik stengtis daryti, kas tavo jėgomis išeina geriausiai. O visa kita – kaip kas tiki: likimas, angelai sargai ar dar kas nors. Bus taip, kaip lemta ir skirta. Pažiūrėsime, kur mane ta kelionė nuves...

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką