Ar kelionės iš Niujorko į Vilnių, kuriame likę tiek draugų, tau kartais neatrodo, kaip sapnas?
Ne sapnas, tikrai. Jaučiu, čia namai, draugai, žmonės, tos pačios gatvės... Negaliu pasakyti, kad atskridau iš kito pasaulio. Vilnius – gal tik ramesnis. Jis lyg reabilitacijos palata po Niujorko. Tačiau kartais, kai nueinu į prekybos centrą, kraupstu pamačiusi senolius, krapštančius centus dešrai, duonai ir vaistams. Arba, važiuodama automobiliu, išvystu parkritusį žmogų, nes... šaligatvis nenuvalytas. Gaila tų žmonių, o ir akys atpratusios. Amerikoje, žinoma, visko yra, bet tokie vaizdai – retesni.
Grįžusi pirmiausia lekiu pas mamą. Man svarbiausia pabūti su ja ir su šeima, paskui susitikti su draugais. Tai paprasti, bet svarbūs dalykai, būdamas toli, pradedi juos kitaip vertinti: juk nebegali kasdien valgyti mamos virtų koldūnų... Vakarą prieš išskrisdama būtinai aplekiu visas karščiausias naktinio Vilniaus vietas, kur laukia draugai.
Mes dažnai dejuojame, kad Vilniuje beprotiškas miesto tempas. Bet juk kai palygini su Niujorku...
Ir aš, kai gyvenau Vilniuje, vis skųsdavausi, kad nieko nespėju! Tačiau tas miesto burbulas čia tikrai mažesnis: mažiau žmonių, namų, mažiau automobilių, parduotuvių, parodų salių, teatrų... Ir vis dėlto Vilnius – labai gražus, teisingas miestas, nieku gyvu nepasakyčiau, kad čia – kaimas. Vilnių ir Niujorką net lyginti sunku. Ko gero, visos Lietuvos perkamoji galia telpa į 20 kvadratinių blokų Manhatane (juokiasi).
Niujorkas – didžiulis. Važiuoti valandą į oro uostą yra norma. Kaip ir norma kiekvieną dieną po valandą ar pusantros važiuoti iki darbo. Kartais atsitinka, kad kamštyje gali nepajudėti ir visas keturias. Aš gyvenu beveik miesto centre, užtat man – viskas arčiau. Nors atstumai dideli, viskas – vis tiek ranka pasiekiama.
Niujorke nėra nieko, ko negalėtum gauti ar rasti. Gali mokytis, dirbti, leisti laisvalaikį, kaip tik tau patinka, kaip nori ir su kuo nori. Gyva muzika underground klubuose Ist Vilidže, Viljamsberge, Brukline. Pasuksi kiton pusėn – geriausia pasaulio opera – Metropolitanas. Ir vis dėlto aš visada sakau: gera ten, kur mūsų nėra...
Ar buvo laikas, kai norėjosi susirinkti daiktus ir grįžti?
Atvykęs į svetimą šalį, niekada nežinai, kaip yra iš tiesų. Viena Niujorke svečiuotis, visai kas kita – gyventi. Mano kelias nebuvo paprastas, bet niekada nedramatizuoju, – juk pati nusprendžiau, pati taip norėjau, priėmiau sprendimus, kurie atrodė teisingi. Nieko nesigailiu.
Viskas priklauso nuo to, koks yra tavo tikslas, kokio statuso visuomenėje nori ir kam teiki pirmenybę. Niujorke turi daug dirbti, kad įrodytum, jog bent kažko esi vertas. Kadangi esu atvykėlė iš mažos šalies, įrodinėti man teko daugiau. Juo labiau kai esi išvaizdi mergina, modelis, etiketes, kad tokios moterys moka tik blakstienas dažyti, klijuoja ne tik Lietuvoje. O dar tas požiūris į Rytų europietes, kurios gero gyvenimo ieško turtingų vyrų piniginėse... Tikrai, gerą, sąžiningo, darbštaus žmogaus vardą užsitarnauti nėra paprasta, o reputacija – svarbu.
Amerika yra svajonių šalis, čia kiekvienas turi galimybę. Aš turėjau galimybę modelio darbą iškeisti į kitą, artimesnį širdžiai. Grįžti? Negrįžti? Apie tai visai negalvoju. Esu įdomioje gyvenimo kelionėje ir džiaugiuosi man suteiktomis galimybėmis. Neslėpsiu, kad dėl jų teko pakovoti, bet juk dėl visko kovoti reikia, kitaip nieko neturėsi.
Kaip Majui pavyko prisitaikyti Niujorke? Esu girdėjusi istorijų, kad emigrantų vaikai retai jaučia komfortą.
Niujorke – kitaip. Daugiau nei pusė vaikų mokykloje – atvykėliai. Įvairiausių rasių, religijų ir tautybių – italai, prancūzai, azijiečiai. Jų tėvai atvažiuoja į Niujorką daryti karjeros, siekti savo tikslų. Majus groja būgnais, lanko futbolo treniruotes, žaidžia šachmatais. Veiklos netrūksta ir man – reikia jį palydėti, nuvežti, parvežti.
Stengiuosi su sūnumi daug kalbėtis, matau, tai veikia. Paprastai užsiėmę tėvai neturi daug laiko kalbėtis su savo vaikais, todėl vertinu ir išnaudoju kiekvieną minutę. Viena iš jų – kai vedu Majų į mokyklą, specialiai nevažiuojame taksi ar autobusu. Tas pasivaikščiojimas tapo tradicija ir galimybe su Majumi pasikalbėti lietuviškai. Jis auga tokioje aplinkoje, kur lietuvių kalbą girdi tik iš manęs. Noriu, kad sūnus jos nepamirštų, labai stengiuosi, bet, prisipažinsiu, – tai iššūkis.
Betgi tu nesi vien namų šeimininkė, turi ir darbą?
Atvykusi į Niujorką, supratau, kad vienintelis darbas, kurį gerai moku ir galėsiu iš jo pragyventi, yra modelio darbas. Dabar jau turiu nuolatinių klientų ir užsakymų, o dirbant atsirado ir dar visokių galimybių. Priklausau brandesnių moterų kartai – juk man nebe septyniolika (šypsosi). Užsakymai dažniausiai komerciniai: veido kremai, plaukų priežiūros priemonės, alkoholiniai gėrimai. Neseniai fotografavausi „Bacardi“ prekės ženklo reklamai. Dirbu didelei kompanijai, kuri gamina miegui skirtus drabužius. JAV tai – paklausus produktas (juokiasi).
Brandesni modeliai Amerikoje vertinami, tikra tiesa – dirbti gali iki senatvės. Tačiau aš savo ateityje modelio darbą matau tik kaip hobį, man visai nekaip atrodo, kai keturiasdešimtmetė prisistato modeliu (juokiasi). Manau, viskam savas laikas, tereikia pačiai tai suvokti ir prisitaikyti prie rinkos.
Dažnai galvoju apie tai, kad trisdešimties moteris iš tiesų – dar labai jauna, o modelių pasaulyje – jau subrendusi. Realiame gyvenime Amerikoje trisdešimties moterys tik pradeda gyventi, o aktyviausias jų laikas – penkiasdešimties.
 |
| Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Giedrė Rusytė |
Taigi turi sočiai laiko, kad taptum rimta ir atsakinga deimantų vertintoja?
Ne viskas taip paprasta! Iš pradžių teko baigti mokslus „Fashion Institute of Technology“. Tapau diplomuota mados prekybininke. Maniau, bus visai logiška, jei pasinersiu į mados verslą, juk visada buvau šalia jo. Taip atsitiko, kad praktiką atlikau vienoje mados parduotuvėje. Netrukus man buvo patikėtas juvelyrikos skyrius. Jame daug sužinojau – kaip kuriami ir parduodami papuošalai ir ką iš tiesų reiškia gemologija. Ne nepastebėjau, kaip ši sritis mane tiesiog apsėdo (juokiasi). Nusprendžiau sužinoti daugiau, įstojau į Amerikos gemologijos institutą. Tai pati geriausia mokykla, toks gemologų Harvardas.
Vadinasi, dabar jau gali atskirti tikrą deimantą nuo netikro ir pasakyti, kiek jis kainuoja?
Yra daugybė dalykų, kuriuos privalai žinoti: kokia spalva, koks skaidrumas, forma, kaip nušlifuotas, kokios plunksnelės, kristalai... Tiesą sakant, deimantas yra toks beprotiškai įdomus daiktas – nerasi nė vieno vienodo akmens, visi skirtingi, su savo charakteriu. Kai kada kainos jam prideda ir sentimentai.
Iš tiesų gamologija – vyrų verslas. Dėl to buvo daug žmonių, kurie mane mėgino nuo jo atkalbėti. Čia taip pat svarbu ryšiai ir begalinis pasitikėjimas, užtat dažnai galima sutikti gemologų dinastijų.
Koks buvo tavo pirmasis užsakymas?
Labai didžiuojuosi savo pirmuoju projektu. Tai buvo sužadėtuvių žiedas. Keturių karatų deimantas, cushion formos, apsuptas mažais deimančiukais. Atsakingas momentas, nes sužadėtuvių žiedus žmonės labai sureikšmina (šypsosi). Mūsų bendrovė „Nader Kash International“ užsiima didmenine brangiųjų akmenų prekyba. Aš dirbu su privačiais klientais, taip pat tiekiu akmenis juvelyrams. Toks darbas pastaruoju metu itin paklausus, nes žmonės nebenori tiesiog eiti į parduotuvę ir ten pirkti deimanto. Jiems svarbu patiems įsitraukti į procesą, pirkti iš pirmų rankų.
Turime ir savo papuošalų, tenka bendrauti su juvelyrais. Kai žinau, kiek pinigų papuošalui skiria klientas, pradedu dairytis akmenų. Iš pradžių, žinoma, savo kompanijoje. Kai surandame, galvojame, kokį papuošalą sukurti. Labai kūrybingas darbas...
Dabar nelengva tau deimantus dovanoti?
Visi taip mano! Vis laukia, kad iš rankinės išsitrauksiu lupą ir apžiūrėsiu (juokiasi). Stebuklas, kai pamatai labai švarų, didžiulį brangakmenį. Jis tikrai turi nepaaiškinamos energijos. Esu girdėjusi juokaujant: didžiuliai deimantai – vulgaru. Bet, kai jie tampa tavo, visas vulgarumas išgaruoja.
Rihanna norėjo, kad ypatingiems jos gerbėjams pagamintume apyrankes, prie kurių būtų prilipdyta auksinė plokštelė, o joje įsodintas deimantas.
Mėgsti papuošalus?
Štai ausyse turiu mūsų juvelyrų pagamintus auskarus. Esu tikra, papuošalai atspindi moters charakterį. Ir nesvarbu, tai deimantai ar mediniai karoliai. Gali užsivilkti šimtą litų kainuojančią suknelę, bet jei prie jos priderinsi originalius juvelyrinius dirbinius, atrodysi stulbinamai.
Ar aplinkiniai dažnai vertina tavo stilių? Juk amerikiečiai – paprasti...
Jie paprasti, bet ne prasti. Ypač niujorkiečiai... Vidurio Amerikoje gali sutikti tokių, kurie tuos pačius džinsus nešioja penkerius metus, o marškinėliai tokios spalvos, kad ant jų nebesimato nuvarvėjusio kečupo (juokiasi). Majamio stilius – tikra parodija, cirkas, o Niujorkas – stilingų žmonių miestas. Čia itin vertinama kokybė ir išskirtinumas. Žinoma, kalbu apie žmones, kurie sau tai gali leisti.
Ar Niujorke esama moterų, kurios nedirba, ar joms svarbu realizuoti save?
Yra visaip... Tačiau priimta manyti, jog moteris turi būti aktyvi. Net jei ji nedirba, vis tiek turi kokios nors veiklos. Tam tikruose socialiniuose sluoksniuose į nieko neveikiančias merginas ir moteris nekaip žiūrima... Juk pirmas klausimas dažniausiai būna: „Ką tu veiki gyvenime?“
Tikriausiai nėra blogai pasakyti, kad esi deimantų vertintoja?
Tokia profesija – tikrai didelis iššūkis. Juo labiau kad deimantų prekyba – vyrų pasaulis. Moteris dažniausiai galima pamatyti dirbančias parduotuvėse, ypač jei jų išvaizda reprezentacinė. Matyt, šitaip aš ir jiems atrodžiau (šypsosi). Suprantu, tai geidžiama ir vertinama pozicija, tačiau man – ne prie širdies. Todėl pasakiau: tai – ne man, noriu daugiau.
Po keleto rimtų diskusijų viskas stojo į vietas. Dabar rūpinuosi privačiais klientais. Neseniai turėjome labai įdomų projektą su dainininke Rihanna. Ji išleido singlą „Diamonds“ ir per septynias dienas pristatė septyniose šalyse. Rihanna norėjo, kad ypatingiems jos gerbėjams pagamintume apyrankes, prie kurių būtų prilipdyta auksinė plokštelė, o joje įsodintas deimantas.
Įdomu, ką apie naująjį tavo darbą sako širdies draugas, prancūzų kilmės verslininkas Jeanas Yves Haouzi?
Jis sako, kad niekuomet neitų į tokį verslą. O aš jam atšaunu, kad į jo aš irgi niekada kojos nekelčiau (juokiasi).
Na, jo restoranų ir klubų versle taip pat sukasi turtingi žmonės...
Mūsų klientų ratas iš tiesų labai panašus. O draugai ir bičiuliai – ne visi turtingi (šypsosi).
Tačiau visi jie gali sau leisti deimantus?
(Juokiasi.) Netiesa, kad tik turtingi gali sau leisti deimantus. Turint net ir nedidelį biudžetą, galima užsisakyti žavingus papuošalus. Svarbu, kaip juvelyras apžais akmenį. Man graži tradicija, kad kiekviena moteris privalo turėti bent po vieną deimantą, net ir mažą mažulytį. Tikrai tikiu, kad jis saugo ir suteikia energijos. Labai patinka gilintis į tas paslaptis, noriu kuo daugiau išmokti, dalyvauju įvairių asociacijų veikloje, žadu dar pasimokyti apie neapdirbtus deimantus. Suprantu, kad žinios šiais laikais yra viskas.
O tu pati? Dar negavai žiedo su deimantu?
Kaip žinai, batsiuvys be batų!
Klausiu ne apie paprastą, kokį pati sau gali nusipirkti. Klausiu, ar mylimasis tau neįteikė sužadėtuvių žiedo?
...(Šypsosi.)
Kiek laiko esate kartu?
Beveik dvejus metus. Labai gražiai gyvename ir tikrai nesinori garsiai rėkti apie savo laimę. Žinau, kaip yra šiandien, bet rytojus kupinas netikėtumų. Paprastai apie tai galvoju, mano draugas – taip pat. Mes niekur nenorime skubėti, priimti neapgalvotų sprendimų...
Todėl, kad jausmai trapesni už deimantus?
Be jokios abejonės (juokiasi)! Negalima lyginti jausmų ir deimantų trapumo. Tikrų jausmų, kaip ir tikrų deimantų, sutrupinti beveik neįmanoma. Taip jau susiklostę, kad deimantai paprastai simbolizuoja šiltus jausmus, meilę, amžinybę. Žmonės mūsų gyvenime nėra tokie pastovūs – vieni išeina, kiti ateina. Deimantai lieka visada (juokiasi)!
Štai kodėl nereikia savęs statyti į jokius rėmus. Dažnai girdžiu: bet šitaip gyvenimas išsikreipia, nebelieka vertybių...
Na taip, viskas keičiasi, žmonės – irgi. Gal tu turėsi penkerius nuostabiausius gyvenime metus. Ar jie nebus didesnė vertybė nei penkiolika beviltiškų santuokos metų?! Supratau, niekam negali piršti savo nuomonės. Vienam vertybė nusipirkti porą didžiulių deimantų, o kitam – išgerti butelį vyno su draugu ir nuoširdžiai pasikalbėti. Kaip gerai, kad žemėje esama ir tokių, ir tokių! Juk jei vienas nenusipirks tų deimantų, kitas neturės už ką nusipirkti butelio vyno ir negalės pasikalbėti su draugu. Viskas yra energija, viskas sukasi ratu, užtat kiekvieną savo gyvenimo akimirką vertinu lyg patirtį.
Aš gyvenu puikiai, turiu nuostabią galimybę realizuoti save. Šitai ir mano sūnui suteikia galimybę realizuoti save, aš galiu kurti įdomesnį gyvenimą savo mylimiems žmonėms. Tai daro mane laimingą. O kai laiminga esu aš, laimingi ir tie, kurie šalia manęs. Net nežinau, ar kas dar gali būti svarbiau! Na, gal sveikata...
 |
| Eriko Ovčarenko nuotr./Giedrė Rusytė ir Justinas Jankevičius |
Kaip reagavai, išgirdusi kvietimą tapti M.A.M.A. vedėja?
Buvo netikėta, bet labai malonu. Puikus projektas, suderėjau geras sąlygas (juokiasi). Be to, su Majumi vėl pabuvome Lietuvoje. M.A.M.A. – vykęs renginys, reikia tik padėkoti kūrybinei komandai. Labai gaila, kad mes dažniau kritikuojame, nei „ačiū“ pasakome, palaikome ar patariame, jei kas ne taip. Buvo nepaprastai smagu išvysti senus draugus, kolegas. Džiaugiuosi matydama, kad jie žengia pirmyn, tobulėja, gamina naujas žvaigždes ir daro lietuvišką žiemą šiltesnę.
