Kažin ar visi tampa žurnalistais vedami tokių gražių norų?
Be abejo. Gimiau Vilniuje, labai geroje šeimoje ir jau nuo septintos klasės žinojau, kad būsiu žurnalistas. Pirmąją savo humoreską išspausdinau žurnale „Moksleivis“ beveik prieš trisdešimt metų: turiu įsirėminęs, nors šiaip ji – nelabai juokinga. Nesilioviau rašyti net tarnaudamas armijoje. Turėjau laimės pusę gyvenimo nugyventi vienoje santvarkoje, pusę – kitoje, bet visais laikais per šimtą metrų būdavo matyti, kad esu truputį kitoks nei visi. Toks poetas, skraidantis padebesiais...
Bet su praktiška gaidele...
Galbūt. Iš tuomečių jaunuolių daug kas rašydavo, bet kūrybą dėdavo į stalčių, o aš siųsdavau laikraščiams ir gaudavau honorarą. Vieną vasarą užsimojau išmokti anglų kalbos: susirinkau visus mokyklinius vadovėlius ir vienu prisėdimu perskaičiau. Nuo to laiko man atsivėrė daug durų. Širdimi visada buvau su Vakarais: siekiau Peliuko Mikio, „McDonald’s“, kokakolos ir Tomo Cruise’o. Porą metų pastudijavęs universitete, su kurso draugais išvažiavau į Angliją.
Ką ten veikėte? Atsiraitojęs kostiumo rankoves, kaip visi lietuviai dirbote statybose?
Būtent (juokiasi). Man tai išėjo į sveikatą. Vizas gavome be eilės įsibrovę į ambasadą Maskvoje ir pareiškę, kad važiuojame į šachmatininkų kongresą. Anglijoje gyvenome pas australą biznierių: jis mus maitino ir mokė vakarietiškų verslo pagrindų, o mes už tai atlikome įvairius statybos darbus. Visam gyvenimui įsisąmoninome, kaip veikia kapitalizmo sistema. Džiaugiuosi iš Anglijos parsivežęs ne tik rankų raumenis, bet ir supratimą apie verslą: juk, kaip sako žydai, didžiausias žmogaus turtas yra tarp ausų.
Kam panaudojote tą turtą?
Teko ragauti įvairių darbų. Stovėjau už didžėjaus pulto „Villon“ viešbutyje, dirbau Sąjūdžio informacijos agentūroje. „Lietuvos aido“ užsienio naujienų skyriuje krimtau savo tikrąją – spaudos žurnalisto – duoną. 1992-aisiais išvykau į Ameriką rašyti pirmosios savo knygos apie Vietnamo karą: angliškų ir rusiškų knygų apie tai buvo pilna, lietuviškos – nė vienos, o juk mano, kaip gero žurnalisto, misija – naikinti žmonių suvokimo baltas dėmes, tad sėdau ir parašiau. Dabar lietuviai ramiau miega žinodami, kad tokia knyga yra. Po penkerių metų išleidau knygą apie Šiaurės Airiją, parašiau ir knygą apie Izraelį.
Tačiau tam, kad rašytum knygas apie konfliktines zonas, reikia apie tai labai daug išmanyti, intensyviai domėtis, ir nelieka laiko niekam kitam...
Bet jei dėl to jauti didelį malonumą, kodėl nepadarius?.. Kažkas jaunystėje gėrė alų, žaidė biliardą, o aš sėdėjau ir rašiau knygas.
Ir jokio alaus, jokio biliardo?
Ne, kodėl gi (šypteli). Sugebėjau viską suderinti. Tai dabar diena nespėja prasidėti ir jau baigiasi, o jaunas viską suspėji. Spėjau padirbėti vadybininku ir atstovu spaudai „Lietuvos avialinijose“: ėjo 1993-ieji, kai „Aeroflot“ lėktuvai, net nespėti perdažyti, virto lietuviškais, o vietoj reiso Vilnius–Čeliabinskas staiga atsirado reisas Vilnius–Londonas. Buvo beprotiškai įdomu: atidarėme biurus nuo Kipro iki Australijos, kontoroje nuolat sklandė atsainūs pokalbiai: „Parlėkiau iš Berlyno, išskrendu į Romą...“ Ir visa tai – laikais, kai į Panevėžį nuvažiuoti buvo įvykis! Bet paskui į valdžią atėjo konservatoriai ir iššlavė visą avialinijų vadovybę. Po ta giljotina patekau ir aš.
Ir nuo to laiko nekenčiate konservatorių...
Negaliu taip sakyti, nes vėliau iš jų uždirbau nemažai pinigų (juokiasi). Į „Lietuvos avialinijų“ bankrotą jau žiūrėjau iš šono, nes dirbau Lietuvos ekonominės plėtros agentūroje. O paskui išėjau į privatų verslą. Savo kontorą atidariau 2003-iaisiais: iš pradžių tai vadinau viešaisiais ryšiais, bet šis terminas – jau old school’as, todėl dabar sakau, kad esu komunikacijos versle.
Na, pavyzdžiui: ką jūs veikiate?
Kuriu istorijas įmonėms. Žmonės labiausiai mėgsta pirkti istorijas, todėl prekių ženklai turi asocijuotis su kokiomis nors šimtametėmis tradicijomis. Bėda ta, kad dauguma jų sukurti prieš maždaug penkerius metus... Bet tada gali atsirasti istorija apie kokį senovinį receptą, atgaivintą paprotį ir panašiai.
 |
| Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Giedrius Drukteinis ir Rūta Mikelkevičiūtė |
Tai iš esmės jūsų darbas yra kabinti makaronus?
Neee... Kai kurios profesijos labai diskredituojamos. Štai ir informacijos kūrimas neteisingai vadinamas makaronų kabinimu. Pavadinkime tai kitaip: vartotojai nori įsitikinti, kad yra gerose rankose, o aš jiems suteikiu saugumo ir ramumo jausmą. Kai trylikametei mano dukrai Marijai mokykloje reikia papasakoti, kuo užsiima tėveliai, ji lengvai įvardija, kuo užsiima mama. Mano žmona Rima – verslininkė, su partnere turi renginių organizavimo įmonę. O kuo užsiima ekscentriškasis tėtis – labai sunku pasakyti... Direktorius, rašytojas, verslo konsultantas, dėstytojas, etiketo specialistas, seminarus veda, šokių komisijoje sėdi, per radiją kalba... Devyniasdešimt veiklų, o vieno jungiamojo žodžio nėra. Bet man gerai: jeigu vienas biznis užsilenkia, lieka dar aštuoni. Investuoju į tai, ką vartoju: pavyzdžiui, negaliu mesti rūkyti, nes esu vienos tabako kompanijos akcininkas. Jei gerai sustyguoju darbus, vienu metu už mane žaidžia penkios komandos.
Turėtumėte mažų mažiausiai būti turtuolis!
O kas būdinga turtingam žmogui? Namai, mašinos, sraigtasparnis?.. Tai – tik detalės. Italų mafiozai garbės kodekse turi dvi taisykles: pirmoji – likti gyvam, antroji – šeimai užtikrinti stogą virš galvos ir maistą ant stalo. Tą misiją aš tikrai atlieku: ko mano šeima užsinori – viską gauna. Jei labai užsinorėtume sraigtasparnio (neįsivaizduoju, kokiomis aplinkybėmis tai galėtų atsitikti, bet vis tiek) – galėtume jį įsigyti, ir ne iš skolintų pinigų, o iš savų.
Jau seniai esate vedęs vyras?
Su žmona susipažinome darbe – jos reklamos agentūra teikė paslaugas avialinijoms. Mes kartu – jau keturiolika metų, ir nematyti jokios grėsmės, kad tai nesitęs mažiausiai dar tiek pat. Esame iš mažumos – vis dar nesiskiriančių šeimų. Turbūt galite mus vadinti paskutiniais mohikanais, nes ateinanti karta nebebus tokia stabili. Ji nežino, kad konfliktų niekada nereikia spręsti emociniu pagrindu. Jaunystėje įsivaizdavau, kad labai smagu pakelti balsą, trenkti durimis, ką nors pasiųsti po velnių... Bet metams bėgant suvokiau, jog gyvenimas trumpas, o užvis trumpiausias jame yra triumfas. Na, trenkei durimis ir išėjai iš kabineto aukštai pakelta galva, bet praeina kelios sekundės ir štai – tu išvarytas iš darbo arba kvailai išėjęs savo noru. Taip ir šeimoje: galima išsidraskyti, bet praeis kiek laiko ir suprasi esąs vienišas žmogus, kuriam namuose šalta. Paklausykite manęs, seno išminčiaus: pats blogiausias dalykas – pasiduoti emocijoms.
 |
| Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./ Giedrius Drukteinis su žmona Rima |
O kaipgi praleistos progos, antroji jaunystė, sparnai, jaunos studentės?..
Tai vadinama viduramžio krize, ar ne? Tik niekaip nesuprantu, kodėl tai krizė: jei turi galimybių įsigyti viską, ko širdis geidžia, čia rojus!.. Tačiau aš esu vedęs žmogus ir turiu aiškiai išreikštas vertybes. Gal pasirodysiu nuobodokas kaip kokia muziejinė iškasena, bet pacituosiu frazę iš Antrojo laiško korintiečiams: „Ir tu būsi reginys visam pasauliui.“ Aš jaučiuosi tuo reginiu: žinau, kad žmonės žiūri į mane, ir aš jiems turiu būti pavyzdys.
O šeimoje dažnai savo moteris ko nors pamokote?
Kaip sakoma, savame kieme pranašu nebūsi. Tai net Kristus žinojo...
Atrodo, kad jūsų gyvenimo būdas turėtų nepigiai kainuoti. Dėvite tvido ir kašmyro drabužius, avite pagal užsakymą siūtus batus, tikriausiai ir nevalgote bet ko?
Valgau bet ką ir dažniausiai – namie. Valgį gamina žmona, bet indus plaunu aš, jeigu to nepadaro indaplovė. Mano drabužiai nebūtinai turi būti prašmatnūs, bet – su istorija. Labiausiai mėgstu firmos „Brooks Brothers“ gaminius: tai seniausias Amerikoje vyriškų drabužių tinklas, vertinamas prezidentų ir senatorių. Lietuvoje jis neprigijo, nes lietuviams ne prie širdies amerikietiškas fasonas: kelnės su atvartais, marškinių apykaklės su sagutėmis laikomi seniena. Bet, manau, būtent jis labiausiai tinka pagal figūrą lietuviui – apkūniam, stambiam didžgalviui. O štai itališki liemenuoti kostiumai mums visai netinka.
 |
| Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Giedrius Drukteinis demonstruoja specialų raištį marškinių rankogaliams prilaikyti |
Patenkinkite skaitytojų smalsumą: kiek turite drabužių?
Etiketo taisyklės teigia, kad tikras džentelmenas turi tiek drabužių, kiek išgali. Vadinasi, kuo daugiau. Tai nereiškia, kad reikia virsti pliuškiu, kurio spintos užima dideliausius plotus, bet... Namuose mes turime dvi erdvias rūbines. Žmona mane vadina šiaurės korėjiečiu, nes rengiuosi blankiai ir vienspalviai. Paltų turiu du, kostiumų – gal kokius septynis, ir visi juodi arba pilki. Tačiau visi jie turi legendą.
Kaip leidžiate laisvalaikį?
Keliaujame – su dukra važinėjame po Europą. Laikausi principo remti savo šalies sąjungininkus, todėl niekada nevažiuosiu atostogauti į Egiptą ar Turkiją. Be to, gulėti paplūdimyje – ne mano charakteriui. Sykį su žmona nuvažiavome į Kiprą: baigėsi tuo, kad ji deginosi, o aš sukau ratus aplink Britanijos karinę bazę, nes man ten buvo įdomiau... Apskritai karo aspektas man visada buvo artimas. Mielai dalyvauju rinkimų misijose: Afrikoje esu praleidęs metus, Balkanuose ir Afganistane – po porą mėnesių. Paskutinįsyk prieš metus buvau Albanijoje. Tokiose šalyse visuomet apstu su rinkimais susijusių problemų, tad stebime ir stengiamės padėti, kad jie vyktų sklandžiai. Pavojų, aišku, pasitaiko: tai kas nors sprogsta, tai kokią baisią ligą pasigauni, o užvis pavojingiausia – kad esi turtingas žmogus tarp neturtingų, taigi automatiškai – taikinys.
Jums yra nutikę nelaimių?
Visko yra buvę: ir bombų, ir atsivėrusių rožių... Ilgai ant grandinėlės nešiojausi skeveldrą, kuri buvo man skirta: tik atsidurk netinkamu laiku netinkamoje vietoje ir – amen. Sudane pasigavau maliariją. Beje, tai pats efektyviausias būdas mesti svorį: per kelias dienas numečiau penkis kilogramus net nepajudėjęs iš vietos. Liga buvo pačios pavojingiausios formos, sukelia net cerebrinį paralyžių ir kitus navarotus: kai tai sužinojau, vos nesusirgau antrąkart. Bet toji forma gera tuo, kad persirgus viruso kūne nebelieka.
Nuostabu, tik kokia viso to prasmė?..
Dalyvauji kuriant pasaulio istoriją, nors esi tik menkutis sraigtelis. Atstovauji Lietuvai. Turi galimybę pamatyti šalis, kurių šiaip nepamatytum: na, juk nevažiuotum šiaip sau į Siera Leonę... Be to, aš juk žurnalistas, man smalsu. Ir įdomu.
Visuomenėje dažnai jaučiatės kaip tvarkdarys? Štai ir televizijos projekte „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra“ dalyvius ir žiūrovus vis paauklėjate...
Nesu nei gnyda, nei egzaltuotas mamutas. Savo aplinkoje esu normalus žmogus: geriu alų, kalbu žargonu, galiu ir nusikeikti, jeigu reikia. Bet viešojoje erdvėje turiu progą duoti patarimų ir tai darau tikėdamasis, kad kas nors išgirs. Esu dėkingas už suteiktą tribūną ir bandau žmones padaryti geresnius: patariu būti estetiškesniems, gerbti moteris, nesikeikti prie vaikų... Bet mane nuoširdžiai stebina visuomenės priešinimasis. Dažnai jaučiuosi kaip koks kryžiuotis prie Pilėnų: bruku lietuviams krikščionybę, lygias teises, estetiką, klasikinę muziką, aprangos aksesuarus, bet jie, užuot visa tai priėmę, kažkodėl sušoka į ugnį. Jie geriau nusižudys, bet jokiu būdu negyvens gražiau. Kodėl?.. Kas čia blogo? Pavyzdžiui, dažnai stoviu prieš kelių šimtų žmonių auditoriją – vienintelis su kaklaraiščiu. O jūs pabandykite jį pasirišti, pamatysite – iškart kitoks jausmas! Tas mažas daikčiukas yra galingas įrankis – šimtą kartų galingesnis nei patys brangiausi džinsai...
Ar išsilavinę bičiuliai netraukia jūsų per dantį, kad dirbate šokių projekte? Juk dabar madinga skeptiškai vertinti pramogines laidas.
Mano bičiuliai – inteligentiški žmonės. Gal jie ir nežiūri tos laidos, nes tuo metu turi svarbesnės veiklos, bet mūsų pažiūros sutampa: televizija tiesiog yra tribūna, informacijos skleidimo kanalas. Vienas iš mūsų kalba gamyklos ceche, kitas – golfo klube, o aš – šokių projekte. Galėčiau dalyvauti bet kokioje laidoje – karūna dėl to tikrai nenukristų. Štai laidoje „Radži ieško žmonos“ merginoms surengiau etiketo egzaminą: tai kontroversiškas projektas, ir galbūt kas nors nustebo, kaip aš galėjau... O aš sakau: kodėl gi ne? Juk ten mokiau žmones naudingų dalykų, ir, jei bent vienas išgirdo, mano misija atlikta.
Aš – spaudos žmogus. Niekada neturėjau ambicijų veržtis į televiziją: ten yra šimtai gražesnių, kalbos defektų neturinčių asmenų. Tačiau metams bėgant pastebėjau, kad televizijoje kilo turinio problema. Taigi mano karjera televizijoje prasidėjo nuo pramoginių ir pokalbių laidų: nebūdamas gražuolis, aš joms atnešiau turinį, sveiką požiūrį ir visiškai sklandžiai įskriejau į tą orbitą. Nors ir ką kalbėčiau, noriu, kad žmonės suprastų: aš esu jų pusėje. Ir linkiu jiems tik gero.
