TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Giedrius Gustas: ir kokių gali būti nuoskaudų?

Giedrius Gustas
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Giedrius Gustas
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Tuo metu, kai Danielė Gustaitė (7), laikydamasi mamos Dovilės (31) rankos, pirmą kartą pravers mokyklos duris, jos tėtis krepšininkas Giedrius Gustas (31) prakaituos krepšinio salėje Zgoželeco mieste, Lenkijoje. Ten pat viengungiškame savo bute žiūrės ir bičiulių, žaidžiančių Lietuvos krepšinio rinktinėje, pasirodymą Europos vyrų krepšinio čempionate.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Nekantrauji pamatyti Lietuvos rinktinės pasirodymą?

Giedrius: Kaip visi! Dabar juk tuo tik ir kvėpuojame.

Nelikę jokių nuoskaudų, kad pats nežaisi savo šalies rinktinėje?

Giedrius: Su Lietuvos rinktine Europos čempionatuose žaidžiau 2003-iaisiais ir 2007-aisiais. Turiu vieną aukso ir vieną bronzos medalius. Taigi, kokių gali būti nuoskaudų? Vyksta natūrali atranka, atsiranda naujų, jaunų ir gabių krepšininkų.

Jau antrą sezoną žaidi Lenkijoje. Kiek metų tavęs nėra Lietuvoje?

Giedrius: Lietuvoje nežaidžiu jau septyneri metai.
Dovilė: Į Rostovą išvažiavai, kai gimė Danielė.
Giedrius: Danielei buvo mėnuo.
Dovilė: Paskui aš pas tave atvažiavau, palikau Danielę savo mamai. Maniau, Rostove bus nepatogu auginti mažą vaiką. Giedrius pasakojo, kad elektra keletą kartų buvo dingusi.
Giedrius: Na, nebuvo taip jau blogai, aš ten net vairuotoją nuosavą turėjau (šypsosi).

Na ir sunki krepšininkų žmonų dalia!

Dovilė: Nežinau, kaip kitoms, bet man labai sunku. Ir dabar viena pasiliksiu, dukra į pirmą klasę, tėčio nėra. O ji tėtį taip myli.

Ir vis dėlto sprendimas kol kas gyventi atskirai jau priimtas...

Dovilė: Mes išvis turėjome planų palikti Lietuvą. Dėliojome pliusus ir minusus, planavome išvykti į Olandiją. Ten jau daug metų gyvena mano mama. Tačiau pasirinkome Lietuvą...

Kodėl? Juk jums neturėtų būti sunku keisti namus – esate įpratę keliauti.

Giedrius: Kažkaip nesinorėjo visko pradėti nuo nulio.
Dovilė:
Norėjome svetimoje šalyje pradėti stabilų gyvenimą, o ne ieškoti pagalbos ar dairytis pašalpų.

O krepšinis Olandijoje?

Giedrius: Tada jau geriau Belgijoje, tačiau ten pinigų neuždirbsi. Ir lygis gana žemas. Gal kada nors, kai karjera visiškai eis į pabaigą.

Po Rostovo „Lokomotiv“ klubo buvo Rygos „Barons“, paskui – Maskvos „Dinamo“, tada – vėl Latvija, vėliau – Sopoto „Trefi“ ir naudingiausio FIBA Europos taurės finalo ketverto žaidėjo apdovanojimas, šį sezoną – Zgoželeco „Turov“ klubas. Nejau per tuos metus nesulaukei pasiūlymo žaisti Lietuvoje?

Dovilė: O kad būtų Lietuva! Giedrius tik apie ją ir kalba.
Giedrius: Ne, konkretaus pasiūlymo nesulaukiau.
Dovilė: Manau, jis čia būtų žaidęs ir už mažesnį atlyginimą.

Net ir po audros, kilusios dėl pražūtingų baudos metimų per „Žalgirio“ ir „Maccabi“ rungtynes? Tada Kauno „Žalgiris“ viena koja jau buvo Eurolygos finalo ketverte? Juk tuomet negalvojai, kad nepataikysi?

Giedrius: Kas žaidžia krepšinį, supranta, kaip būna. Buvo momentas, kai labai skaudėjo, bet viskas praeina. Po tokių įvykių oda tampa tik storesnė.

Esu girdėjusi gandų, kad po tų nesėkmingų rungtynių krepšinio aistruoliai mėgino sužinoti tavo namų adresą ir rengėsi daužyti langus?

Giedrius: Ir aš tokių kalbų girdėjęs. Tačiau tiesiai į akis, sustabdęs gatvėje, man niekas nepasakė, ką mano.

Netgi Arvydas Sabonis? Juk tąsyk jis prarado galimybę pirmą ir paskutinį kartą tapti Eurolygos čempionu? Pasakojamos legendos, kaip jis tave vaikėsi po persirengimo kambarį.

Giedrius: (Juokiasi.) Nieko panašaus nebuvo!

Ar po to nelemto susitikimo kiekvienos tavo puikiai sužaistos rungtynės, taiklūs metimai būdavo lyg mažytis kerštas tiems, kurie tavęs neįvertino?

Giedrius: Niekada apie tai negalvojau. Tose rungtynėse buvo daugybė dalykų, kodėl jos taip susiklostė... Tiesiog nepasisekė, ir viskas. Negi dėl to verksi?

O esi verkęs krepšinio aikštelėje?

Dovilė: Neverkia Giedrius. Ir po „Maccabi“ neverkė.

Dovile, nuo vestuvių tu važiuodavai kartu su Giedriumi. Vadinasi, esi tiesiog mama, žmona, namų šeimininkė?

Dovilė: Ir jau galvoju, kad laikas keisti šį statusą.
Giedrius: Apie kokį statusą (juokiasi)?
Dovilė: Aš žinau, Giedrius norėtų, kad mokyčiausi, ne, vien namų šeimininkė jam visai nepatiktų!

Betgi taip patogu...

Dovilė: Argi vyrai vertina namų šeimininkės darbą? Juk pusryčiai patys pasigamina, namai patys išsivalo... Mūsų šeimoje namais, ūkiu rūpinuosi aš, nors Giedrius puikiausiai sugeba atlikti vyriškus darbus. Nusipirko grąžtą šią vasarą, pasidarbavo.
Giedrius: Visai smagu kartais.

Dovilė: Pats, aišku, to niekada nepasakys, bet jis yra tikrai gabus žmogus. Tik įsivaizduokit, vasara, o jis kas rytą, vos suskamba žadintuvas, sėda prie mokslų. Egzaminus išlaikė kuo puikiausiai, vis tiek kartojasi.
Giedrius: Baigiau pirmą verslo administravimo kursą. Šiais metais pradėjau Anglijos Vusterio ir Lietuvos kūno kultūros akademijos rengiamas tarptautines krepšinio trenerių studijas.
Dovilė: Parduota vasara... Dabar jis kalba vien apie mokslus.

Vasarą jus dažnai galima pamatyti Palangoje. Turite ten savo namus?

Dovilė: Paveldėjome mamos butą. Priverčiau Giedrių jame remontą padaryti. Iš pradžių sakė: „Aš pats, po truputį.“ Kai nuėjo įrankių pas kaimyną pasiskolinti, nuplėšiau visus sienų apmušalus. Atėjo, net aiktelėjo, o paskui jau nebuvo kur trauktis. Viską išvertėme, iš naujo perstatėme, butas gražus, senoviniame name, lubos aukštos. Man ten patinka...

Na, štai Giedrius grįš namo į Kauną kokį kartą, o čia – irgi apmušalai nuplėšyti...

Dovilė: Ne, aš taip negaliu, jis man turi nors vieną žodį pasakyti. Imsiu dabar ir priversiu jį viešai pasižadėti, kad namuose padarys remontą. Bet jis kietai laikosi, turi savo planų. Sako man: „Važiuokit su Daniele į Palangą ir ten gyvenkit.“ Galėtume ir Vilniuje, ten namas yra ir mano tėtis kviečia, laukia. Bet aš Kaune įpratusi, čia mano namai, čia aš užaugau. Tik štai Giedriui visada gerai, jis visur gerai jaučiasi ir nekelia pernelyg didelių reikalavimų.

Kaip keista! O juk Giedrius išsiskiria – visada tvarkingai apsirengęs, stilingas, suderintais drabužėliais...

Giedrius: Iš tiesų tai – Dovilės nuopelnas. Man nereikia apkrauti galvos tokiomis mintimis. Iš ryto nueinu į dušą, o miegamajame viskas padėta.
Dovilė: Šiandien liepiau mautis baltas kelnes. Prieštaravo (juokiasi).
Giedrius: Šiaip aš jos visada klausiu, ką man rengtis.

Esu girdėjusi gandą iš persirengimo kambario, kad Giedriaus apatinės kelnaitės – tik su užrašais.

Giedrius: (Kvatoja.)
Dovilė: Na, taip, jis jokių kitų nenešioja, tik su mano inicialais – Dovilė Gustė. Juokingiausia, kad jam tokias dovanas dovanoja uošvė. Žino dydį.
Giedrius: Aš nežinau, neturiu ką atsakyti, kai pardavėja klausia. Bet man patinka, kad nereikia galvoti apie tokias smulkmenas.

O apie ką tu mėgsti galvoti?

Dovilė: Apie mokslus.
Giedrius: Man patinka tobulintis. Skaityti knygas, naują anglišką žodį išmokti ir kuo daugiau apie krepšinį sužinoti. Mane labai domina mokslinė krepšinio pusė.

Dovile, gal greitai namuose dėstytoją turėsi?

Dovilė: Gali būti. Kalbas giminių ir draugų susiėjimuose visada Giedrius sako...

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką