Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Giedrius Skara. Misija (ne)įmanoma: automobiliu į Aziją

Giedrius Skara su žmona ir bičiuliais
Asmeninio albumo nuotrauka / Giedrius Skara su žmona ir bičiuliais
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Azija kol kas nėra tokia atvira ir laisva kaip Europa, bet atradome kitą dalyką, kuris galbūt daug svarbesnis nei uždarytos sienos. Tai – žmonės. Nors daugelis gyvena prispausti ir suvaržyti politinių sistemų, viduje yra atviri, laisvi ir nepaprastai svetingi“, – grįžę iš tris su puse mėnesio trukusios kelionės po Aziją pasakoja renginių organizavimo firmos „Elitaz“ projektų vadovas, buvęs grupės „Next“ vokalistas Giedrius Skara (30) su žmona Goda (26).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Su dar dviem bičiuliais pora sėdo į 22 metų senumo mersedesą, per keletą mėnesių tikėdamiesi pasiekti Singapūrą, tačiau kelionė automobiliu baigėsi kur kas anksčiau, o įspūdžių toliau ieškoti teko keliaujant įprastesniais būdais.

Kelionę pradėjusi Vilniuje, Gedimino prospekte, linksmai ir optimistiškai nusiteikusi ketveriukė dar balandį patraukė Azijos link: per Europą, kai kur nesustodama, o kai kur stabtelėdama porai dienų ar savaitei. Pirmasis musulmoniškas kraštas jų žemėlapyje – Turkija. Čia patirti ir pirmi kelionės nesklandumai. Dvi savaites užtrukti planavę keliautojai Turkijoje pasiliko ilgesniam laikui, ir ne todėl, kad būtų be galo to troškę. „Buvome įsitikinę, jog gauti Irano vizą lengva: nuvažiuoji į Stambulą ir jau po dviejų dienų ją turi rankose. Tačiau ne viskas taip paprasta, ir kartais dvi dienos gali virsti ištisu mėnesiu“, – pirmuosius ryškesnius nuotykius prisimena Goda. 

Svetingoji Turkija

Daugiamilijoninis Stambulas, tipiškas Turkijos kurortas prie Viduržemio jūros, Kapadokija Šiaurėje – išvengti turistams siūlomų vietų nėra paprasta. Vis dėlto turint automobilį ir užtektinai laisvės nelengva atsispirti pagundai nukeliauti ten, kur jokia kelionių agentūra turbūt nė nesiūlo važiuoti. Nieko nuostabaus, jog galiausiai ketveriukės iš Lietuvos kelias nusidriekė per rytinę Turkijos dalį – tą, į kurią atsargesni turistai retai kada užklysta.

Giedrius neslepia, jog išklausę jų planų žmonės ne kartą gąsdino ir siūlė nevažiuoti į gausiai kurdų apgyvendintą teritoriją, kur iki šiol kyla neramumų tarp vietos gyventojų ir turkų kareivių. „Iš tikrųjų bijoti nebuvo ko, – pasakoja Giedrius. – Žinoma, kai kur kaimuose vis dar žudoma dėl garbės, bet turistai ten gali jaustis visiškai saugūs – yra globojami ir saugomi lyg dovana. Turkai kurdų bijo, tačiau mums jie pasirodė labai geraširdiški, draugiški, paprasti, nuoširdūs, svetingi, atviri žmonės. Manėme, kad visi neramumai kyla dėl kurdų noro gyventi savo valstybėje – Kurdistane, tačiau iš tikrųjų žmonės labiausiai nori gyventi taikiai ir visiškai nesvarbu, kas jie – kurdai ar turkai. Ir kariauja ten ne paprasti žmonės, o kurdų separatistai ir Turkijos armijos ar policijos daliniai.“ Tiesa, vienas nutikimas keliauninkų širdis privertė plakti greičiau. „Važiuojant keliu staiga šalia mūsų išdygo džipas. Nieko nedarė, tiesiog kurį laiką važiavo šalia, o viduje sėdintys vyrai demonstratyviai mums parodė šautuvus. Deja, taip ir neišsiaiškinome, kaip šis keistas „žaidimas“ vadinasi“, – nusikvatoja.

Goda ir Giedrius šypsosi: ne veltui jų kelionėje ne kartą nuskambėjo frazė „It’s all about people“. Turbūt neįmanoma geriau suprasti tautos, jos kultūros, religijos, papročių nei tada, kai artimiau susipažįsti su žmonėmis, išgirsti jų istorijų. Nemažai nakvynių lietuviai rado interneto tinklalapyje, kuriame žmonės iš įvairiausių pasaulio kampelių siūlo apsistoti jų namuose. Vienintelė tokios nakvynės sąlyga – kada nors priimti keliautojus pas save. Tai tarsi savotiška mainų sistema. „Sunku net nupasakoti žmonių draugiškumą – atrodo, jog dėl tavęs jie padarys viską, ypač tuose miesteliuose, kuriuose turistų pasitaiko daug rečiau“, – sako Giedrius ir priduria, jog beveik visuose namuose svečiai iš Lietuvos gavo ne tik nakvynę, bet ir gardžiai pavalgyti, o svarbiausia – sulaukė galimybių įsitraukti į pačius įdomiausius pokalbius su šeimininkais. 

Kai kur kaimuose vis dar žudoma dėl garbės, bet turistai ten gali jaustis visiškai saugūs.

Atvažiavus į šalį, kurioje egzistuoja visiškai kitokie papročiai bei tradicijos, matyt, naivu tikėtis, jog pavyks išvengti juokingų nesusipratimų. Atkeliavę į rytinėje dalyje įsikūrusį Erzurumą, lietuviai keliautojai apsigyveno pas vietos profesorių – patį tikriausią musulmoną, jau aplankiusį Meką ir kas rytą, ketvirtą valandą, su sūnumi besikeliantį melstis. „Žinoma, mums buvo pasiūlyta miegoti skirtingose lovose. Bandėme sakyti, kad miegoti sykiu būtų jokia problema, bet profesorius tik ištarė: „Tačiau galbūt tai būtų problema kitiems?“ – juokdamasi prisimena Goda.

Pasak jos, būtent Turkijoje baigiasi Europa. Keliaudamas vis toliau pastebi, jog gatvėse daugėja vyrų, vis dažniau sutinki moterų, apsigaubusių skaromis, nebegali atėjęs į barą atsisėsti, kur nori (būtinai būsi nuvestas į atskirai šeimoms įrengtą patalpą), o alaus nenusipirksi taip lengvai kaip anksčiau.

Draugiškasis Iranas

Gauti Irano vizą nėra paprasta, lygiai taip pat gerokai užtrunka ir kirsti sieną. Goda juokiasi: ten niekas neskuba, pirmyn atgal su popierių šūsnimis pareigūnai gali vaikščioti valandų valandas. Pasienyje lietuvių keliautojai užtruko pusdienį, o tam, kad įvažiuotų į šalį, paklojo nei daug, nei mažai – 300 JAV dolerių už automobilio draudimą ir 200 eurų už benzino kortelę. „O juk degalų kainos Irane juokingos! – kvatojasi Giedrius. – Už pilną baką dyzelino sumoki vos 80 JAV centų. Už 200 eurų galėjome Iraną tris kartus apvažiuoti, bet viza galioja vos dvi savaites. Ar tai kam nors rūpi? Tikrai ne.“

Vis dėlto apie iraniečių draugiškumą Goda ir Giedrius gali pasakoti valandų valandas. Vos išeini į gatvę, žiūrėk, prie tavęs jau bėga, klausia, iš kur atvažiavai, kuo gali tau padėti. Jei paklausi kelio, būtinai šoka ant priekinės automobilio sėdynės tiesiai tau ant kelių ir žada parodyti viską, ko tik širdis geidžia. O galiausiai klausia, ar tikrai turi kur miegoti, ir net jei bėdų dėl nakvynės nėra, vis tiek užrašo lapelyje savo telefono numerį ir liepa skambinti, jei kas nutiks. „Irano valdžia turistų išskėstomis rankomis nelaukia, tačiau paprasti žmonės, retai kur patys išvažiuojantys iš šalies, yra išsiilgę žmonių iš kitur“, – pasakoja Giedrius.

Po minutėlės pora prisimena istoriją apie vos pažįstamą iranietį, ketveriukei iš Lietuvos mielai paskolinusį 200 JAV dolerių. „Kelionės po Iraną pabaigoje pristigome grynųjų. Reikėjo susimokėti už mašinos perplukdymą į Indiją, tačiau bankomatų niekur neradome. Tikėjomės padaryti perlaidą, bet užsienio bankais ten niekas nepasitiki, – Godos balse negirdėti net menkiausios nuostabos ar pasipiktinimo. – Netekę vilties paskambinome Teherane sutiktam iraniečiui. Nors tuo metu viešėjo Indijoje, vis tiek sutiko pagelbėti – pervedė pinigus visiškai nepažįstamam žmogui, o šis mums juos išgrynino. Kai paklausėme, kaip reikės grąžinti, jis tik numojo ranka: „Vėliau sugalvosim...“ Beje, kitas iranietis jau antrą mėnesį rūpinasi mūsų automobiliu, ieško būdų, kaip jį išplukdyti, ketina net į advokatą kreiptis...“

Kas nutiko, kad keliautojų automobilis liko Irane ir iki šiol „ieško“ kelio namo? Giedrius pasakoja, jog pagal nuoseklų kelionės planą jų kelias turėjo driektis tolyn per Pakistaną, bet tuo pat metu šioje šalyje prasidėjo neramumai, visos valstybės sienos buvo uždarytos: neįvažiuosi, neįskrisi, neįplauksi. „Jei nebūtume užtrukę Turkijoje, kas žino, gal būtume suspėję įvažiuoti į Pakistaną. Kita vertus, niekas nežino, kuo galėjo baigtis kelionė, jei vis dėlto būtume buvę įleisti. Gal atvirkščiai – buvome nuo ko nors apsaugoti?“ – prietaringų minčių iš galvos iki šiol neišmeta Goda.

Maistas? Kuo nors ypatingu Irano virtuvė, pasak Giedriaus, pasigirti negali: ryžiai, tiesa, itin gardūs, tokie patys kebabai kaip Turkijoje. Giedrius prisipažįsta, jau buvo pasiilgęs įvairesnio maisto – juk pastarąsias savaites Turkijoje tegirdėjo: „Chiken Kebab!“, „Chiken Kebab!“ Kiekgi galima?! Kur per visą kelionę buvę skaniausia? Juokingiausia, bet bent jau Giedriui – toje pačioje Turkijoje, tiesa, tik rytinėje jos dalyje. „Jie kepa nuodėmės vertą vištą, kurios negali sustoti valgęs. Net dabar seilės tįsta prisiminus“, – užsisvajoja Giedrius. Irane ketveriukė paragavo ir vieno keisčiausių kelionės patiekalų – lavašo su virtu kiaušiniu ir virtomis bulvėmis. „Ar skanu? Tiesą sakant, mums pasisekė, kad žmogus, atlydėjęs į barą, iškart išėjo. Paragaut paragavome, bet nežinau, kaip būtų reikėję visą suvalgyti, – juokiasi Goda. – Derinys keistas, o ir kiaušinis nepasirodė itin šviežias.“

Sugrįžti viliojanti Indija

Kadangi vizų Irane galiojimas baigėsi, o automobilio išplukdyti į Indiją taip ir nepavyko, lietuviams avantiūristams nieko kito neliko, kaip kelionę tęsti lėktuvais, autobusais, traukiniais. Vos per dieną lėktuvu įveikę Arabijos jūrą, jie išlipo Delio oro uoste. Goda ir Giedrius šypsosi: labiausiai Indijai tinkanti frazė – „No problem“, kurią per dieną galima išgirsti ne vieną ir ne du sykius. „Tai, ką matėte nuotraukose ar filmuose apie Indiją, viskas absoliuti tiesa, o gal net truputį baisiau. Šiukšlės, laisvėje vaikščiojančios karvės, reikalus tiesiog gatvėje atliekantys vietiniai, musėmis aplipęs maistas – viskas taip ir yra. Ar tai problema? Jokia!“ – šypteli.   

Dar prieš kelionę susitarėme, kad tie, kas susipyksta, „stato“ pietus ar vakarienę. Taigi visi turėjome po keletą nemokamų pavalgymų.

Ir vis tiek, pasak keliautojų, ši šalis turi ypatingą dvasią: žmonės atsipalaidavę, visur – daugybė spalvų, kvapų. „Tai – nenusakomas jausmas“, – vienas kitam pritaria Giedrius ir Goda. Keistą atspalvį šaliai suteikia ir kiekviename žingsnyje elgetaujantys žmonės: vaikai, iš rankų plėšiantys „Coca–Cola“ buteliuką, mama su kūdikiu ant rankų, prašanti atiduoti maisto likučius, kuriuos išsinešei iš restorano, ar paskui tave į rikšą lipantys vyrai. „Vis dėlto laikui bėgant nuo viso to pavargsti, – pripažįsta Goda. – Tiesą sakant, džiaugiausi išvažiavusi iš Indijos.“ Naujasis Delis, Agra, Mumbajus, populiarieji Goa paplūdimiai, Čenajaus kurortas rytinėje pakrantėje – pasak Giedriaus, Indija nepaprastai skirtinga, o sykiu – turinti kažką bendro, viliojančio į šią šalį vėl sugrįžti.

Kurortinė Pietryčių Azija

Iš Indijos atskridę į Malaizijos salą Penangą, lietuviai sako pasijutę lyg kitame pasaulyje: visur  tvarkinga, tik štai alaus kainos nė kiek nedžiugino. Iš Vakarų pakrantės netrukus jie atsidūrė Rytinėje – žaviose salelėse su balto smėlio paplūdimiais. Panašu, jog po trijų mėnesių klajonių širdis labiausiai troško poilsio ir komforto. „Tiesą sakant, palikę automobilį tapome tikri turistai, – šypteli Goda. – Niekur į šoną nenukrypsi, bet kur nesustosi, su bet kuo nepabendrausi.“ Galbūt todėl ir kelionės tikslo – Singapūro – keliauninkai nusprendė nebesiekti. „O kam? Kitą kartą, kai vėl automobilį turėsime“, – nusikvatoja Giedrius. Malaizijoje ketveriukės keliai išsiskyrė. Giedrius ir Goda pasuko į Tailandą, kur jųdviejų ir vėl laukė poilsis salose, o iš ten – kelionė į Lietuvą. Tuo tarpu bičiuliai nusprendė pratęsti kelionę Vietname. „Buvome pasižadėję grįžti į darbus, tad kelionę teko baigti. Dabar turėsime atidirbti, ką „prakeliavome“, o paskui ir vėl galvosime, kur traukti“, – nedvejodama mirkteli Goda.

Keturiese? Kodėl gi ne?!

Pirmai tokiai ilgai kelionei Giedrius ir Goda aštuonis mėnesius nuoširdžiai taupė, prieš išvažiuodami dar gavo vadinamuosius atostoginius ir ramiausiai iškeliavo. Kelionei po truputį slenkant į pabaigą pinigų ėmė trūkti – šiek tiek teko pasiskolinti iš Lietuvoje likusių draugų, artimųjų. Vis dėlto nepaklausti, kiekgi viskas kainavo, neišeina. Giedrius konkretus: apie 13 tūkstančių litų keliautojams „suvalgė“ degalai, lėktuvo bilietai, Indijos rikšos, įvažiavimo mokesčiai, bauda už ne vietoje pastatytą automobilį Vengrijoje ir visa kita, kas susiję su judėjimu. Nakvynėms išleido apie 5 tūkstančius litų – nedaug, nes dažniausiai gyvendavo pas žmones. Dar apie 15 tūkstančių litų visiems keliautojams atsiėjo maistas bei gėrimai, dar 3 tūkstančius – vizos, dokumentai, skiepai ir kiti būtini su kelione susiję reikalai. Žinoma, nemažai atsiėjo ir asmeninės išlaidos, pramogos, lauktuvės.

Biudžetas bendras, tačiau keturiems suaugusiems žmonėms sutarti kiekviename žingsnyje nėra lengva, juolab kad daugiausia laiko tenka praleisti spaudžiantys ankštame automobilyje be kondicionieriaus. Nei Goda, nei Giedrius nepuola daužyti kumščiu į krūtinę ir prisiekinėti, jog keliauti buvo paprasta. Jiedu prisipažįsta: buvo visko, bet keliauti keturiese vis tiek smagiau, be to, dar ir saugiau. „Be abejo, buvo ir diskusijų, ir konfliktų, ir nuovargio, bet išsikalbėdavome, ir vėl šviesdavo saulė. Kabintis dantimis į gerkles nesinorėjo, bet pažaisti „slėpynių“ kartais reikėjo – pailsi, ir vėl viskas gerai, – šypteli Giedrius. – Dar prieš kelionę susitarėme, kad tie, kas susipyksta, „stato“ pietus ar vakarienę. Taigi visi turėjome po keletą nemokamų pavalgymų. Bet apskritai keliavome draugiškai, ir dažniau šypsojomės, nei sėdėjome susiraukę.“

Ištvermės netrūko ne tik keliauninkams, bet ir iki Irano sėkmingai nuriedėjusiam senukui mersedesui. „Tiesa, į pabaigą prasidėjo šiokios tokios problemos su stabdžiais, kartą teko keisti tepalus, kartais užkaisdavo variklį vėdinantis ventiliatorius, tačiau visa kita veikė idealiai“, – džiūgauja vairuotojo kėde daugiausia su bičiuliu Juozu dalijęsis Giedrius.

Iki Delio nakvoję pas žmones, vėliau keliauninkai rinkosi nebrangius viešbučius, bungalus. Nors automobilyje tarp daugybės daiktų buvo galima rasti ir palapinių, jomis pasinaudoti teko vos kartą – per iškylą prie Kaspijos jūros Irane. Taip pat vos kartą teko nakvoti ir automobilyje, kai ketveriukė nusprendė atstumą nuo Stambulo iki Viduržemio jūros – apie 900 kilometrų – įveikti per naktį. Vėliau palapinės su dalimi mantos bei pakeliui įgytomis lauktuvėmis kartu su automobiliu liko Irano pietuose. Ir iki šiol laukia kelionės namo...

STATISTIKA:
Pervažiuota ir aplankyta šalių
– trylika
Automobiliu nuvažiuota – 14 tūkstančių kilometrų
Vienam žmogui kelionė atsiėjo 13 tūkstančių litų, arba 125 litai dienai. Keliautojai prisipažįsta, jog kelionės biudžetas išaugo 2,5 karto, nei planuota
Karščiausioje vietoje, Irano mieste Bandar Abase, lietuvius pasitiko 55 laipsniai šilumos ir 70 procentų drėgmės
Pigiausia aplankyta šalis – Indija
Vakarienė ketveriukei kainavo: Turkijos rytuose – 60–70, Irane – 50, Indijoje – 30, Malaizijoje – 60, Tailande – 40 litų. 
 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Azija
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką