„Būtinai parašykit: narkotikų nevartoju, nebegeriu", - po treniruotės Šventosios pagrindinės mokyklos salėje sako Nacionalinėje krepšinio lygoje rungtyniaujančios „Naglio-Adakrio" komandos vidurio puolėjas Gintaras Einikis (40). Ir žiūri tiesiai į akis, nemėgina nusukti žvilgsnio. Ar pakaks ryžto nesigręžioti į pastaruosius nesėkmių paženklintus metus, kai legendinio atleto pavardė keliskart atsidūrė kriminalinėse suvestinėse? „Turi pakakti", - nukerta net trejų olimpinių žaidynių prizininkas.
Trejus metus - nuo tada, kai baigė profesionalo karjerą, spauda apie jį nerašė nieko gero: skandalai, muštynės, svaigalai, padarė avariją, sužalojo žmogų, pabėgo iš įvykio vietos, konfliktą su drauge teko gesinti policijai. Teismai, baudos, senų bičiulių užuojauta ir pasakojimai apie nepaprastai gerą mažakalbio žemaičio širdį, „kaip Volga plačią sielą", dosnumą, patiklumą ir... sugebėjimą įsivelti į nemalonius incidentus. Dėl alkoholio ar net ir be jo. Daug kas dar ne taip seniai ryškiai žibėjusią žvaigždę suskubo nurašyti į visuomenės užribį. Iširo šeima, nebeliko sunkiu darbu Lietuvos, Rusijos, Ispanijos, Lenkijos, Graikijos, Čekijos krepšinio arenose uždirbtų pinigų, verslas žlugo taip ir nepradėtas.
„Kodėl man viskas taip susiklostė? Juk dažnai tas nutinka - baigę karjerą sportininkai nebežino, kur save rasti. Skaičiau, kad užsienyje į duobę papuola apie penkiasdešimt procentų sportuoti baigusių krepšininkų. Ne į tą pusę ir aš truputį buvau pasukęs", - liūdnai šypteli su Palangos „Naglio-Adakrio" komanda į krepšinio aikštę grįžęs Gintaras. Susiimti, toliau sportuoti jis žadėjo ir ankstesniais metais, bet vis kas nors nutikdavo, ko nors pristigdavo. Kas pasikeitė dabar? „Kiek galima nieko nedaryti? Nusibodo visos linksmybės. Dabar nors užsiėmimas yra. Pasirodo, be krepšinio nieko daugiau nemoku... Reikėjo, kad kas mane pastumtų, įspirtų, paragintų grįžti. Atvažiuodavo į namus toks mano draugas Saulius, išmesdavo mane iš lovos, tempdavo bėgioti krosą. Persilaužiau. Svorį sureguliavau, „ant dietų prisėdau". Labai daug kilogramų nebuvau prisiauginęs, bet numesti turėjau ką. Ir dabar dar truputį reikėtų."
Skausmas - malonus
Per treniruotes su žaidėjais, kurių nemažai perpus už jį jaunesni, legendinis atletas klusniai vykdo trenerio nurodymus, stengiasi dirbti ne mažiau nei kiti. Tik prisėsti atgauti kvapo norisi dažniau. Bent jau kol kas, kol po pertraukos organizmas įpras prie nemažo fizinio krūvio. „Kūnas žiauriai neklauso. Bet bus priverstas paklusti. Komanda prie manęs dabar taikosi - nebesu toks greitas kaip anksčiau", - kalba vos girdimai žemaičiuodamas.
208 centimetrų ūgio, per 120 kilogramų sveriantis krepšinio veteranas su „Naglio-Adakrio" vyrais treniruojasi dar tik mėnuo. Po pratybų salėje ir pajūryje savarankiškai bėgioto kroso, sako, maudžia visą kūną: „Taip turi būti. Jei sportininkui nieko neskauda, jis - miręs. Aišku, dabartiniai skausmai stiprūs. Kartais ir naktys dėl to būna bemiegės. Girdėjau, tai gali trukti pusmetį. Bet man visai gera, net malonu, kai taip skauda... Vadinasi, gyvas. Smagu grįžti prie vaikiško režimo, kai treniruojiesi, miegi, vėl treniruojiesi. Pabėgioju, šoku į jūrą. Dvi trys sekundės ir - į krantą. Ledinis vanduo duoda daug energijos. Tiesa, dabar esu truputį persitempęs. Aną savaitę buvo trejos rungtynės - man truputį per daug..."
Juk tai - tikra meilė
Kad naują gyvenimo etapą pradėjusiam Gintarui skauda ne tik kūną, išduoda jo reakcija į klausimą apie santykius su buvusia žmona Inga, trimis vaikais. Išgirdęs tai, įsitempia, pakelia šviesiai mėlynas akis ir nedaugžodžiauja: „Nenoriu kalbėti." Tačiau visiškai apeiti praeities neįmanoma. Vienas tituluočiausių šalies krepšininkų įsikūręs Karklėje, ant Baltijos kranto, šeimai statytame daugiau nei dviejų šimtų kvadratinių metrų ploto name, kurio dėl krizės už deramą kainą niekaip neparduoda. Įsigyti jį ketino vienas pajūrio verslininkas, tačiau galiausiai sandoris žlugo: „Paprasčiausiai norėjo mane apgauti. Kadangi pats teisinių dalykų neišmanau, paprašiau reikalus tvarkyti advokatę. Parengėme du pirkimo-pardavimo sutarties variantus. Netiko. O laikraščiams pasakojo nesąmonę, neva aš nesutinku parduoti. Kol namo niekas nenuperka, gyvenu jame. Man ten patinka."
Po prieš kelerius metus įvykusių skaudžių skyrybų aštuoniolika metų drauge praleidę Einikiai vienas nuo kito toli nepabėgo - buvusi krepšininko žmona su vaikais išsikėlė į vos už kelių šimtų metrų esantį namą Karklėje. „Bendrauju su visais vaikais, bet daugiausi - su sūnumi. Jis žaidžia krepšinį. Vasarą ateidavo, pamokydavau. Prie namų pas mane yra krepšinio aikštelė. Ir ji panašią turi prie savo namo įsirengusi", - pasakoja Gintaras. Tėvo pėdomis pasukusio trylikamečio sūnaus Aido laimėjimais jis neseniai galėjo pasidžiaugti - vasarą pats stebėjo „Sprite" talentų kovas, kur jaunesnysis Einikis galutinėje įskaitoje užėmė trečiąją vietą.
Prieš porą metų vairuotojo pažymėjimą praradęs garsusis sportininkas šiandien savarankiškai negali nukakti net į treniruotę Šventojoje. „Vasarą po Karklę dviračiu važinėdavau. Dabar prieš treniruotę draugai užsuka ir paima. Arba draugė paveža, kur man reikia", - pasakoja ir patikslina, kad širdis priklauso tik tai pačiai - aštuoneriais metais jaunesnei mylimajai Jurgitai Narmontienei. Pora ne sykį triukšmingai pykosi, tyliai taikėsi, o dabar, regis, išmoko būti drauge ir tuo džiaugtis: „Šeimyniniame gyvenime viskas gerai, po senovei. Stabilu. Pykstamės, taikomės... Bet juk tai ir yra tikra meilė! Su Jurgita kartu išgyvenome tą blogą etapą. Po visko likome drauge, nes mylime."
Aplanko seni bičiuliai
„Naglio-Adakrio" krepšininkai į Gintarą kreipiasi „senuk" tik juokaudami. Dažniausiai jie, kaip ir kelios vyresnių sportininkų kartos, tituluotąjį veteraną vadina tiesiog Pukiu - taip gražiai nuaugęs ir neabejotinai talentingas iš Kretingos rajono Kūlupėnų miestelio kilęs vyrukas buvo pramintas šalies rinktinėje, į kurią atvyko pasišiaušusiais šviesiais plaukais.
Geraširdis linksmų plaučių Pukis susidraugavo su visais - nuo garsiausio visų laikų Lietuvos krepšininko Arvydo Sabonio iki gerokai už jį jaunesnių Vilniaus „Lietuvos ryto" žaidėjų, kai šiai komandai atstovavo pačioje karjeros pabaigoje.
Sukauptų apdovanojimų kalno trejų olimpiadų bronzos medalių laimėtojas nesaugo vienoje vietoje. Dalis trofėjų - pas tėvus, kai kuriuos turi sūnus Aidas, kai ką - pats Gintaras. Galbūt po šio sezono prizų kolekciją papildys ir kokios nors spalvos Nacionalinės krepšinio lygos medalis. „Dar anksti kalbėti. Reikia labai pasistengti, kad jaunimui padėčiau ką nors laimėti. O paskui - ką gali žinoti. Juk Saulius Štombergas baigęs karjerą po pertraukos į „Naglio-Adakrio" komandą grįžo, o dabar jau Kazanėje rungtyniauja. Neseniai laikraštyje perskaičiau, kad Rimas Kurtinaitis „Lietuvos ryte" žaidė jau būdamas 39-erių. Kas žino, kaip čia man nutiks. Gal ir toliau rungtyniausiu?" - šypsosi Pukis. Su dabar Vilniaus „Lietuvos ryto" komandą treniruojančiu Rimu Kurtinaičiu, kaip ir kitais legendinio „Žalgirio" bei šalies rinktinės krepšininkais, jis bendrauja iki šiol. Tik ne itin daug: „Dauguma jų liko Kaune. Aš - pajūryje. Matomės vasarą, kartais pas mane į svečius atvažiuoja." Gintaro ketinimus ateitį vienaip ar kitaip sieti su krepšiniu senieji bičiuliai džiugiai palaiko.
„Naglio-Adakrio" treneris Regimantas Juška taip pat tiki ir pasitiki ekipos naujoku: „Pirmąsyk apie jo atėjimą į komandą kalbėjomės prieš dvejus metus. Tik tada nieko taip ir neišėjo. Bet mes Gintaro nenurašėme. Šįmet vasarą jis mane susirado ir pasakė, jog nori padirbėti treneriu. Pagalvojome, kad jis dar gali ir parungtyniauti. Nenusivylėme. Gintaras - emocinis komandos lyderis, didelis autoritetas, apie kurį visi spiečiasi. Jo žodis komandai labai svarus. Taip ir turi būti, nes žvaigždė yra žvaigždė. Jis stengiasi gerai žaisti, o kad dabar sunku - natūralu. Juk grįžti į aikštę po trejų metų pertraukos būtų sunku kiekvienam keturiasdešimtmečiui."
Labiausiai stinga automobilio
„Tu dar ilgai? Kas namo parveš?" - šūktelėjo vienas Gintaro komandos draugų, kai po vakarinės treniruotės kalbėjomės susėdę tamsiame Šventosios mokyklos koridoriuje. Prarastas vairuotojo pažymėjimas dabar jam - vienas didžiausių galvosopių: „Labiausiai norėčiau kaip nors atgauti teises. Be mašinos gyvenant miške labai sudėtinga. Vasarį bus dveji metai, kai teisės atimtos. Iki grąžinimo termino liks dar tiek pat. Abejoju, ar kas nors atsižvelgs, kad viskas pasikeitė, ir atiduos jas anksčiau..."
Kol kas nuo kitų, ratuotų, priklausomas prie seno savo užsiėmimo - krepšinio grįžęs Pukis, panašu, nepakeitė senų įpročių ir dosnumo mostų. „Vaišinu vakariene", - nežinia, juokais ar rimtai pažadėjo ilgėliau jo palaukusiems bičiuliams ir nuskubėjo rengtis į komandos drabužinę.
