Per „Žalgirio“ rungtynes Kaune mačiau jus žiūrovų tribūnoje.
Būdamas Kaune nepraleidžiu nė vienų šios komandos rungtynių. Iš šio klubo išėjau norėdamas bet kada į jį grįžti kaip žiūrovas, kad nebūtų ant manęs spjaudoma. Mačiau, kad dar yra galimybių pasiekti Eurolygos šešioliktuką. Maniau, kad mano pasitraukimas gal kiek sukrės, sukoncentruos komandą.
Mačiau, kad klubo vadovas, žiūrovai, pagaliau aš pats esame nepatenkinti rezultatais Eurolygoje. Pasitraukti buvo logiškas sprendimas. Atsisveikinimas nebuvo piktybinis. Po atsistatydinimo buvau susitikęs su Vladimiru Romanovu, draugiškai pasikalbėjome. Atsisveikinti mane pakvietė ir sirgaliai. Įteikė puikų fotoalbumą „Neregėta Lietuva“. Jie suprato, kad komandai atidaviau daug dūšios.
Likote vienas iš didžiausių „Žalgirio“ aistruolių?
Visada taip bus. Nesvarbu, kur ateityje dirbsiu. Nesakau, kad kitur blogai atliksiu darbą. Tikrai ne. Tačiau sielos komanda man visada liks „Žalgiris“. Sekiau jos pasirodymus anksčiau, taip bus ir toliau.
Palaikote ryšius su buvusiais „žalgiriečiais“?
Be abejo! Nors susitinkame retai… Su Rimu Kurtinaičiu prieš kiekvienas rungtynes žinutėmis vienas kitam palinkime sėkmės. Išskyrus tada, kai rungtyniaujame vienas prieš kitą. Tada būname santūresni (juokiasi). Bent kontaktą telefonu palaikau ir su Valdemaru Chomičiumi.
Nemažai mano kartos žalgiriečių tapo treneriais. Visgi daug laiko mūsų krepšinis buvo aukšto lygio. Įgijome praktinių žinių. Džiugu, kad buvę bendražygiai sėkmingai darbuojasi, – yra apie ką pasikalbėti susitikus.
Lengviau, kai mėgstama komanda pralaimi treniruojama kito žmogaus?
Nepasakyčiau… Mano ir dabartinio vyriausiojo trenerio Ramūno Butauto santykiai normalūs. Nei jam, nei komandai nelinkiu nesėkmių.
Pats nesėkmes labai imate į širdį?
Be abejo. Pergalėmis matuojamas trenerio darbas. Kadangi pasirodymai Eurolygoje sulaukia daugiausia vertinimų, o jie nebuvo sėkmingi, žinoma, išgyvenau. Norėjosi, kad būtų geriau.
Kaip išsivaduojate nuo įtampos?
Nesėkmė visai tikriausiai neužsimiršta… „Žalgiris“ – išskirtinė darbo vieta. Tai galėtų įvertinti tik vyriausiuoju treneriu čia dirbęs žmogus. Tai – nuolatinis didžiulis spaudimas, atsakomybė, į šią komandą nukreiptas visų dėmesys. Žinant, kokia krepšinį suprantanti, komentuojanti yra Lietuvos publika, pamiršti nesėkmes nebūdavo lengva.
Tačiau nesu iš tų, kurie pralaimėję slepiasi, nuo visų bėga. Su žurnalistais, sirgaliais, komandos vadovais bendravau ir po pergalių, ir po pralaimėjimų, nes maniau, kad sąžiningai atlieku darbą. Galėjau ir galiu visiems tiesiai žiūrėti į akis.
Šiuo metu atostogaujate?
Taip, tačiau tai – priverstinis poilsis. Matyt, nė vienas treneris tokių atostogų netrokšta, bet toks jau mūsų gyvenimas. Aš nei pirmas, deja, nei, paskutinis…
Kokios buvo jūsų Kalėdos?
Su šeima, Vokietijoje. Tą kelionę buvau suplanavęs dar tada, kai dirbau.
Pasikeitus aplinkybėms šeima lengvai išleido atgal į Lietuvą?
Lėktuvo bilietai buvo iš anksto nupirkti… Kai juos įsigijau, maniau, kad reikės grįžti treniruoti komandos. Nors po Kalėdų dirbti nebereikėjo, bet buvo susikaupę visokių reikalų, todėl parvykau, kaip planavau.
Šeima – toli. Kaune turite artimų žmonių, kurie supranta, palaiko?
Be abejo, yra. Labai mėgstu pirtis. Laisvalaikiu patinka jose su draugais pasikaitinti. Tas kelias valandas, kol ten būnu, tikrai pailsiu ir kažkiek išvalau dūšią. Aišku, iš pradžių reikia atlaikyti gausybę draugų replikų, klausimų. Ir iš karto prie krosnies vyrams užmesti garo, kad nutiltų (juokiasi). Tačiau niekada nebėgau nuo atsakomybės.
Kiek gali tęstis tos priverstinės atostogos?
Niekas nežino, net aš pats. Kol nepasirašyta sutartis su kitu klubu, tol atostogausiu, kiek tai užsitęs – neaišku. Visgi krizė palietė ir sportą. Yra daug trenerių, ieškančių darbo. Kol kas ir aš esu bedarbis. Arba ieškantis darbo.
„Krapikas ieško darbo“ – skamba nekaip…
Toks gyvenimas… Tai – mūsų profesijos ypatumai. Rungtynės vyksta keturiasdešimt minučių. Jei vienu tašku laimėjai, esi karalius, jei pralošei – kvailys. Taip jau yra…
Po „Žalgirio“ leistis – imtis vadovauti žemesnio lygio komandai, matyt, būtų sunku?
Svarbu, kad bet kuriame klube matytųsi kokių nors perspektyvų. Jei komandos žaidimas žemesnio lygio, bet ji turi ambicijų, kovoja, tai visai gerai. Nesakau, kad priimsiu tik Eurolygos komandos pasiūlymą. Mano pavardė dar ne tokia, kad mane visi graibstytų. Tikrai ne. Tačiau eiti bet kur, žinoma, nesinori…
Jei atostogos užsitęs, turite minčių vykti pas šeimą?
Dar pabūsiu Kaune. Yra susikaupę daug buitinių reikalų, kurių nesutvarkiau per sezoną: tai nebūna laiko, tai pasiteisini, kad to laiko nėra, ir nustumi juos į šoną. Jei, kol būsiu Lietuvoje, darbo neatsiras, važiuosiu į Vokietiją pas šeimą.
Būtumėte išlaikomas žmonos?
Taip (juokiasi). Dukra, sakė, irgi prisidės prie tėčio išlaikymo…
Kaip jūsų šeima ten laikosi?
Vaikai jau dideli, studijuoja. Sūnui dvidešimt dveji. Jis mokosi Bavarijoje, Bairoito universitete, sporto ekonomikos ir sporto teisės. Krepšinį žaidžia tik kaip mėgėjas, dėl savęs. Dukrai Joanai – dvidešimt vieni. Ji Frankfurte, Goethe universitete, studijuoja teisę…
Devinti metai esu išvažiavęs. Ačiū Dievui, kad vaikai be jokių didelių nukrypimų išgyveno paauglystę, niekada nekėlė didelių problemų.
Vaikai užauginti. Žmona gal norėtų grįžti į Lietuvą?
Grįžti į kur? Jei dabar grįžtų, kai aš išėjęs iš darbo ir vyksiu dirbti kitur, jai tektų sekti paskui. Mano darbas nepastovus. Kol kas gyvensime taip, kaip iki šiol.
