Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gintarė Grikštaitė: su dukra – vien apie sportą

Komentatorė Gintarė Grikštaitė
Alfredo Pliadžio nuotr. / Komentatorė Gintarė Grikštaitė
Šaltinis: „Savaitė“
0
A A

Buvusi krepšininkė, dabar Lietuvos TV sporto komentatorė Gintarė Griškaitė sakosi negali išvengti sporto temos nei bendraudama su draugais, nei su dukra.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kai pirmą kartą jums paskambinau, jūs atostogavote Kretoje. Ar jūra jums – būtinas atostogų atributas?

Tai buvo ne atostogos. Tiesiog keli laisvadieniai. Kasmet pasidovanoju gimtadienio šventę vis kitoje aplinkoje. Kas gali būti geriau už šiltą jūrą, saulę, skanų maistą ir naujas pažintis?

Dieną – jūros ošimas, smėlis ir gera knyga rankoje. Vakare – ilgi pasivaikščiojimai. Savaitgaliais mėgaujuosi ramybe, o pramogas deriname su dukra.

 Koks jums didžiausias atostogų malonumas?


Dieną – jūros ošimas, smėlis ir gera knyga rankoje. Vakare – ilgi pasivaikščiojimai. Savaitgaliais mėgaujuosi ramybe, o pramogas deriname su dukra. Labai mėgstu kiną, teatrą...

Vasara dažnai būna kupina įvairių sporto įvykių ir TV transliacijų. Ar jums teks dirbti prie mikrofono?

Šią vasarą galėsiu pasilepinti ilgesnėmis poilsio valandomis. Po pernykščio olimpinio maratono ir įtempto sezono televizijoje jo labai trūksta...

Ar komentatorės darbo visuomet imatės su dideliu malonumu?

Būna visaip. Kai gerai sekasi mūsų sportininkams, komentuoti rungtynes vienas malonumas. Po svarbių pergalių dar ilgai jaučiu euforiją ir pasididžiavimą mūsų atletais. Kai jiems nesiseka, išgyvenu tai lyg asmenines nesėkmes.

 Kas sunkiau – komentuoti varžybas ar rengti sporto apžvalgas?


Jaučiu didžiulę atsakomybę už kiekvieną savo ištartą žodį. Pati žaidžiau krepšinį ir žinau, ką reiškia eteryje nuskambėjęs vertinimas. Todėl pirmiausiai stengiuosi suprasti, o ne teisti. Noriu kalbėti faktais ir skaičiais, o ne emocijomis. Kiekvienam darbui kruopščiai ruošiuosi: gerbiu sportininkus, žiūrovus, todėl jaučiu didžiulę atsakomybę. Lengva tik ten, kur mūsų nėra. Po kai kurių transliacijų jaučiuosi „išsunkta“ ne mažiau, nei po įtemptų rungtynių aikštelėje.

Ar komentuojant stebėti varžybas įdomiau nei namie įsitaisius fotelyje?


Be jokios abejonės, smagiau žiūrėti nekomentuojant, nesvarbu – sporto salėje ar įsitaisius fotelyje. Tuomet gali atsipalaiduoti ir lieti emocijas kiek tik širdis geidžia. Kita vertus, kartais būna situacijų, kai labai norėčiau papildyti ar paprieštarauti komentatoriui.

Kokiose sporto šakose jaučiatės drąsiausiai?


Pati ilgai žaidžiau krepšinį, todėl manau, kad jį gana neblogai suprantu. Per beveik 20 metų Lietuvos televizijoje teko komentuoti ir daugybę kitų sporto šakų, tačiau tuomet stengiausi šalia savęs pasisodinti specialistą. Manau, kad turi būti suvalgęs pūdą druskos, jog matytum visus niuansus. Kartą į LTV atėjo sporto žurnalistu norintis dirbti jaunas vyrukas, kuris paprašė paaiškinti, kas parašyta turnyro lentelėje. Man tai tiesiog nesuprantama. Žmogau, ką tu čia veiksi, jeigu nežinai abėcėlės?

Ar manote, kad yra tokių sporto šakų, kurios visai netiktų komentuoti moterims, ir tokių, kurios netiktų vyrams?

Manau, kad lietuviai yra labai konservatyvūs ir sunkiai priima moteris komentatores. Kiek jų žinote Lietuvoje? Žurnalisčių – taip. Žavi moteris kartais sugeba prakalbinti žvaigždes, kurios leidžia sau neatsakyti į vyrų klausimus – tai sporto gerbėjai supranta. Bet moteris komentatorė – tai jau ne... O aš manau, kad visus darbus turi dirbti profesionalai, ir lytis čia visai nesvarbu. Tačiau gal tabu Lietuvoje lieka vis mažiau, juk net Prezidentę išsirinkome moterį?

Kuriuos Lietuvos komentatorius galite vadinti savo mokytojais?

Visus, su kuriais teko dirbti. Stengiausi pasimokyti iš kiekvieno. Tačiau labiausiai esu dėkinga Vladui Janiūnui ir Tautvydui Meškoniui, kurie mokė mane per pirmąsias transliacijas.

Koks įsimintiniausias kuriozas, nutikęs komentuojant varžybas?


Jų buvo tikrai daug. Ypač anksčiau, kai nebūdavo anonsų ir reklamų intarpų. Pavyzdžiui, salėje per pasaulio jaunimo krepšinio čempionatą dingo šviesa ir, laukdama, kol ji atsiras, kalbėjau geras 15–20 minučių. Žiūrovai tuo metu matė tik tamsų ekraną... Arba per atlydį nuo VPU sporto salės stogo ant parketo ėmė tekėti vanduo. Komisaro sprendimo nutraukti rungtynes taip pat teko gerokai palūkėti...

 Kaip reaguojate į kritiką, kurios sulaukia kone kiekvienas komentatorius?


Skaudžiai. Nors suprantu, kad visi sporto gerbėjai yra geriausi žinovai, ir Lietuvoje yra trys milijonai krepšinio profesorių, tačiau kritika kartais būna nemotyvuota. Visuomet sakau „ačiū“ tiems žmonėms, kurie pataria ar nurodo klaidas, bet tiems, kurie tiesiog įžeidinėja, patarčiau pasikeisti vietomis...

Ar niekada nepagalvojote, kad sportas moteriai žurnalistei galbūt yra per daug sausa ir neįdomi tema?

Sportas – labai plati tema. Vien krepšinyje yra tiek niuansų, kad net moksliniai darbai rašomi... Tačiau bėgant metams norisi išmėginti save ir kitose srityse. Todėl jau daugiau nei ketverius metus rengiu siužetus Editos Mildažytės „Bėdų turgaus“ laidai, porą sezonų dirbau reportere Violetos Baublienės „Kuluarų“ laidoje, kur domėjausi įvairiomis temomis – nuo bausmių vaikams iki delfinų terapijos...

Ką jums davė sportas?

Sportas labai daug duoda kiekvienam žmogui. Tai valia, disciplina, ištvermė. Sportininkai – labai motyvuoti žmonės, kurie dažniausiai pasiekia savo tikslų ir kitose gyvenimo srityse.

Kaip jūs patekote į televiziją?

Kryptingai siekiau komentatorės darbo. Vilniaus universitete baigiau žurnalistiką ir, gavusi diplomą, atėjau į LTV Sporto redakciją, su kuria bendradarbiavau jau kelerius metus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, teko rinktis – važiuoti žaisti į užsienį ar daryti kažką nauja.... Aš pasirinkau naujus iššūkius...

Ar metus, kai buvote Vilniaus „Kibirkšties“ ir Lietuvos moterų rinktinės žaidėja, menate su didele nostalgija?

Žinoma, tai buvo mano jaunystės laikai. Labai intensyvūs ir geri laikai. Buvo visko – ir pergalių, ir pralaimėjimų, tačiau žinau, kad su daugeliu krepšininkių drąsiai eičiau į žvalgybą ir šiandien...

Koks didžiausias jūsų sportinis laimėjimas?

Nors žaidžiau ir TSRS jaunių rinktinėje, ir Lietuvos moterų rinktinėje, pati brangiausia pergalė – TSRS čempionate su „Kibirkšties“ komanda iškovoti bronzos medaliai.

Ar šiuo metu sportuojate?

Ne taip dažnai kaip norėčiau. Dabar mano prioritetai jau kiti – komandinį sportą iškeičiau į asmeninį. Mėgstu nueiti į sporto klubą, paplaukioti baseine, pabėgioti ir daug daug vaikščioti...

 Kas jums yra sportininko idealas?

Vieno išskirti tikrai negalėčiau. Tik didelės asmenybės pasiekia pergales olimpinėse žaidynėse, pasaulio ar Europos čempionatuose. Žaviuosi krepšininke Jurgita Štreimikyte, šaule Daina Gudzinevičiūte, penkiakovininkais Edvinu Krungolcu ir Andrejumi Zadneprovskiu, disko metiku Virgilijumi Alekna.... Tokių sportininkų daug ir vardinti galėčiau labai ilgai...

Pavyzdžiui, salėje per pasaulio jaunimo krepšinio čempionatą dingo šviesa ir, laukdama, kol ji atsiras, kalbėjau geras 15–20 minučių. Žiūrovai tuo metu matė tik tamsų ekraną.

Ką galvojate apie vyrus, kurie visai nesidomi sportu?

Nebūtina eiti dėl sporto iš proto, bet žinoti savo tautos herojus mes privalome visi. Ir moterys, ir vyrai... Žinau tik tiek, kad tie, kurie niekada nebuvo krepšinio ar futbolo rungtynėse, ateityje dar galės patirti daug malonumo...

Ar jums patinka draugų kompanijose diskutuoti apie sportą?


Daugelis mano draugų – sportininkai, todėl be pokalbių apie sportą sunku net įsivaizduoti mūsų susibūrimus.

Ar jūsų ir jūsų buvusio sutuoktinio – taip pat sporto komentatoriaus Tautvydo Meškonio – dukra Gabija jau rodo polinkį sportui?

Sporto tema su dukra dažniausiai tenka kalbėtis. Sportas tiesiog jos genuose, ir beveik visi pokalbiai sukasi tik apie jį. Kartais net paprašau pakeisti temą – juk gyvenime yra tiek daug patrauklių dalykų...

Ar vienatvė – jums pažįstamas jausmas?

Taip. Tai būsena, kuri man teikia didžiulį malonumą ir padeda surikiuoti mintis. Kas gali būti geriau už tylą po darbo triukšmingoje sporto salėje?

Ko šiandien jums labiausiai trūksta?

Geranoriškumo. Kad dukra nesakytų, kad nori išvažiuoti gyventi į Kretą, kur visi šypsosi.

„Savaitė“
Komentarai
Temos TV
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką