Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gintarė Gurevičiūtė ir Vytautas Mackonis: „Nors medikai mums draudžia šokti, mes žinome, kad galime tai daryti!“

Gintarė Gurevičiūtė ir Vytautas Mackonis
Luko Balandžio nuotr. / Gintarė Gurevičiūtė ir Vytautas Mackonis
Šaltinis: 15min
0
A A

Gintarė Gurevičiūtė (25) ir Vytautas Mackonis (22) – jauni, gražūs ir nuolat čiauškantys LNK projekto „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra“ dalyviai. Nors sunkią kojos traumą patyrusią Lino Karaliaus mylimąją medikai perspėja nedalyvauti projekte ir nešokti, mergina tiki, kad viskas priklauso tik nuo jos pasiryžimo ir nusiteikimo.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Projekte startuosite tik spalio mėnesį, o kada pradėjote repetuoti šokių žingsnelius?

Gintarė: Susipažinome dar birželio mėnesį, tačiau repeticijų nelabai turėjome. Aš išvažiavau į Rodą, tada Vytukas pradėjo ženytis, tada nusprendė vietoje savaitės Turkijoje vykti dviem savaitėms į Keniją. Ačiū Dievui, vaikų dar neplanuoja. (Kvatoja.)

Vytautas: Vaikus planuoju, bet juk ne man pilvą reiktų nešioti. (Juokiasi.)

Luko Balandžio nuotr./Gintarė Gurevičiūtė ir Vytautas Mackonis
Luko Balandžio nuotr./Gintarė Gurevičiūtė ir Vytautas Mackonis

Gintarė: Tai dar spėsime sudalyvauti projekte. (Juokiasi.) Bet dabar mes jau pradėjome repetuoti, turime du šokius.

Vytautas: Jau turime 80 proc. čiačios, pilną lėtą valsą ir turime trečdalį kvikstepo.

Vytautai, kokia Gintarė? Kaip jums sekasi bendrauti repeticijose?

Vytautas: Gintarė labai atkakliai siekia užsibrėžto tikslo, yra perfekcionistė ir stengiasi padaryti ne bet kaip, o kuo geriau ir kuo greičiau. Tai kartais jai pačiai pakiša koją. Juk negalima visų dalykų, ypač susijusių su šokiais, sužinoti iš karto. Bet tai tik smulkmena. Šiaip, repeticijų metu mes labai gerai leidžiame laiką. (Juokiasi.) Mes pasijuokiame, pabendraujame... ir pašokame. (Kvatoja.)

Gintarė: Taip, retkarčiais ir pašokame. (Juokiasi.) Man vienintelis sunkumas yra tas, kad man atrodo, kad aš nieko neišmokau.

Vytautas: Gintarė sako, kad per dvi savaites mes buvome susitikę tik tris kartus. Nesvarbu, kad mes per dieną tris kartus susitinkame. O tokių dienų buvo kokios šešios, tai paskaičiuokite... (Juokiasi.) Bet jai vis tiek atrodo, kad ji nieko neveikia, nieko nepadaro, nieko nemoka ir jai niekas nesigauna. (Kvatoja.)

Gintarė: Mes susitinkame repeticijose, pradedame plepėti. Viskas prasideda nuo to, ką veikėme, kol nesusitikome. Tada truputį pašokame, o tada taip giliai nulendame į brainstormus... Paskutinis mūsų susitikimas buvo toks, kad visą laiką mes ir prašnekėjome. (Juokiasi.)

Vytautas: O tada ji sako – einam šokt!

Gintarė: Dažniausiai aš būnu ta, kuri užveda pokalbį, o paskui sakau, kad mes nieko nesitreniruojame. (Šypsosi.)

Luko Balandžio nuotr./Gintarė Gurevičiūtė ir Vytautas Mackonis
Luko Balandžio nuotr./Gintarė Gurevičiūtė ir Vytautas Mackonis

Gintare, o dabar pakalbėkime apie rimtesnius dalykus. Medikai griežtai draudžia tau dalyvauti šokių projekte, o tu jų nė neklausai. Turbūt ne viena bobutė prie smilkinio pirštu pasukiotų ir sakytų :„Kur ta mergaitė lenda?“

Gintarė: Į projektą atėjau žinodama savo situaciją. Esu suaugęs žmogus, prisiimu visą atsakomybę už tai, kas man gali atsitikti. Jeigu aš priėmiau sprendimą, kad galiu dalyvauti, reiškia, kad galiu. Man dar iki projekto gydytojai sakė, kad aš vaikščioti negalėsiu, o matote, su kablukais lakstau! Niekas nepasakytų, kad kažkokią traumą turėjau. Visas mano gijimo procesas buvo psichologinis apsisprendimas. Daktarai man kalbėjo įvairiausius dalykus. Vieni sakė, kad koją turiu laikyti iškėlusi, kiti sakė, kad būtinai nuleidusi, treti – kad turiu vaikščioti, ketvirti – kad turiu gultis į vaakumą, nes žaizda niekada nesugis ir man nupjaus koją. Tiek dalykų girdėjau, kad galiausiai į viską spjoviau ir dariau taip, kaip man atrodo. Atėjo laikas, nusprendžiau vieną ramentą nusiimti. Tada nusprendžiau, kad ir antrą galiu. O tada pabandžiau ir įtvarą nusiimti, o kažkada nuspendžiau, kad galiu šiek tiek su bodybordu per bangas paplaukioti, bet kol iki ten nuėjau, paprašiau, kad man uždėtų kaitą, nes nieko man neatsitiks. Juk kas gali atsitikti? Kas gali būti blogiau, nei jau buvo? O dabar va ir šoku! Juolab, pats Vytas patvirtins, kad koja man netrukdo.

Vytautas: Apskritai kalbant apie tai, kas galima, o kas ne, man atrodo, jeigu būtų atlikta visų šokėjų, kurie dalyvauja šiame projekte, apžiūra, abejoju, ar atsirastų bent vienas, kuriam daktarai leistų šokti. Man 15 metų būnant gydytojai uždraudė šokti ir sportuoti, nes turiu nugaros traumą. Gintarė kartais per sukąstus dantis šoka, bet ji neparodo, kad turi kažkokių trūkumų.

Gintarė: Aš galiu garantuoti, kad iš manęs projekto metu neišgirsite, kad man skauda,  kad man sunku, ar aš pavargau. Galiu tai pažadėti!

Nebijai pasekmių?

Gintarė: Kokių pasekmių? Jai matysiu, kad man sunku, kad nesiseka ar skauda, nešoksiu. Juolab Vytukas, kai pasakau, kas su šia koja negaliu kažko daryti, perstato choreografiją taip, kad galėčiau šokti. Tikiuosi, kad projekte mano portreto nepieš kaip kažkokios luošės ar vargšės, o mane vertins kaip normalų, lygiavertį konkurentą.

Aš galiu garantuoti, kad iš manęs projekto metu neišgirsite, kad man skauda,  kad man sunku, ar aš pavargau.

Vytautas: Jie neturės kitos išeities po pirmų mūsų šokių. (Juokiasi.) Pirmasis mūsų šokis čia-čia-čia.

Gintarė: Man latino šokiai yra patys gražiausi, mūsų čiačia yra žiauriai graži. Kartais, kai man kažkas nesigauna, galvoju: kodėl, juk čia taip lengva?

Vytautas: Aš turiu labai paprastą atsakymą. Ar žinote, kokia yra profesionalo užduotis? Profesionalo užduotis yra padaryti taip, kad sunkūs dalykai atrodytų paprastai. Dėl to žmonės gal ir susidaro iliuziją, kad šoktis yra labai lengvas dalykas.

Gintare, kaip vertini save šokių srityje?

Gintarė: Vertinu save labai prastai... Esu labai savikritiška, bet stengsiuosi, kad būtų gerai.

Vytautas: Ji sako, kaip jai niekas nesigauna, kad ji nieko nemoka ir baisiai atrodo, o paskui, pasižiūrėjus filmuotą medžiagą, sako: gal visai ir nieko. (Kvatoja.) Savikritika yra geras dalykas, bet kol neperžengiama tam tikra riba. Gintarė yra truputį degtukas, o tai labai dažnai muša per motyvaciją. Man atrodo, kad jai pagaliau kažkas pradeda gautis, o ji kaip visada: „NIEKAS man čia nesigauna, užkniso, pastoviai NIEKO nenuveikiame. (Kvatoja.) Bet nieko, po to Gintarė greit atsigauna ir kitą dieną vėl ateina su šypsena. (Šypsosi.)

Luko Balandžio nuotr./Gintarė Gurevičiūtė ir Vytautas Mackonis
Luko Balandžio nuotr./Gintarė Gurevičiūtė ir Vytautas Mackonis

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką