O tam, kad surastų tokį gyvenimo kelią, Gintarui teko ir Vokietijos kalėjime pasėdėti. Tiesa, šį gyvenimo periodą vyras prisimena su nostalgija.
„Sąlygos buvo idealios. Esi vienutėj. Maisto užsisakai vegetariško, maistas gamintas ant garų, tu išplautas – nuo triusikų iki kojinių. Literatūros, knygų gali nusipirkti kiek tik nori. Plius aš dar ten dirbau valdišką darbelį, tokį lengvą prisidūrimui. Ir paišydavau portretus. Neturėjau jokių rūpesčių, todėl galėjau užsiiminėti dvasiniai dalykais“.
Klausant Gintaro, atrodo, kad kalėjimas buvo svajonių sanatorija. Nes būtent čia jį aplankė nušvitimas. O paklausus, kaip galima nušvisti sėdint tarp kitų kalinių, vyras griežtas.
„Jei visus žmones surinktum, kurie yra nusikaltę, padarę kriminalinį nusikaltimą, tai 50 proc. būtų nusikaltėliai. Visus politikus be išimties galima sodinti į kalėjimą. Verslininkai beveik visi galėtų sėsti už mokesčių vogimą ir kontrabandą. Subjektyvus dalykas yra tas kalėjimas“.
Nepaisant visko, kalėjime sėdėjusio Gintaro namuose laukė žmona. Tačiau po ketverių metų vyras grįžo absoliučiai pasikeitęs.
„Buvau pastovus idėjų generatorius. Ilgiau nei savaitę negalėdavau namuose išbūt. O dabar nieko nedarau. Ji man duoda valgyt. Duoda duoda. Duoda duoda. Ir taip trejus metus. Po to sako – tai gal tu jau daryk ką nors. O aš sakau – nedarysiu. Jei nori, pusė žodžio – aš pasiimu savo mažytį krepšelį ir išeinu. Įsivaizduojate, aš tarytum sąmoningai žmonai ant sprando sėdėjau“.
