Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 20d. 07:00

Gintarui Rinkevičiui – 60: „Šeima man visada bus svarbiau už muziką“

Gintaras Rinkevičius ir jo šeima Interviu
Dainiaus Čėplos ir asmeninio albumo nuotr. / Gintaras Rinkevičius ir jo šeima

„Dabar esu įsitikinęs – viskas man dar prieš akis“, – 60-ojo gimtadienio akivaizdoje sako prof. Gintaras Rinkevičius, galintis pasidžiaugti ne tik įspūdinga profesine sėkme – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija, daugiau nei 30 metų gyvuojančiu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, kuriam diriguoja ir vadovauja, įvairiausiais apdovanojimais, bet ir 6-iomis atžalomis, kurių dalis paveldėjo talentą muzikai. Apie tai, apie išskirtinius dirigento hobius, „Euroviziją“ ir dar daugiau – 15min pokalbyje su G.Rinkevičiumi.

– Jubiliejaus laikotarpiu esate darbų sūkury – koncertas seka koncertą. Ar tokias pasirodymų datas šiuo metu pasirinkote intencionaliai, kad paženklintumėte gimtadienį?

– Taip jau vyksta su muzikantais – tradiciškai tarsi galvoji apie tai, kad vieną kartą būtų galima gimtadienį atšvęsti normaliai, be duoklės publikai, bet be to turbūt neįmanoma. Būtent per gimtadienius susimąstai apie tai, kokį kūrinį ar kokį koncertą pateikti tokia proga, ir taip apsikrauni daugybe darbų. Todėl iš esmės dabar tikrai galvoju ne apie gimimo dieną, o apie muzikinį kūrinį – Schoenbergo „Gurre-Lieder“. Vakar su šiuo kūriniu mes jau koncertavome Kaune, o rytoj laukia koncertas Vilniuje (pokalbis vyko diena prieš gimtadienį – aut. past.). Kai vyksta tokie renginiai, visi privatūs ir asmeniški dalykai truputį nuplaukia į kitą pusę. Taigi, manau, kad prisiminsiu, jog buvo gimtadienis, jau po gimtadienio (juokiasi).

Duotume popsą sudainuoti Asmik Grigorian ar Ievai Prudnikovaitei – patikėkite, tai būtų žymiai geresnis variantas negu visi tie, kurie dalyvavo „Eurovizijos“ atrankoje.

– Ar tokie nesibaigiantys darbai nėra kliūtis asmeniniam, šeimos gyvenimui?

– Jie ir nemaišo, ir maišo. Jaunystėje muzika, karjera, muzikiniai uždaviniai, koncertai buvo pirmoje vietoje. Pamažu visa tai perėjo į kitą pusę – dabar tikrai pasakyčiau, kad mano artimiausi žmonės, mano žmona, mano vaikai tikrai man yra pirmoje vietoje ir yra žymiai svarbesni negu visas mano menas ir muzikiniai dalykai.

D.Matvejevo nuotr./Gintaras Rinkevičius
D.Matvejevo nuotr./Gintaras Rinkevičius

Nors suprantu savo atsakomybę prieš publiką, prieš muzikantus, bet, jeigu jau dėliočiau prioritetus, tai tada pasakyčiau taip, kad asmeniniam gyvenimui šitie dalykai maišo. Vis dėlto visa tai taip susiję, kad net stengiuosi nedalyti šių sričių į dvi dalis, kur būtų darbas, kur mano asmeninis gyvenimas, nes viskas yra kartu.

– Užsiminėte apie kitokį jaunystės etapą. Kur prasidėjo jūsų muzikinis kelias?

– Iš pradžių, aišku, kad nieko nesupratau. Ir niekas iš muzikantų iš pradžių turbūt nesupranta, kad tikrai bus muzikantu todėl, kad mes pradedame mokytis muzikos, kai mums yra arba 5-eri, arba 4-eri, galbūt 6-7-eri – tikrai ne vėliau. Į muziką dažniausia atveda tėvai, seneliai arba mokytojai. Mano atveju, tėtis ir senelis sakė, kad mane reikia leisti į meno mokyklą. Jiems antrino mano muzikos mokytojas, kuris mane mokė muzikos mokykloje Vievyje.

Kai pradėjau mokytis, iš pradžių buvo labai sunku, galiausiai paskui pripratau ir manau, kad tas savarankiškumas nuo ankstyvos vaikystės davė daug teigiamų dalykų. Tiesa, kartu jis mane ir išplėšė iš šeimos, nes prieš tai buvau mamos vaikas – net į darželį nėjau.

D.Matvejevo nuotr./Gintaras Rinkevičius
D.Matvejevo nuotr./Gintaras Rinkevičius

Taigi iš pradžių apie muziką tikrai negalvojau, tiesiog viskas vyko taip, kaip vyko, ir man gana gerai sekėsi mokytis, o 8–9 klasėj, kada prasidėjo dirigavimo specialybė, dirigavimo mokytoja man pasiūlė toliau mokytis simfoninio dirigavimo ir stoti į Peterburgą. Tą ir padariau – 17-os metų jau buvau studentu Peterburgo konservatorijoje.

– Ar nuo tos ankstyvos vaikystės, paauglystės jau klausėte klasikinės muzikos?

– Klausiau. Ir mano vienas iš vaikų – Marius – dabar mokosi meno mokykloje, 9-oje klasėje. Labai svarbu, kad jaunas žmogus yra susijęs su menu ir muzika. Mano vaikų, netgi jų klasių interesai, tikrai skiriasi nuo kitų vaikų. Pavyzdžiui, jie laisvalaikiu klauso Schuberto ir Mozarto kvartetų. Tikrai retai, kad tokio amžiaus vaikai paprasto lavinimo mokykloje patys norėtų klausyti Schuberto kvartetų – tik įsivaizduokite tokią situaciją!

Labai džiaugiuosi tuo, kai jaunas žmogus susijęs ir prisiliečia prie muzikos anksčiau.

A.Oshepkov nuotr./Gintaras Rinkevičius
A.Oshepkov nuotr./Gintaras Rinkevičius

– Ar nebūna taip, kad klausant klasikos nebesinori klausyti kitų žanrų?

– Tikrai labai mėgstu ir klasiką, ir, plačiąja žanro prasme, populiariąją muziką. Na, popso pavadinimas gal nuvertina patį žanrą, nes jame telpa labai daug kitų žanrų – tai ir metalas, ir rokas, ir miuziklai, ir operetė.

Tai visai skirtingi žanrai, kurie irgi yra labai rimti. Manau, kad apie muziką ir apie jos atlikimą galima spręsti pagal tuos pačius kriterijus. Labai gerai dainuojantis popso dainininkas paprastai būna ir labai gerai išsilavinęs, kaip muzikantas, dažnai, ar buvęs smuikininkas, ar buvęs klasikinis pianistas.

Anksčiau dažnai juokaudavau, kad, jei nebūčiau dirigentas, būčiau taksistas (juokiasi), nes man labai patinka automobiliai, patinka vairuoti. Aišku, matyt, jeigu pavažinėčiau tiek, kiek važinėja taksistai, tai kažin, ar būčiau toks linksmas.

– O, pavyzdžiui, „Eurovizijai“ duotumėte šansą? Žiūrėtumėte?

– Laisvai. Visada žiūriu (juokiasi). Nežiūrėjau nacionalinių atrankų, bet žinau tuos, kurie išėjo į didžiąją „Euroviziją“, ir numanau, kuo tai baigsis. Žinote, čia laimės dalykas. Jų daina yra tikrai nebloga, bet ji nepakankamai išvystyta muzikinės dramaturgijos prasme. Jie neturi finalo. Vėlgi, tai tik mano nuomonė, kurios negaliu jos piršti, nes tam reikalingas išsilavinimas – ne muzikos mokyklos išsilavinimas, o profesionalumas, kuris yra žymiai žymiai stipresnis.

Iš esmės populiariojoje muzikoje galioja visiškai tokios pačios taisyklės kaip ir klasikinėje. Pavyzdžiui, iš operos teatro į popsą galėtų išeiti jaunas, gerą pasiruošimą turintis dainininkas ir jam puikiai sektųsi jį dainuoti. Arba duotume popsą sudainuoti Asmik Grigorian ar Ievai Prudnikovaitei – patikėkite, tai būtų žymiai geresnis variantas negu visi tie, kurie dalyvavo „Eurovizijos“ atrankoje.

D.Matvejevo nuotr./Gintaras Rinkevičius
D.Matvejevo nuotr./Gintaras Rinkevičius

– Muzika akivaizdžiai yra okupavusi visą jūsų gyvenimą, bet, jeigu dabar jums, priremtam prie sienos, reikėtų rinktis kitą profesiją, ką pasirinktumėte?

– Anksčiau dažnai juokaudavau, kad, jeigu nebūčiau dirigentas, būčiau taksistas (juokiasi), nes man labai patinka automobiliai, patinka vairuoti. Aišku, matyt, jeigu pavažinėčiau tiek, kiek važinėja taksi vairuotojai, tai kažin, ar būčiau toks linksmas. Nors manau, kad man tikrai ne laikas keisti profesiją (juokiasi).

Kadangi labai domiuosi automobiliais ir net važinėju į pasaulines parodas, mano susidomėjimas siejasi daugiau su techniniais pasiekimais ir tuo, kas yra pasaulyje naujausio, gražiausio automobilių pramonėje, nes kai kurie automobiliai man yra tiesiog meno šedevrai.

– Tai esate estetas?

– Ne tik estetas, nes, aišku, man kartu svarbu pats vairavimas ir važiavimas. Ne tik forma, kaip meno kūrinys ir kaip paveikslas ar kaip skulptūra. Bet manau, kad automobilių pramonė irgi yra menas.

– Jūsų biografija išties įspūdinga – nuo įkurto Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro iki laimėtų tarptautinių konkursų. Ar jau beliko ko siekti? Ar dar turite kalnų, kuriuos norite perkopti?

– Esu amžinas studentas, nes visada mokausi. Dabar irgi – „Gurre-Lieder“ diriguoju pirmą kartą ir man reikėjo tai išmokti kaip partitūrą. Visi nauji kūriniai, jų pristatymai ir jų atlikimas tai yra kaip egzaminai, tad pastoviai siekiu ko nors nauja.

A. Pozarskio nuotr./Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras
A. Pozarskio nuotr./Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras

Aišku, dar norėčiau padiriguoti Berlyno filharmonijos simfoniniam orkestrui, taip pat – Vienos filharmonijos simfoniniam orkestrui arba, nors ir esu dirigavęs Amerikoje, bet „Metropolitan“ operoje aš nebuvau. Nežinau, ar man pasiseks to pasiekti, bet svarbiausia, kad būtų procesas, o tada progresas.

– Koks buvo jūsų įsimintiniausias koncertas?

– Tokių malonių, atmintin įsirėžusių patirčių, yra labai daug. Pavyzdžiui, pirmoji Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, Jaunimo simfoninio orkestro repeticija, kai mes tik susirinkome. Arba pats pirmasis mūsų Jaunimo simfoninio orkestro, kuris vėliau tapo Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, koncertas. Aišku, tarp šių patirčių yra ir pirmasis koncertas su filharmonijos orkestru, kai man buvo 21-eri, nes man tai buvo mano pirmas rimtas koncertas.

Visada rekomenduočiau tai, kad žmogus su muzika būtų susijęs kuo glaudžiau – manau, taip jis užauga geresnis, protingesnis, jautresnis, geriau išsilavinęs ir įgauna tam tikrą grožio pojūtį.

Taip pat Karajano konkursai (tuo metu pats Karajanas, kuris sėdėjo orkestre, pravedė mums, finalistams, seminarą), konkursas Budapešte, Maskvoje – beje, visiškai netikėjau, kad šį konkursą laimėsiu. Tiesą sakant, netgi nesimokiau finalinio turo, o paskui vis tiek jį reikėjo diriguoti.

Tokių prisiminimų labai daug, bet dabar nėra laiko, kada prisiminti, nes vejasi darbai, arba kitaip – darbas darbą veja.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Gintaras Rinkevičius
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Gintaras Rinkevičius

– Kalbant apie darbus – ar tiesa, kad jums buvo pasiūlyta dirbti LNOBT muzikos ir meno vadovu, tačiau už tai reikėjo išsižadėti simfoninio orkestro dirigento pozicijos, ir būtent dėl to jūs su pasiūlymu nesutikote?

– Tikrai jaučiau atsakomybę prieš Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą ir jausiu ją tol, kol būsiu gyvas, nes viską su tuo orkestru pradėjau. Jeigu keisčiau vieną darbą į kitą, vieno atsisakyčiau ir eičiau kitur, tai būtų labai didelė, aštri dilema.

– Ar nėra taip, kad orkestras jums būtų tarsi vaikas?

– Yra, bet mano mažas vaikas Linukas, kuriam už vienos dienos bus 9 mėnesiai, ir mano kiti vaikai man yra svarbiau.

– Užsiminėte, kad jūsų paties vaikai rodo polinkį į muziką.

– Vyriausioji Rūta yra pianistė, jaunesnioji Saulė iš pirmos santuokos yra smuikininkė – jos yra baigę ir meno mokyklą, ir Maskvos konservatoriją, taigi, jos yra profesionalios.

Iš jaunesnių Laura mokosi muzikos, Danielė tik truputį, Ieva mokosi groti gitara, bet neprofesionaliai. Iš esmės visi susiję su muzika, bet nėra būsimieji muzikos profesionalai. Vis dėlto manau, kad Marius tikrai pasieks aukštumų. Kas bus su Linuku? Nežinau (juokiasi).

Asmeninio albumo nuotr./Rinkevičių šeima
Asmeninio albumo nuotr./Rinkevičių šeima

Specialiai į muziką jų nestumiu. Su Rūta ir Saule kitaip neįsivaizdavau – jos iš karto ėjo į meno mokyklą, o dabar mes su žmona specialiai nesiekiame to, kad vaikai būtų muzikantai. Kaip išeina, taip, tiesiog Mariuje pastebėjome labai didelių muzikinių gabumų.

– Vaikams rekomenduotumėte muzikanto dalią?

– Visada rekomenduočiau tai, kad žmogus su muzika būtų susijęs kuo glaudžiau – manau, taip jis užauga geresnis, protingesnis, jautresnis, geriau išsilavinęs ir įgauna tam tikrą grožio pojūtį. Dėl buvimo muzikos profesionalu – čia jau kiekvienas tėtis arba mama turi spręsti patys.

Manau, kad turiu puikią, ilgaamžę profesiją. Kol galva veikia, dirigentas diriguoja vis geriau ir geriau. Dabar tuo esu įsitikinęs – viskas man dar prieš akis.

– Grįžkime prie jūsų jubiliejaus. Apskritai, ar jums svarbūs gimtadieniai? Kaip jūs žiūrite į šią laiko tėkmę?

– Kai pasižiūriu į veidrodį, tai žiūriu į laiko tėkmę, bet šiaip apie tai tikrai negalvoju. Kai man kas nors pasako, kiek jau tų metų, tai truputį ir įsižeidžiu, nes nesijaučiu tokio amžiaus (juokiasi).

Kai buvau jaunas, tai galvojau, kad iki 40 metų aš gyvenu, o po to – nežinia, kas ten bus. Dabar tikrai taip negalvoju, manau, kad turiu puikią, ilgaamžę profesiją. Kol galva veikia, dirigentas diriguoja vis geriau ir geriau. Dabar tuo esu įsitikinęs – viskas man dar prieš akis.

Asmeninio albumo nuotr./Rinkevičių šeima
Asmeninio albumo nuotr./Rinkevičių šeima

– Ko sau palinkėtumėte šios šventės proga?

– Linkiu, kad su mano šeima viskas būtų gerai ir kad Lietuva turėtų nuostabias koncertų sales bei labai aukšto lygio, profesionalius simfoninius orkestrus.

Linkiu, kad jų būtų ne tik Vilniuje, bet ir nedideliuose Lietuvos miestuose. Kad tai būtų ne Vilnius, Kaunas ir Klaipėda, o ir Šiauliai, ir Panevėžys, ir kiti dar mažesni miestai. Kad būtų toks tarsi suomiškas variantas, kad muzikinė kultūra būtų ir kituose nedideliuose miesteliuose.

Gintaro Rinkevičiaus gyvenimo akimirkos – galerijose:

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką