Sklandė rimtų kalbų, kad laukiesi. Automobilio daireisi didesnio ir žadėjai, kad šeima gausės…
Aš rimtai apie tai galvoju ir to noriu. Bet ypatingos skubos nėra. Matyt, ir Dievulis kol kas tvarko kitaip. Bet aš tokios minties neatsisakau, nes Tėja jau vaikšto, šnekėti pradėjo. Su ja daug lengviau.
Taip patiko būti mama?
Labai! Aš nepajutau jokių sunkumų, jokių blogų emocijų, apie kuriuos girdėjau pasakojant. Nei per daug nuovargio ar kokių bėdų patyriau. Man pasisekė, kad dukrytė ir sveika, ir stipri, ir ganėtinai sukalbama, supratinga. Užtat aš nežinau, ką reiškia vargas su vaiku ir nemiegotos naktys. Aišku, pirmas pusmetis buvo sunkesnis, bet jis jau seniai praėjęs ir nebepamenu. Todėl ir nesibaidau minties apie antrą vaikelį.
O gal tiesiog neišsiduotum, net jeigu iš tikrųjų lauktumeisi.
Turbūt nebeslėpčiau. Pirmąjį nėštumą labai sureikšminau. Man tai buvo ypatingas laikas ir jį labai saugojau. Dabar į daug ką žiūrėčiau truputį laisviau, paprasčiau. Nors afišuotis tikrai nepulčiau. Man besilaukianti moteris – kažkas ypatingo, švento, stebuklingo. Ir pati moteris turėtų gyventi harmonijoje, džiaugtis tuo laiku, o ne pilvūzą viešai demonstruoti. Turiu pasidariusi gražią fotosesiją, kai laukiausi. Bet tų nuotraukų neviešinau ir nemanau, kad kada nors viešinsiu. Pasilikau sau ir savo šeimai. Ir mano dukrytės iki šiol niekas nėra fotografavęs ar filmavęs. Neslepiu jos ir nedangstau, bet natūraliai stengiuosi apsaugoti nuo per didelio žmonių dėmesio.
Bet kažkada viešas dėmesys buvo toks mielas ir geidžiamas...
Pasakysiu atvirai: aš kaifuoju nuo to, kad nieko neveikiu. Ir nebenoriu ko nors viešo, matomo veikti. Dalyvaudama M.A.M.A. apdovanojimuose tvirtai įsitikinau, kad nebenoriu grįžti į sceną, nenoriu dainuoti ir daryti to, ką iki šiol dariau. Geriausiu atveju pagalvočiau apie darbą televizijoje. Nebūtinai kadre, už kadro – lygiai taip pat įdomu. Bet ir tai, jeigu laidos mintis, idėja būtų tokia, kuri mane sudomintų, patrauktų.
Su mergaitėmis dar kalbėjomės apie grįžimą, bet kaip nors kitaip, su kitokia muzika... Matau, kad ir žmonių dėmesio mums netrūktų, bet gal mes jau išblėsome... Bent jau aš taip jaučiuosi. Nebenoriu scenos. Nenoriu net pagalvoti apie stresą, kurį patyriau anais laikais.
Aš kaifuoju toje Ukrainoje: skaitau knygas, gaminu maistą ir mezgu sukneles. Iš manęs visi pažįstami juokiasi, kad tapau tokia naminė, bet mano Tėja vaikšto su nertomis kepurytėmis ir megztomis suknytėmis.
Pameni, kai kalbėjomės daugiau nei prieš metus, kai Tėjai buvo vos pusmetis, tu tryškai noru grįžti į sceną kuo greičiau. Tada sakei: „Kas žino, kas bus po metų...“ Išpranašavai, kad grupė iširs? Ar jau žinojai, kad greitai skirstysitės?
Žinojau, kad po metų viskas bus kitaip (juokiasi).
Karina tada dar nesilaukė, koncertų turėjote su kaupu, niekas net nenujautė, kad populiariosios „69 danguje“ merginos nei iš šio, nei iš to pasakys „atia“.
Turėjau vidinę nuojautą, kad taip bus. Ir ne Karinos ar kurios kitos grupės merginos nėštumas viską būtų nulėmęs. Aš žinojau, kaip gyvensiu. Žinojau, kad išvažiuosiu paskui vyrą, nes suvokiau, jog mūsų ateitis – ne Lietuvoje. Ir žinojau, kad realiai turiu daugių daugiausia – metus. Norėjau pasidžiaugti tais metais. Tiesą sakant, visos jautėme, kad greitai išsivaikščiosime kas sau. Tik gal aš pirmoji išdrįsau garsiai paleisti tą mintį.
Kodėl tada vienam vakarui atgaivinote grupę ir per M.A.M.A. apdovanojimus atlikote dainą?
Kažkas pasiūlė, mes neatsisakėme. Buvau Ukrainoje, kai iš Nijolės gavau žinutę: „Ar norėtum?“ „Aišku! Labai faina būtų“, – akimirksniu atsakiau. Nes tuo metu tikrai labai norėjau. Bet po koncerto supratau (ir turbūt ne aš viena), kad išsiskirdamos nesuklydome. Viskas tarsi ir buvo gerai, įgūdžiai grįžo akimirksniu, vos užlipome ant scenos... Labai glostė širdį plojimai, žiūrovų reakcija... Matėme, kad žmonės mus, kaip grupę „69 danguje“, tikrai myli. Ne dėl skandalų, ne dėl dirbtinio savęs demonstravimo. Tiesiog myli.
Bet manęs nebevežė. Aš nekaifavau nuo to, ką darau. Ir nulipusi nuo scenos vidinio pasitenkinimo nejaučiau. Gal iš to išaugau?.. Ir tas užkulisinis gyvenimas nebepatiko... kažkokie susireikšminę žmonės... bandantys išsinerti iš kailio ir patraukti žurnalistų dėmesį... keista, juokinga... Taip, kažkada pati tai dariau. Bet aš iš to amžiaus ir elgesio būdų išaugau. O kai kurie, pasirodo, ne... Pasijutau svetima toje šventėje. Gal todėl, kad nebe tuo gyvenu. Dabar tikrai žinau, kad į sceną nebegrįšiu.
Todėl, kad scenai reikia jaunų, netekėjusių, ne tik seksualių, bet ir tai demonstruoti nevengiančių merginų...
Manau, kad taip. Turbūt mūsų laikas jau praėjo.
Neįsižeisk, bet dabar gyveni pačios tikriausios namų šeimininkės gyvenimą. Kas gi jame įdomaus?
Taip! Ir dėl to kaifuoju! Iš šalies dabartinis mano gyvenimas atrodo visiškas štilis. Bet galvoje verda daugybė minčių, kurios laikui bėgant tikrai išvys dienos šviesą.
Papasakok apie gyvenimą Kijeve.
Kai Rolandas apsvarstė visus pasiūlymus ir nusprendė žaisti Kijeve, „Budivelnik“ komandoje, kai ten surado patogų butą ir patikrino sąlygas, maždaug po mėnesio mes su Tėja atsikraustėme pas jį. Aš norėjau būti su savo žmogumi.
Gyvenimo būdas ten, žmonės – labai panašūs kaip Lietuvoje. Radikalaus skirtumo nebuvo ar kardinalių pokyčių tikrai neįvyko. Tik tiek, kad Kijeve nėra draugų, tėvų. Ten esi vienišesnis. Turi tik vienas kitą.
Galėjai ramiai, patogiai gyventi Lietuvoje ir su vyru matytis kas kiek nors laiko. Juk atstumas tarp Lietuvos ir Ukrainos – ne toks jau didelis. Susitiktumėte kartą per pusmetį – nenusibostumėte vienas kitam.
Tikrai ne. Net nesvarstėme varianto gyventi atskirai. Vyras ir žmona yra šeima, o šeima turi būti kartu. Be to, aš dažnai skraidau: mėnesį pabūnu Kijeve, kelias savaites ar net mėnesį – Lietuvoje. Skrydis trunka vos valandą su trupučiu, be jokių persėdimų. Tiesiog karališkai. Per tą laiką mes su Tėja spėjame pažaisti arba numigti. Jokio diskomforto ir nuovargio.
Kijeve klubas, kuriame Rolandas žaidžia, mums išnuomojo didelį butą. Trijų kambarių, labai erdvų – 150 kvadratų. O dulkių siurblio jame nėra... Todėl man yra ką veikti, tenka grindis plauti rankomis... Gyvename tryliktame aukšte, miestas mums – kaip ant delno. Kad ir ne pačiame centre, bet visai šalia – 15 ar 20 minučių kelio. Klubas mums yra nusamdęs ir automobilį su vairuotoju – be galo patogu. Ir tai visai nėra prabanga, nes atstumai Kijeve tokie, kad su mažu vaiku ir galybe daiktų, kuriuos tenka vežtis, niekaip nesusitvarkytume.
Kijevas man asocijuojasi su labai daug žmonių, daug veiksmo... Mes, lietuviai, – santūrūs, nemėgstame išsišokti. O ten žmonės, ypač tie, kurie turi daug pinigų, elgiasi taip, tarsi jiems viskas būtų leista. Nesvarbu, šviesoforo signalas draudžia ar leidžia, – vis tiek važiuoja, kaip nori. Arba oro uoste, parduotuvėje, degalinėje gali lygioje vietoje sukelti skandalą, parėkauti, pasipiktinti... o po akimirkos nusiraminę vėl bendrauti su tavimi lyg niekur nieko. Jie tiesiog emocingi.
Rolandas patenkintas gyvenimu Kijeve?
Patenkintas. Jis geriausiai jaučiasi, kai mes su Tėja esame šalia. Jam tada ir sekasi geriau, ir ne taip vieniša. O kai mūsų nėra, Rolandas liūdi.
Kaip tik turėtų džiaugtis laisve ir daryti, ką nori.
Jis – iš tų, kurie ne itin mėgsta linksmintis ir pramogauti. Mums išvažiavus į Lietuvą, Rolandas laukais tikrai nebėga. Esu visiškai rami.
Ir aš jo labai pasiilgstu. Neįsivaizduoju gyvenimo be jo. Kai galiu su juo pasikalbėti, jam pabambėti... Jis dabar ne tik mano vyras, bet ir pats geriausias draugas, su juo dalijuosi viskuo. Kol kas mums trūksta tik daugiau laiko pabūti dviese: porai valandų ištrūkti į kiną ar romantiškai pavakarieniauti.
Ukraina – gero naminio maisto Meka. Ar padarei kokių atradimų šioje srityje?
Maistas man panašus į lietuvišką. Užtat kokie ten pyragai, sausainiai ir saldainiai! Vajezau!.. Kaskart grįžusi į Lietuvą pamatau, kad būnu priaugusi bent po kelis kilogramus. Pastaroji sesija universitete buvo labai sunki, todėl jaučiu, kad šiek tiek nukrito, bet dar ne viskas... Kita vertus, nebesijaudinu dėl to ir kaifuoju nuo ukrainietiškų šokoladų.
Per kelis mėnesius mūsų gyvenimas Kijeve irgi įgavo kasdienybę, rutiną. Pavyzdžiui, ryte atsikeliame, papusryčiaujame ir su Tėja keliaujame į lauką. Arba vairuotojas mus nuveža į kokį prekybos centrą, nes ten – pasakiškos vaikų žaidimų aikštelės, kuriose yra čiuožyklų, kamuolių, laipynių... Smagiausia, kad dabar turiu begalę laisvo laiko, kurį skiriu tik dviem brangiausiems savo žmonėms – Tėjai ir Rolandui. Drąsiai galiu pasakyti, kad dabar esu gera žmona: kasdien ruošiu pietus ir vakarienę. Po rytinės treniruotės Rolandas grįžta namo, jie su Tėjyte pavalgo ir abu eina pietų miegučio. Sportininkams dienos miegas – privalomas, nes jų organizmas nuo krūvių greitai išsenka. Paskui – televizoriaus žiūrėjimas arba pasivaikščiojimas lauke. Tada – vakarinė treniruotė. Grįžusio Rolando jau laukia mano pagaminta vakarienė. O kai jam rungtynės, maistą stengiuosi padaryti dar skanesnį ir maistingesnį.
Tai kiek lietuviškų virimo knygų susivežei į Kijevą?
Man jų visai nereikia. Gal tai – įgimta, juk mūsų šeimos moterys puikiai gamina. Į kavines Kijeve išsiruošiame retai. Nebent jaučiuosi pavargusi, tada einame į savo pamėgtą restoraną su gražia vaikų žaidimų aukštele ir vakarieniaujame ten.
O tu grožio miego kartu su šeimyna neini?
Kartais. Bet dažniausiai išnaudoju tą valandą kaip laiką sau. Net pabambu, jeigu Rolandas per anksti pabunda, ką nors prašo atnešti, paduoti... „Žinai, kiek valandų? Tai yra mano laikas!“ – pareiškiu. Man tuo metu turi būti įjungtas būtent tas televizijos kanalas, kurio noriu, šalia – veikti internetas. Rankose –puodelis kavos, lėkštelėje – pyragaitis arba šokoladas. Visa tai vartoju vienu metu ir kaifuoju. Šita valanda priklauso tik man.
Noras būti tiesiog mama, tiesiog žmona – nemadinga retenybė. (O gal kaip tik – grįžtanti į madą...) Dabar daug įprasčiau, kad šeimą, vaikų turinčios moterys skuba į darbus, siekia postų...
Supranti, man nieko niekam nereikia įrodinėti. Aš esu stipri, veikli. Pastarąjį kartą tai įrodžiau, kai Tėjai gimus grįžau į sceną. Ką dar turėčiau įrodinėti? Nematau prasmės. Ilgą laiką bėgau, skubėjau, lėkiau, dariau... O dabar mano gyvenime pauzė. Maloni pauzė, kuria mėgaujuosi iš visos širdies.
