Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gražina Baikštytė: bijau ne raukšlių, o tapti sena bambekle (papildyta liepos 28 d.)

Gražina Baikštytė
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Gražina Baikštytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„O Dieve, poryt man – šešiasdešimt! Bet šiandien dar 59-eri...“ – likus kelioms dienoms iki gimtadienio juokais guodžiasi aktorė Gražina Baikštytė. Ir pasižada, kad gimtadienį švęs paskutinį kartą.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Mišraines savo baliui pjaustyti jau pradėjote?

Ne, pjaustyti mišraines ar kviesti draugus į restoraną man jau seniai teko. Eilinių gimtadienių tiesiog nešvenčiu. Paprastai išvažiuoju į kelionę, į šiltus kraštus, kur tuo metu vyresnėlė dukra Marija dirba gide. Gimimo dieną ji mane pasikviečia vakarienės į kokį vietos restoraną.

Šįkart sesuo pasiūlė visiems susirinkti savo sodyboje prie Asvejos ežero. Suvažiuos artimiausi mano draugai ir giminės. Kai kurie jų gyvena Latvijoje, todėl jubiliejus ir jiems bus proga atvažiuoti. Kitaip gi nesusirenkame. Mamos sesuo karo metais išvažiavo į Liepoją, ištekėjo už latvio ir ten liko. Liepojoje gyveno ir mano seneliai, dėdė su šeima. Pusbrolis ir pusseserės – latviai, lietuviškai kalba tik pusbrolis. Visas vaikystės vasaras praleidau pas juos, tarpusavyje kalbėjomės daugiau latviškai, todėl aš geriau kalbu latviškai nei giminės lietuviškai.

Taigi įsivaizduoju, kad penktadienis bus svečių suvažiavimo diena – kaip sakau, apsiuostymo diena. Prisipirksime alaus. Brolis žadėjos išrūkyti žuvų. Vyras viename bare užsakys iškepti duonos, kad man pačiai nereikėtų vargti. Sesuo moka išrinkti gerą sprandinę, skaniai užmarinuoti. Šeštadienį kepsime lauke mėsytę ir linksminsimės. Agurkai, pomidorai – iš savo daržo. Čia pat – ežeras, pirtelė. Kur geriau rasi?

Gimtadieniai – toks laikas, kai dažniau gręžiojiesi atgal...

Dar nesiruošiu poryt mirti, kad brėžčiau brūkšnį tarp to, kas buvo ir kas bus (juokiasi). Gaila ne praėjusios jaunystės, o tų laikų, kai pas draugus galėdavai užgriūti bet kuriuo paros metu, ir jie – taip pat. Dabar susitinkame tik renginiuose ar... laidotuvėse... Bet žinau, kad jokiu būdu nenorėčiau būti dvidešimties. Dabartinio proto ir išminties juk niekas neduotų. O su dvidešimtmetės proteliu turbūt vėl pridaryčiau tų pačių klaidų ir pasirinkčiau tuos pačius kelius, kuriais ėjau. Tiesą sakant, man pats gražiausias periodas buvo nuo trisdešimties iki keturiasdešimties... netgi penkiasdešimties! Ir produktyviausias tas laikas buvo, ir energingiausias, ir kaip moteris žydėjau... O dabar atėjo toks amžius, kai, atrodo, viską jau žinai, visko gyvenime būta, matyta, girdėta... Žinai net, kaip bus.

Gerai tik, kad su amžiumi ateina išmintis. Jaunystėje – visi karštakošiai, greitai užsiplieskia, visko nori akimirksniu... O dabar pirma pagalvoji, paskui darai. Pastebėjau, kad tapau tolerantiškesnė. Anksčiau greičiau galėdavau kitus smerkti ar kritikuoti. O dabar manau, kad visi turi teisę egzistuoti: ir gėjai, ir mergaitės pūstomis lūpomis, ir tokie, ir kitokie. Pasaulis dėl to bus tik spalvingesnis!

Už ką esate dėkinga gyvenimui?

Kad turiu dvi puikias dukras. Man jos – pati didžiausia vertybė. Aš – Vėžys, o šio ženklo atstovams šeima yra svarbiausia. Karjera – paskui. Yra juk daug aktorių, kurios darė karjerą ir sąmoningai negimdė. O man tarsi koks instinktas įdėtas, genuose užprogramuota, kad svarbiausia gyvenime – šeima.

Dar labai džiaugiuosi, kad turiu veiklos. Pasiūlymų filmuotis būna retai, todėl rašyti knygą apie Rimą Tuminą – man dabar tikra atgaiva. Dešimt dienų buvau Maskvoje, kalbinau jo vadovaujamo Vachtangovo teatro aktorius, patį Rimą, jo draugus, kolegas, žiūrėjau spektaklius. Vos grįžusi susikroviau lagaminus ir išvykau į seniai suplanuotą kelionę po Italiją. O dabar – jubiliejus. Po švenčių vėl reikės kibti į knygą.

Šie metai man buvo... ką ten buvo! Tebėra labai aktyvūs, įtempti, kupini veiklos. Va, ką tik pakvietė į Kaliningrade vyksiančio kino festivalio vertinimo komisiją. Deja, atsisakiau, nes festivalis – šį sekmadienį, reikėtų skubiai pasirūpinti viza, bilietais, o tądien aš dar su savo svečiais atsisveikinusi nebūsiu.

Paprastai prieš gimtadienį sukyla emocijos: kažko darosi liūdna, lyg savęs gaila... Bet šiemet aš visa degu – dienos užpildytos taip, kad vos spėju suktis.

Kokį skambesį turi žodis „šešiasdešimt“?

Baisų! Tas skaičius man galvoje netelpa. Penkiasdešimt dar buvo suvokiama... net penkiasdešimt penkeri... Bet šešiasdešimt! Niekaip negaliu to skaičiaus susieti su savimi.
Senti, manau, nepatinka nė vienam. Ir ne tik dėl išvaizdos pokyčių. Juos ne taip jau sunku suvaldyti pridėjus daugiau pastangų. Mankštinuosi kartais, nors reikėtų kasdien. To reikia dėl sveikatos ir geros savijautos. Ir su celiulitu vis pakovoju. Ką dvidešimtmetės gali suprasti apie tą celiulitą?! Gainioja neaišku ką... O tos lūpų, papų operacijos!.. Man tai nesuprantama. Jų amžiuje tikrai to nedaryčiau. Ko jos siekia? Ypatingo grožio? Juk tampa visos lyg klonai...

Na, ne visoms juk pasiseka gauti tokią prigimtinę išvaizdą kaip jūsų...

Vis tiek geriau tobulintųsi kitais būdais: yra knygos, teatras, menas... Galų gale už tuos pinigus, kuriuos sukiša į operacijas, pakeliautų, pasaulio pamatytų... Na ir kas, kad aš dabar plastinėmis operacijomis save ištempčiau, porą šonkaulių išsiimčiau, pilvą nusisiurbčiau... Jaunystės taip nesugražinsi.

Ką matote atsistojusi prieš veidrodį?

Aišku, matau ne tokią, kokia buvau. Miegamajame kabo didžiulė nuotrauka, kur man tėra aštuoniolika. Ten visai kitas žmogus: tamsiaplaukė, surištais į mazgelius ilgais plaukais... Bet dvidešimt metų nusimesti norėčiau ne dėl gražesnės išvaizdos, o dėl savijautos, energijos. Dabar tenka imtis visokių priemonių. Nuolat vartoju vitaminų, papildų, kartą per metus pasidarau išsamius kraujo tyrimus. Su gydytoja pasitariu, ko man reikia, – kalcio, magnio... Arba pati nusprendžiu, jog prieš važiuojant atostogauti neprošal būtų beta karoteno kapsulių pagerti, kad įdegis būtų gražesnis. Tokiame amžiuje jau pažįsti savo organizmą. Jaučiu, kad greičiau pavargstu, trūksta energijos. Todėl jeigu esu namie, dieną būtinai prigulu pusvalandžiui ar keturiasdešimčiai minučių. Nusnūstu ir vėl judu pirmyn.

Man atrodo, kad gražiai moteriai senatvė kur kas baisesnė nei neišvaizdžiai, mažiau pabrėžiančiai savo grožį.

O kodėl negraži moteris turi vaikščioti apsileidusi? Man atrodo, net jei nebūčiau aktorė, vis tiek save prižiūrėčiau. Gali subobėti, susenti ir vos trisdešimties būdama.
Beje, pastebėjau, kad vyrai sendami tik gražėja, įdomesni darosi.

Taip galvojate į savo vyrą žvelgdama?

Oi, ne! Savajam aš nukirpčiau plaukus, bet jis nesileidžia. Geriau apie kitus vyrus pasikalbėkime... Žilstelėję jie tampa labai įdomūs. Pavyzdžiui, mūsų Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis. Jauni jie buvo tik gražūs, o dabar dar ir įdomūs! Gal ir moterys panašiai... Pastebėjote, kad dauguma manekenių gražios, bet jų veido išraiškos – dirbtinės ir akys nieko nesako? Ir aš kadaise buvau modelis tuščiu žvilgsniu... Kai man buvo keturiasdešimt, ne vienas sakė, kad esu gražesnė ir įdomesnė nei dvidešimties. Žiūriu, pavyzdžiui, į Galiną Dauguvietytę ir žaviuosi: ji man šimtą kartų gražesnė nei kuri nors jaunutė pupytė. Raukšlės tikrai suteikia ypatingo žavesio. Visas žmogaus gyvenimas atsispindi jose!

Žinote, supratau, kad senti irgi reikia mokėti. Draugėms paliepiau: „Jeigu pradėsiu darytis nebeįdomi, niurzgėti ir dėl visko bambėti, pasakykite man. Iš šalies juk geriau matyti...“ Turbūt labiausiai bijau ne raukšlių, o tapti sena bambekle.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką