Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gražina Baikštytė: bulvarinio skaitalo tikrai nekursiu (papildyta kovo 24 d.)

Gražina Baikštytė
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Gražina Baikštytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Rimas sutiko nė neprieštaraudamas. Daug sunkiau bus perlaužti požiūrį tų, kurie mano, jog gero kūrinio neparašysiu. Teks įrodinėti, kad aktorė gali rašyti. O aš – galiu“, – tvirtai nusiteikusi aktorė Gražina Baikštytė (59).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Pasitraukusi iš politikos ir Naujosios sąjungos informacijos centro, kur darbavosi kelerius metus, nesulaukdama naujų pasiūlymų vaidinti moteris ėmėsi grandiozinio darbo – parašyti knygą apie šiuo metu Maskvos J. Vachtangovo teatrui vadovaujantį režisierių Rimą Tuminą.

Kas pasiūlė tokią idėją?

Pati sugalvojau. Žurnalistinį darbą dirbu gerą dešimtmetį. Apie žymius Lietuvos žmones rašiau į daugelį žurnalų. Pagalvojau: „O kodėl neparašius plačiau, daugiau?“ Man ir taip nuolat sunku būna straipsnį sutalpinti į kelis lapus – dvigubai daugiau parašau. Nieko negaliu padaryti: plunksna pati liejasi... Rašyti – tas pats, kas įsimylėti. Negali paaiškinti, kodėl ir kaip.

Nusprendėte rašyti knygą, paskambinote Rimui Tuminui į Maskvą ir tiesiog pasisiūlėte?

Oi, ne, tai būtų buvęs labai jau spontaniškas poelgis. Aš tokia nesu. Pirmiausia tą mintį susidėliojau galvoje. Paskui tokiomis idėjomis man būtinai reikia pasidalyti su vyru (operatorius Algimantas Mikutėnas – red. past.). Galų gale, jie – taip pat seni bičiuliai, iki šiol bendrauja. Vyras palaimino mano mintį. Tada paskambinau Rimui į Maskvą ir tik pasitikslinau, kada jis bus Lietuvoje. Negalima gi tokių dalykų pranešti telefonu... Prieš jo režisuoto spektaklio „Mistras“ premjerą atėjau į teatrą ir tik tada Rimui pasakiau savo idėją. Jis, aišku, gavo šoką, bet atsakė nė kiek neabejodamas: „Negaliu tau atsakyti „ne“.“ Buvau nusinešusi krūvą žurnalų, pasiūliau paskaityti mano interviu, kad žinotų, kaip rašau. „Ne, aš tavimi pasitikiu“, – tik pasakė. Būti jaunystės draugais – gerai, nes vieni kitus jau seniai esame patikrinę.

Buvau nusinešusi krūvą žurnalų, pasiūliau paskaityti mano interviu, kad žinotų, kaip rašau. „Ne, aš tavimi pasitikiu“, – tik pasakė. Būti jaunystės draugais – gerai, nes vieni kitus jau seniai esame patikrinę.

Kokie jūsų ryšiai su režisieriumi?

Mes tuo pačiu metu mokėmės Maskvoje. Tik Rimas – GITIS’e – dabartinėje Rusijos teatro akademijoje, o aš su būsimu vyru – VGIK’e – Rusijos kinematografijos universitete. Lietuvių Maskvoje tuo metu buvo ne tiek jau ir daug, todėl visi bendravome, vakarėlius rengėme ir etiudus kartu kūrėme.

Tai, kad Rimas Tuminas – geras pažįstamas, darbą palengvins ar apsunkins? Juk kai daug apie žmogų žinai, gali sulaukti prašymų ko nors nerašyti, ką nors nutylėti...

Rimas – mūsų šeimos draugas, dėl to rašyti bus tik lengviau. Tokį žmogų pažįsti, jauti. Apie svetimą net nesiimčiau rašyti knygos. Ir jeigu Rimas paprašys ko nors neaprašyti, tikrai taip ir padarysiu.

Vadinasi, jokių pikantiškų jaunystės nuotykių knygoje nebus?

Jaunystė ir taip yra pikantiška. Visi ir chuliganavojome, ir elgėmės ne pagal taisykles...
Pati matau, kad dabar knygas rašo visi, kas netingi – biografines, kulinarines... Bet aš prie to būrio savęs nepriskiriu, nes bulvarinio skaitalo tikrai nekursiu. Niekada nebuvau linkusi žmonių klausinėti intymių dalykų. Lietuvoje dabar tokia mada: visiems įdomu, su kuo Rimas miega, su kuo gyvena... Rizikuoju būti nemadinga, bet apie tai tikrai nekalbėsiu.

Kitąmet sausio pabaigoje – Rimo jubiliejus. Girdėjau, kad dar ruošiama teatrologinė knyga apie jo kūrybą. O maniškė bus apie gyvenimą. Gavau Kultūros ministerijos palaiminimą – stipendiją. Dėl to turėsiu galimybę pakalbinti ne tik aktorius, su kuriais Rimas dirbo Lietuvoje, bet ir tuos, kuriems jis dabar vadovauja Maskvoje.

Jau nusiteikėte, kad knygai pasirodžius sulauksite ne tik pagyrų, bet ir kritikos?

Ar dėl to, kad bijai, nesiimsi to, kas tau įdomu? Aišku, kad kritikuos! Juk mane kritikuoja net už tai, kad esu, kvėpuoju, kažkodėl nesenstu (juokiasi)... Bet sulaukusi tokio amžiaus leidžiu sau prabangą nebekreipti dėmesio į tai, kas ką pasakys. Jeigu Rimas ar koks kitas autoritetingas žmogus sukritikuos mano darbą, aišku, bus skaudu, bet apmąstysiu ir, ką galėsiu, pataisysiu. O kad iškoneveiks kokio interneto portalo skaitytojai – visai nebijau.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką