Pasivaikščiojimai kurorto gatvelėmis ir net jūros ošimas moters jau seniai nebedžiugina: triukšminga, per daug žmonių, nevaržomas jaunimėlis... Tik kai ims rudenėti ir sezoniniai poilsiautojai patrauks ten, iš kur atvykę, ji su malonumu išsiruoš prie jūros...
„Vis dėlto mano Palanga – medinė, graži, trapi... Savaime aišku, dabar tokių namų niekas nestatys, bet išlaikyti miesto stilių reikėtų“, – atsidūsta aktorė, jūros link žingsniuodama naujų namų pridygusia gatvele. Nusišypso išvydusi ją atpažinusių žmonių žvilgsnius. Malonu... Ir vėl grįžta prie pokalbio, kaip smarkiai pasikeitusi Palanga. Šiemet ji apskritai pirmą kartą eina prie jūros! Ir tai išsirengė tik dėl to, kad ilgai įprašinėjome nusifotografuoti besileidžiančios saulės fone. „Pirmi metai, kai neinu į pliažą. Jėgų nėra... Palauksiu, kol baigsis karščiai, sumažės žmonių ir galėsiu atsibūti prie savo jūros. Einu kad ir tolėliau, bet ten, kur tuščia. Nes pasižiūriu į tą gausybę prie tilto ir nesuprantu, kaip jie ten pailsi? Kaip per tokį triukšmą išgirsta bent jūros ošimą?“ – stebisi.
„Manosios Palangos jau nebėra... Ji visai kitokia. Kurhauzas sudegė. Smetoniško restorano „Jūra“ seniai nelikę... – į nostalgiškus prisiminimus vėl leidžiasi aktorė. – O restorane „Birutė“ prieš porą savaičių reikėdavo staliuką užsisakyti! Bet dažniausiai rinkdavomės mano namuose, iki paryčių sėdėdavome kieme... Tai buvo laikas, kai žmonės kur kas daugiau bendravo. Nuo pat ryto aplink duris ir langus jau brazdindavosi svečiai: arbatos ar kokio stipresnio gėrimo... Dailininkai, rašytojai, aktoriai...“
Namai, kur visada pilna žmonių
Palangą aktorei dovanojo vyras inžinierius Andrius Čygas (72). Prieš keturias dešimtis metų gavęs sklypelį atokioje kurorto gatvėje, pradėjo statyti namą mylimai žmonai. Tiesa, ilgus metus moters tai visai nedžiugino: „Visos vyro vasaros buvo atiduotos šitam namui. Visos šventės. Mano premjeros... Tik penktadienis – vyras sėda ir važiuoja čia... Palanga man kainavo visą gyvenimą. Net nenoriu kalbėti... – senas nuoskaudas išduoda virptelėjęs balsas. – Palanga – greičiau vyro meilė. Jis visą gyvenimą atidavė namui, kurį čia statė. Net vestuvinę naktį išvažiavo krauti plytų! Patikėkite, tikrai nejuokauju. Ką gi darysi, jeigu atvažiuoja prekinis traukinys su plytomis ir turi pasiimti savo užsakymą.“ Tačiau kantrioji Gražina ultimatumų niekada nekėlė. „Aš kūriau scenoje, o vyras – gyvenime, – paaiškina. – Žinote, aš labai daug važinėjau, dirbau teatre, filmavausi. Man net ramiau buvo, kad vyras užimtas ne bala žino kokiais reikalais, o aiškiomis statybomis. Jis ir dabar kiekvieną savaitgalį čia atvažiuoja. Ir nuolat susiranda darbų: va, žolė nepjauta... ką nors pataisyti reikia... Jis tuo gyvena.“
Kadaise nevertinusi namo Palangoje, ponia Gražina vis dažniau pagauna save galvojančią, kad tikrieji jos namai, ko gero, yra čia. Po karo bajoriškos kilmės aktorės motinai su vyru ir vaikais teko bėgti iš gimtojo dvaro, palikti namus, į kuriuos Balandžių šeima daugiau nebegrįžo. Nelengvas gyvenimas jų laukė ir Klaipėdoje. Vėliau Gražina persikėlė dirbti ir gyventi į Kauną, tačiau gimtasis šis miestas jai taip ir netapo. O daugybė vasarų, praleistų Palangoje, padarė savo: ko dar gali norėti, kai turi nuosavą kiemą, lopinėlį žolės, draugės ir kolegės Vaivos Mainelytės su meile išsodintus gėlynus ir mylimo vyro nuo lietaus ir kaitrų suręstą stogą virš galvos?.. Finansiškai sunkiais laikais, kai iš teatro aktoriaus algos vargiai begalėjai pragyventi, namas Palangoje padėdavo užsidirbti net duonai kasdienei. Bet dabar rūpintis svetimų poilsiu poniai Gražinai nebeleidžia sveikata. Namų Palangoje durys atviros tik artimiesiems, seniems draugams ir pažįstamiems. Tačiau niekieno nevaržomi pokalbiai čia ir dabar neretai užtrunka iki paryčių. „Tai buvo namai, kur visą laiką pilna žmonių. Kolegė aktorė Birutė Raubaitė iš pradžių atvažiuodavo su dukra, paskui jau ir su anūke... Mano dukterėčios berniukai čia užaugo. Kiemas nuolat būdavo pilnas vaikų, o aš lyg kokia Freken Bok juos auklėdavau: į visus kampus būdavo pastatyta po vaiką. Kartais net užmiršdavau, kiek laiko jie ten jau stovi. Po gero pusvalandžio pas mane atbėgdavo „kaltinamųjų advokatai“: „Atleiskite, teta Gražina, bet penkios minutės jau tikrai praėjo...“ Teko net prisukamą laikrodį įsitaisyti, kad nepamirščiau, kiek liepiau kampe stovėti... Gyvenimas čia visada virė. Donatas Banionis, Marijonas Giedrys, Regimantas Adomaitis... O Vaivutė (Vaiva Mainelytė – red. past.) – lyg mano sesė! Mes tokios artimos, kad kartais net kalbėtis nereikia.“
Pliaže – gerbėjų šturmas
Aktorė neslepia vasaras Palangoje dabar leidžianti lyg kokiame nuošaliame kaime. Jeigu iš toli apsuki išplikintą Basanavičiaus gatvę, gali nė nepajusti Palangos šurmulio, dieną naktį verdančio gyvenimo, jausmo, kad esi populiariausiame Lietuvos kurorte. „Net nežinau, kaip dabar atrodo centrinė miesto gatvė. Kartą nuėjau, pasibaisėjau, kad iškirsti medžiai, šalia gražių banguotų suolelių stovi prikimštos šiukšliadėžės...“ – neslepia nuomonės.
Pasak ponios Gražinos, seniau į Palangą ilsėtis važiuodavo Lietuvos inteligentija. Dabar – daugiausia jaunimėlis. Bet visais laikais poilsiautojų tikslas buvęs vienas: jeigu atvažiavai į kurortą, tai pasilinksminti turi iš širdies. „Dabar tvarka daug griežtesnė, o seniau pliaže alutis ir šnapsiukas liejosi laisvai. Kone ant kiekvieno patiesaliuko: šaltibarščiai iš stiklainiuko, agurkiukai, lašinukai papjaustyti, pusė litro pastatyta... O paskui vyrai su triusikais, iš kurių bures galėjai daryti, eidavo į jūrą maudytis... Neduok Dieve, jūra banguota, tai džiaugsmo turėdavo visos moterys, – kvatoja prisiminusi. – Būdavo, kaip duoda bangelė, tai grįžta vyrai į krantą nuogutėliai, lyg ką tik gimę... Ir dar nuo perkaitimo nesupranta, kas čia atsitiko... O dabar šito džiaugsmo moterys jau nebetenka, nes vyrai maudytis eina su aptemptomis glaudėmis...“
Tiesa, pati daugiau mėgdavusi degintis moterų pliaže. „Nors negaliu pasakyti, kad mano figūra buvo prasta, bet kažkodėl nejaukiai jausdavausi bendrame pliaže. Gal kad per dažnai atpažindavo... tuoj pat imdavo gretintis, bandydavo susipažinti... Įkyrėdavo, – gerbėjų atakas prisimena populiari aktorė. – Aišku, vyrai ten itin mėgdavo paganyti akis į nuogas moteris. Ir dažniausiai juos vyti iš savo teritorijos puldavo stambios, baisios. Jos taip piktindavosi, taip rėkdavo ir vydavo, net sumušdavo ar į jūrą nelaimėlį įstumdavo. „Dieve, – galvodavau. – Jeigu taip droviesi, apsiklok rankšluostuku, pagulėk ramiai, kol tas vyriškis praeis...“ Bičiuliai pasakojo tikrą atsitikimą, kaip, matyt, gerai dangų padažę vyrai susilažino, kad vienas būtinai pereis per visą moterų pliažą ir nebus aptalžytas. Vyrukas padarė gudriai: užsidėjo juodus akinius, pasiėmė lazdelę ir suvaidino aklą. Moterys dar puolė jo prilaikyti, palydėjo per visą pliažą...“
Bet jau senokai gulinėjimas po kaitria Palangos saule aktorės nebegundo. Daug žavesnis atrodo vyro įprotis: apie septintą valandą ryto dviračiu arba ristele pasiekti pajūrį, pasimankštinti, išsimaudyti ir apie dešimtą grįžti namo. „Organizmui toks laikas ir saulės kiekis – pats sveikiausias. Kartais ir pati taip darydavau. Kokia laiminga tada namo grįždavau! Ankstyvi rytai pliaže – kvepiantys, gaivūs, – šypsosi. – Jūra man apskritai patinka be žmonių. Pavasarinė ar rudeniška. Beje, mažai kas žino, kad Palanga pati nuostabiausia yra gegužės mėnesį.“
