Iš Lisabonos grįžusio menininko šviesų žaismą bus galima pamatyti itin neįprastoje vietoje – jo šviesų nėriniai, paslaptingos būtybės ir keisti tamsos gyventojai išsilies ant Ukmergės piliakalnio. Menininkas jungiasi prie iniciatyvos „Švęskime patys“ ir dovanoja Lietuvai nemokamą savo šviesų misteriją „100 Lietuvos spalvų“.
– Sakėte, kad savo namuose mėgstate prigesinti šviesas. Jums, šviesos dailininkui, patinka tamsa?
– Mano mūza dėl to pyksta ir vis grasina, kad prieblandoje sugadinsiu akis. Tiesą pasakius, namuose dar net nesu normalių šviestuvų įrengęs, šimtu procentu atitinku posakį „batsiuvys be batų.
Ruošiuosi renginį dieną prieš, techniką montuoju ir apšvietimą bandau naktį. Šviesų spektaklio niekaip negalėčiau repetuoti šviesoje. Prie tamsos tikrai esu pratęs, net biure dažnai užsisėdžiu iki gilios nakties.
– Kaip apšvietimo menas tapo jūsų profesija?
– Baigiau Šalčininkų Stanislavo Moniuškos mokyklą, dailės skyrių. Po mokslų atvykęs į Vilnių pradėjau dirbti pramogų versle. Renginiuose darydavau viską, net turėjome didžėjų grupę, kad galėtume pagroti, jei kartais prireiktų. Pamažu pajutau, kad vis atsiduriu ten, kur šviesos, o žmonės pradėjo mano darbus girti. Neabejoju, kad jie ir įkvėpė mane pradėti žaidimą šviesomis.
– Ar Lietuvoje yra iš ko mokytis šviesų meno?
– Esu savamokslis. Tai nėra blogai, pradėdamas nuo nulio, susikuri savo braižą, darai savus atradimus, o meną kuri pagal savas, ne pagal svetimas taisykles. Jas aš pats kuriu! Ne visada sėkmingai, žinoma. Didelių nesėkmių nėra buvę, tačiau klaidų būta, nors, gal klaidas pats vienas ir matau?
– Koks projektas jums labiausiai įsiminęs?
– Pirmiausiai į galvą šauna „Trakų pilies legenda“ – ko gero pirmas didelis projektas, šviesas reguliavome kitame pilies krante, atstumas buvo gana didelis. Vieta bei prie pilies susirinkusi minia irgi įpareigojo. Nuo šio projekto prasidėjo mano architektūrinio apšvietimo bandymai, prieš tai daugiausia dirbau koncertuose, scenoje šviesomis keisdavome erdvę, kūrėme atmosferą muzikai.
Man patinka viskas, kas šviečia, šviesas, kaip ir muziką, kurios noriu klausyti, visada renkuosi pagal nuotaiką. Jei dirbu bažnyčioje, ieškau ramesnių, švelnesnių šviesų, o kai dirbu koncerte ar renginyje, kuriame daug veiksmo, šviesos šėlsta.
Džiaugiuosi daug dirbdamas, nekantrauju pamatyti kaip atrodys mano šviesų instaliacijos per Ievos Zasimauskaitės pasirodymą šių metų „Eurovizijoje“. Svajoju sukurti nepamirštamą įspūdį savo šviesų misterijoje „100 spalvų Lietuvai“ ant Ukmergės piliakalnio.
– Smalsu sužinoti, kaip gimsta jūsų šviesų idėjos?
– Kai dirbau prie muzikos ir šviesų spektaklio pagal „Hario Poterio“ ir „Spragtuko“ muziką Šv. Kotrynos bažnyčioje, šviesomis norėjau perteikti muzikos emociją – bažnyčios erdvėje ropinėjo vorai, dygo medžiai, pasirodė drakonas. Ieškojau, kaip šviesomis papildyti muziką ir radau naują sprendimą – į prietaisą, skleidžiantį šviesą, įmontavau paveikslą.
Tai nėra visiškai nauja, tačiau Lietuvoje kol kas niekam nekilo mintis naudoti šią techniką. Visos idėjos prasideda nuo popieriaus lapo ir pieštuko, dailės mokykla mane išmokė piešti eskizus. Piešiu formas, vėliau jos atsiduria kompiuteryje, braižau 3D projektus, maketus, žiūriu, kaip galėsiu įgyvendinti savo idėjas.
– Dažniausiai per koncertą sėdite salės gale, iš kur visi žiūrovai – lyg ant delno. Ar stebite jų reakcijas?
– Turiu savo mėgstamą taisyklę, ypatingai koncertuose – per pirmuosius du kūrinius nieko nedarau, žaidžiu įprastu bespalviu apšvietimu. Kortas atidengiu nuo trečiojo kūrinio, tada stebiu, kiek žmonių pakelia savo telefonus įjungtomis kameromis. Iš galo labai gerai matosi jūra telefonų! Būna, atlikėjai pyksta, sako, žiūrovai, pasirodo, atėjo ne muzikos klausyti, o į šviesas pasižiūrėti.
Gegužės 19 dieną šviesų dailininko Arvydo Buinausko misteriją „100 šviesų Lietuvai“ bus galima pamatyti Ukmergėje.
