Mistinis ežeriukas
Jis išties keistas, tas nedidukas ežerėlis, meiliai Vokšteliu arba Aklaežeriu vadinamas. Mat jame ( negirdėtas dalykas ) daugiau vandens būna sausringą vasarą, o aplinkoje drėgmės pakankant ir lietums lyjant, jo lygis smarkiai nusenka. Ar tik nebus dėl to kaltos čia gyvenančio kauko išdaigos? Jo medinę galvutę iš pelkėto ežerėlio žemumos gali pastebėti kiekvienas pažintiniu taku žingsniuojantis praeivis. Savo rankytėse kaukas laiko medinę liniuotę, kuria matuoja vandens lygį Vokštelyje – matyt, rūpi, kad tas per daug nenusektų... Pats kaukas kažin ar atskleistų jums šios gamtos išdaigos paslaptį. Na, nebent paporintų, kad Aklaežerin kažkoks žmogelis yra su visu arkliu įvirtęs ir nuskendęs... Ir dar primintų, jog jo ežerėlis itin tinkąs orams spėti: mat, artėjant sausringesniam laikotarpiui, vanduo jame imąs sparčiai kilti. Kai Jomantuose trūksta lietaus, kaukui vanduo net burnytę siekia. O palijus kaipmat nusenka ir atidengia visą ežero šeimininko figūrėlę...
Klausaisi žmonių porinimų apie šiose pelkėtose vietose gyvenančias paslaptingas miško dvasias: laumes, girinius, barstukus, deives ir juos globojantį dievą Puškaitį, turintį namus po šeivamedžiu, ir, dievaži, taip norisi visu tuo tikėti... Tikrai romantiška įsivaizduoti čia esant miško dievų buveines, juolab, kad jų atvaizdai, išdrožti iš ąžuolo, pasitinka jau pačioje tako pradžioje. O ką jau bekalbėti apie vaikus – juos čia išsyk apgaubia pasakos atmosfera...
Paminklai gamtai ir žmogui
Be mistinio Aklaežerio, Telšių rajono Jomantų miško pažintiniame take galima išvysti tris įspūdingus gamtos paminklus: Didįjį ąžuolą, Triliemenį ąžuolą bei Jomantų akmenį.
 |
| Autor. ir Varnių reg. parko direkcijos nuotr./Suoliukas pavargusiems Jomantų miško pažintiniame take |
Didžiojo ąžuolo link veda lentomis grįstas tiltelis. Pats medis turi įspūdingą drevę, kurioje telpa visu ūgiu atsistojęs žmogus. „Puiki vieta fotografuotis“, – pagalvoja ne vienas lankytojas ir lenda į medžio kiaurymę, iš jos pozuodamas fotografui. Nors medžio liesti, ko gero, nereikėtų – šis miško galiūnas skaičiuoja jau kelintą šimtmetį, jo sveikata rimtai sušlubavusi. „Reikia sutelkti specialistų jėgas ir nedelsiant imti ąžuolą gelbėti, – sako tako įrengėjai. – Tokius darbus atlieka specialistai iš Čekijos, išmanantys, kaip ir kuo vertingus gendančius medžius „plombuoti“. Juos ir teks kviestis“.
Kitas garsus valstybės saugomas gamtos paveldo objektas – Triliemenis ąžuolas – sveikata kol kas nesiskundžia. Į 27 metrų aukštį išdidžiai iškėlęs galvą, ošia savo giesmę miškui ir leidžia visiems grožėtis savo įspūdingu, beveik pusantro metro skersmens, „stuomeniu“.
Netoli šių dviejų galiūnų medžių įsikūręs dar vienas lankytojų dėmesį itin traukiantis objektas – Didysis Jomantų akmuo. Kažkada jis slėpėsi po žeme, bet vienas iš čia dirbusių miškininkų, Survilų girininkijos girininkas Jonas Kulvinskas jį atkasė. Reikėjo, kad gražuoliu „Puntuko broliu“ galėtų grožėtis žmonės: juk retai išvysi 2,58 m aukščio, 3,91 m pločio ir 4,7 m ilgio akmenį.
Apskritai Joną Kulvinską, čia išdirbusį per trisdešimt metų, drąsiai galima vadinti Jomantų miško pažintinio tako pradininku. Tai šio žmogaus dėka įžymiausi vietos gamtos objektai buvo paskelbti paminklais, tai jis rūpinosi jų apsauga ir pristatymu visuomenei.
Pažintiniame take, tiksliau, jo pabaigoje, esama dar vieno paminko – jau nebe gamtinio, o pačių rankomis sukurto ir pastatyto pirmajam Žemaitijos jūrų kapitonui Jonui Stulpinui pagerbti. Mat čia esančiame Jomantų kaime šis žmogus yra gimęs. 1909 – 1918 metais jis raižė tolimųjų vandenų platybes, vėliau ėjo konsulo pareigas Liepojoje, o kai 1923 metais Klaipėdos kraštas buvo grąžintas Lietuvai, darbavosi Klaipėdos jūrų uoste. 1934 – aisiais Anapilin iškeliavęs jūrų kapitonas amžinojo poilsio atgulė Smiltynėje.
Gamtoje atsigauna siela
Jomantų miško pažintinis takas įsteigtas sutelktomis trijų partnerių – Varnių regioninio parko direkcijos, Telšių rajono savivaldybės ir VĮ Telšių miškų urėdijos – jėgomis. Projektui įgyvendinti prireikė daugiau kaip 900 tūkst. litų, dalis pinigų atkeliavo iš ES struktūrinių fondų. Daugelyje vietų takas nutiestas išvalius mišką. Iš viso jo ilgis – apie keturi kilometrai. Trasos pradžią žymi informacinis stendas, kuriame surašytos pagrindinės žinios apie taką. Čia, patogiai pasistačius automobilį, galima leistis kelionėn į paslapčių kupiną miško pasaulį... Kam gi prireikė šio tako?
 |
| Autor. ir Varnių reg. parko direkcijos nuotr./Kliūčių ruožas taip apt įrengtas take |
Pirmiausia, tai – didžiulis informacijos šaltinis apie mišką: jame augančius medžius, krūmus, retus augalus, miško naudą žmogui. Apie želdinius, kurie reikalingi paukščiams ir žvėrims. Takas – tai tikras miškininkystės pradžiamokslis. Sutikite, juk anaiptol ne visi žinome, kaip atrodo sausmedis, šeivamedis, gudobelė, ką jau bekalbėti apie mūsų vaikus, kurių dažnas nėra net matęs drebulės ar ožekšnio... Išėję į šį taką, prie daugelio medžių pamatysime lenteles su jų pavadinimais, ir savo akimis išvysime, kas tas šaltekšnis, skroblas, guoba, vinkšna... Čia pilna informacinių stendų, pasakojančių apie miško krūmus ir puskrūmius, žoles, trykštančius šaltinius, seniausius ir aukščiausius Lietuvos medžius, miško paukščius... Iš stendų sužinosime apie pelkių naudą, apie tai, kas yra sanitariniai miško kirtimai ir kam jie reikalingi, kaip miškas atkuriamas ir kaip jis saugomas, kas yra trakas, pomiškis ar gyvoji miško paklotė... O kad kelias skaitant stendus neprailgtų, takas pagyvintas įvairiomis miško paslaptimis ir atrakcionais. Štai aikštelėje ant Kumetynuko kalvos pastatytas keistas, niekur iki šiol nematytas muzikos instrumentas „medžiofonas“: pasirodo, įvairaus ilgio tuščiaviduriais rąstais galima išgauti tikrus muzikos garsus... Prie Triliemenio ąžuolo įrengtoje Sūpuoklių aikštelėje smagu suptis, o traukiant Jomantų ąžuolo link, tenka įveikti visą kliūčių ruožą. Taip smagu keberiotis tinklinėmis lipynėmis, palaipioti kopėčiomis, eiti buomais... „Tamsiųjų paslapčių trasa“ pilna slėpiningų netikėtumų: kelminių takų per pelkes, iš šakų pagamintų tunelių; čia esama „Slibinų duobės“ ir lyno kelio, kuriuo akimirksniu galima persikelti per daubą, nuo vienos kalvelės ant kitos. Šis tarzaniškas keltuvas išlaiko ir suaugusio žmogaus svorį. „Inkilų alėjoje“ iškelti įvairiausių paukščių inkilai. Na, o galutinė tako aikštelė – „Zuikių mokyklėlė“, esanti prie Didžiojo akmens, – puiki vieta aptarti visam tam, kas pamatyta. Štai čia mokytojai, atėję su vaikais, gali rengti įvairiausius konkursus ir varžybas.
Ekskursuojančių pedagogų su vaikais Jomantų pažintiniame miško take sutiksi itin dažnai. Gyvųjų gamtos pamokų negali atstoti niekas, tad reikia tikėtis, jog čia dažnai apsilankančiam jaunimui jau nekils ranka laužyti medžių, trypti augalų ar šiukšlinti... Juk, pasak šeimininkų, sunkiausia buvo ne įrengti taką, o jį išlaikyti nesudarkytą ir prižiūrėtą...
Gerąją energiją skleidžianti vieta
Šį gamtinį objektą, padedant Telšių urėdijai, stropiai prižiūri Varnių regioninio parko darbuotojai, Viešvėnų seniūnas.
„Prieš porą metų pamėginome paskaičiuoti, kiek gi žmonių apsilanko mūsų pažintiniame take, – pasakoja Varnių regioninio parko direktorė Irena Zimblienė. – Suskaičiuoti pasisiūlė mums talkinęs vienas Kauno kolegijos rekreacijos specialybės studentas. Jo duomenimis, sulaukiame maždaug 25 tūkst. lankytojų per metus. Tiesa, pastaruoju metu jų srautas truputį sumažėjęs, mat yra atsiradę daugiau lankymui pritaikytų objektų, galų gale kiek gi kartų žmonės gali važiuoti į tą pačią vietą? Bet pažintinis takas vis vien lankomas gausiai. Čia mokytojai su mokiniais įgyvendina įvairiausius projektus, tėvai su savo atžalomis net žiemą atkeliauja pasivaikščioti ar pasikarstyti tako įrenginiais, jaunimas fotografuoja. Teko net matyti iš Telšių atkeliavusius gimnazistus: vieni, prisėdę ant suoliukų, skaitė, kiti grojo gitara; buvo jaučiama, jog šitokiu būdu jauni žmonės bando gamtoje pasisemti jėgų, įgauti kūrybinės energijos“.
Po Jomantų pažintinį taką labai mėgsta pasivaikščioti moterys. Pasak jų, puiku kvėpuoti grynu oru ir grožėtis augalija, net neprisiliečiant prie žolių ir krūmų, kur gali slėptis erkės. Tradiciniame miške to neišvengsi. Ne viena dailiosios lyties atstovė šį taką sieja ir su romantiškais prisiminimais: tai gimtadienio proga su draugais čia buvusi ir kasmet vis grįžtanti, tai mylimasis čia rankos paprašęs... O iš Sibiro atvykusi ir čia apsilankiusi šamanė Jomantų mišką ir jame įrengtą taką netgi Meilės energija trykštančia vieta pavadino.
„Kai šitaip yra, apie proziškesnius dalykus lyg ir nelabai norisi kalbėti, – tęsia pokalbį Irena Zimblienė. – Tačiau, kaip visiems regioninių parkų darbuotojams, taip ir mums yra pasitaikę susidurti su ne itin maloniu lankytojų elgesiu. Pirmaisiais tako įrengimo metais būta visokių nutikimų: ir keturratininkai kėsinosi pramogauti, ir stendų niokotojai rankas miklino, ir šiukšlių buvo pakankamai. Mūsų parko direkcijos darbuotojai, aišku, stengėsi drausminti pažeidėjus. Atstatydavome ir sulaužytus stendus, ir šiukšles surinkdavome. Laimei, pamažu chuliganai nustojo siautėję ir dabar nusistovėjo, sakyčiau visai nebloga tvarka. Todėl taip malonu yra atvykti į tvarkingą, išpuoselėtą gamtos kampelį“.
Kasmet Viešvėnų seniūnas organizuoja talkas, kurių dalyviai prisideda prie visoje šalyje išpopuliarėjusios akcijos „Darom!“, o parko direkcija kartu su Telšių urėdija čia tradiciškai organizuoja Pasaulinei Žemės dienai skirtus renginius. Take pakankamai daug informacinių stendų, rodyklių, todėl gidai čia nereikalingi – su viskuo žmonės susipažįsta patys. Tarp Telšių rajono gyventojų šiandien vargu ar esama žmonių, kurie nieko nebūtų girdėję apie šį taką...
