Ponia Hana, kas Jus paviliojo grįžti į televiziją?
Man net gėda tai vadinti grįžimu. Vaidinau tik pusantros minutės šeštoje serialo serijoje. Esu tarsi ketvirta šieno grėbėjėlė aštuntoje eilėje iš dešinės (šypteli). Seriale „Saldi nuodėmė“ atsidūriau netikėtai. Man paskambino kūrėjai ir sako: „Reikia, kad nusifilmuotum. Šiandien. Netrukus.“ Laimė, bičiulė sutiko mane pavėžėti iki filmavimo vietos.
Daug metų buvote atsidavusi ne tik teatrui, bet ir televizijai. Ar nepasiilgstate filmavimosi?
Nesu tas žmogus, kuris kategoriškai atsisako grįžti į televiziją, tačiau turėjau skaudžios patirties. Neseniai vienai televizijai pasiūliau kurti projektą, bet man beveik atvirai pasakė, kad aš su kolegomis iš Kauno esame jau per seni. Man pasiūlė vadovauti laidai ir bendradarbiauti su sostinės aktoriais. Atsisakiau, nes vilniečiams pinigų nepanorau uždirbti.
Apskritai į televiziją patenkama per pažintis. Kauno ar mažesnių miestų aktoriams sunku ten pakliūti. Televizorių ekranuose nuolat šmėžuoja tie patys veidai. Įsijungi skirtingų televizijų serialus, bet juose aktoriai nesikeičia. Yra kaip yra. Visokio plauko artistų Lietuvoje daug, bet pinigų, kuriuos galima uždirbti, mažai...
Kokia dabar Jūsų finansinė padėtis? Ar sunkiai pragyvenate?
Neslėpsiu – šiuo metu man itin sunku. Tačiau turtingas ne tas, kuris turi daug, o tas, kuriam užtenka. Kad ir kaip tai skaudu, tiesiog sumažinau savo poreikius.
Dirbu Kauno kultūros namuose, rūpinuosi suaugusiųjų ir vaikų teatrais, bet uždirbu 1 000 litų. Vien transportui išleidžiu daug pinigų. Žinoma, turiu ir papildomos veiklos: vedu renginius, vestuves... Tačiau šįmet, palyginti su praėjusiais metais, labai bloga padėtis. Jei pernai turėjau 16 papildomų darbų, tai šiais metais – vos du.
Kaip Jums pavyksta pragyventi iš tokių mažų pajamų?
Nenoriu skųstis, bet ir nėra lengva. Labiausiai bijau artėjančio šildymo sezono, nes reikės išlaikyti ir apšildyti nuosavą namą, kuriame gyvenu. Tačiau išmokau išsiskuti iš nepavydėtinos padėties. Į sunkmetį žvelgiu filosofiškai, blogas mintis stengiuosi nukreipti kitur. Visą vasarą konservavau, marinavau daržoves, grybus, viriau uogienes, išbandžiau begalę naujų receptų. Tokį laisvalaikį pasirinkau vietoj atostogų. Tiesiog nuteikiau save, kad geriausias poilsis yra pabūti ramiai su savimi. Į depresiją nenugrimzdau ir džiaugiuosi, jog kol kas nebadauju. Manau, aplink ir taip per daug niurzglių, o jei dar aš prie jų prisidėčiau...
Ko dėl finansinės krizės Jums teko atsisakyti?
Nebeperku brangios kosmetikos. Ją pakeičiau į dešimt kartų pigesnę, į lietuvišką. Ir dėl to visai nesiskundžiu. Pas kirpėją lankausi ne kas dvi savaites, kaip darydavau anksčiau, o kas mėnesį. Be to, išmokau pati dažytis plaukus ir taip sutaupau pinigų. Knygas su bičiuliais perkame po vieną egzempliorių ir dalijamės tarpusavyje.
Esu toks žmogus, kuris nebijo darbo ir sunkumų. Niekada gyvenime neuždirbdavau tiek, kad galėčiau prabangiai gyventi ir nevaržyti savęs. Esu praktiška moteriškė, kuri pati viską pasidaro, kai reikia.
Tai gal krizė daugeliui iš mūsų atnešė ne tik skaudžios patirties, bet ir išmokė atrasti gerų dalykų?
Tikrai taip! Kai žmonėms sunkiau išgyventi, tuomet jie atsipeikėja. Dabar mes visi esame daiktų vergai. Daugeliui svarbiausia materialinė gerovė. Nepykite, vilniečiai, bet tai ypač jaučiasi sostinėje. Man užtenka praleisti pusdienį Vilniuje ir norisi grįžti atgal į namus, į Kauną. Sostinėje visi tik ir plepa, kas ką nusipirko ir už kiek, kas su kuo permiegojo ir kodėl. O mes su bendraminčiais Kaune kalbame apie kitus dalykus: apie perskaitytas knygas, matytus renginius...
Nors sakote, kad puikiai tvarkotės pati, bet ar turite žmonių, į kuriuos galite kreiptis pagalbos, kai būna ypač sunku?
Stengiuosi „nesiramstyti“ į kitus, priešingai – žmonės ateina pas mane, kad juos paguosčiau. Tai jau įprasta, nes jie įsivaizduoja, jog esu itin stiprus žmogus.
Vis dėlto turiu didelį gerų draugų ratą, į kuriuos galiu kreiptis, kai gyvenime viskas nusidažo juoda spalva.
Gal sunkmečiu šalia Jūsų atsirado tas vienintelis?
Tikiu reinkarnacija ir manau, kad praėjusiame gyvenime buvau vyras donžuanas, kuris visame pasaulyje paliko nelaimingų mylimųjų ir vaikų. Dėl to šiame gyvenime ir esu vieniša... Žinoma, buvau ištekėjusi, tačiau santuokinis gyvenimas nesiklostė. Dabar auginu svetimus vaikus, juos globoju. Manau, tokia dalia man teko už praeities nuodėmes. Juk už mane daug baisesnių moterų yra, kurios sukūrė laimingas šeimas... Man tiesiog nepasisekė!
Puikiai pamenu, kaip režisierė Dalia Ibelhauptaitė kadaise sakė, kad savo vyrą ji pamatė netikėtai atsimerkusi. Aš, matyt, per daug laiko skyriau darbams, buvau į juos įnikusi ir naiviai tikėjausi, kad meilė ateis savaime. Jaunystėje reikėjo aktyviau ieškoti to vienintelio. Dėl to iki šiol greta manęs ir nėra vyro. Beje, mylimojo man trūksta tik per Naujųjų metų šventę, kai, išmušus dvylikai, visi skuba pabučiuoti artimąjį. Kadangi tokio neturiu, stengiuosi gruodžio 31-ąją dirbti. Nors gyvenime esu viena, bet nesijaučiu vieniša (šypteli).
Kai prieš porą savaičių mačiau Jus LNK serialo „Saldi nuodėmė“ pristatyme, atrodėte puikiai. Vėl sulieknėjote?
Ačiū už komplimentą, tačiau dabar, tiesą sakant, vėl priaugau svorio. Atrodau lieknesnė dėl to, jog moku pasirinkti tinkamus drabužius ir paslėpti tai, ką reikia slėpti.
Artimiausiu metu vėl ketinu imtis drastiškų priemonių svoriui kontroliuoti. Esu prieš dietas, todėl stengsiuosi subalansuoti mitybą, atsisakyti saldumynų, nes juos, prisipažinsiu, ne valgau, o ėdu. Jei pavyks atsisakyti desertų, tuomet iš karto sulieknėsiu. Žinau, bus be galo sunku, bet aš pamėginsiu (šypsosi).
