Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Holivudo aktorius Robertas LaSardo: „Lietuvių dėmesingumas net truputį gąsdino“

Robertas LaSardo
Mariaus Žičiaus/„Žmonės“ nuotr. / Robertas LaSardo
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Įvaizdis – bent jau televizijos ar kino ekrano – gali labai klaidinti. Tatuiruotas plikagalvis, sukūręs daug žiaurių blogiuko vaidmenų visame pasaulyje garsiuose serialuose bei filmuose, ima ir pasirodo nepaprastai gilus, įdomus, šiltas žmogus. Nuėjęs nelengvą kelią, turintis savitą pasaulėžiūrą, tikrai tolimą tam spindesiui Holivudo, kuriame gyvena ir dirba. Robertas LaSardo filmuotis į Vilnių atvyko antroje rugsėjo pusėje, savo 50-mečio išvakarėse. Po mėnesio, baigęs darbą, išvyko be džiaugsmo – palikti Lietuvos nuoširdžiai nesinorėjo.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Į dar įprastais viešbučio pusryčiais – omletu ir dešrelėmis – kvepiantį restoraną neaukštas stilingas vyras plačiais džinsais ir juodu vilnoniu švarku įžengia spėriai: keletą minučių vėluoja – pramiegojo. „Mano grafikas pastarąjį mėnesį buvo toks, kad persimiegoti neteko, – teisinasi atsiprašydamas. – Sakote, mėnuo filmui – mažai? Amerikoje nesyk esame nufilmavę juostą ir per dešimt dienų. Kuo mažiau laiko, tuo labiau susikoncentruoji, jėgas nukreipi kryptingai. Laikas, daug laiko, tikrai negarantuoja darbo kokybės.“

Kine debiutavęs kultinio režisieriaus Abelio Ferraros „China Girl“, lietuviams geriausiai pažįstamas iš filmų „Vandens pasaulis“, „Leonas“, serialų „CSI: Majamis“, „Kaulai“, „Grožio peilis“, „Centrinė ligoninė“, Vilniuje Robertas Lasardo kūrė pagrindinį vaidmenį siaubo trileryje „Parlor“ (lietuviškai verčiama „Salonas“). Čia pasakojama apie šešis studentus, kurie atostogų Rytų Europoje metu susiduria su maniaku tatuiruočių meistru. Šis darbas – jam pirmas toks didelis kine. Svarbus dar ir dėl to, kad susijęs su tatuiruotėmis – meniška priemone, kuria Robertas išreiškia jausmus, tatuiruodamasis pasakoja apie patirtis įvairiais etapais, o jų būta tikrai visokiausių: augo prieglaudoje, vėliau – juodžiausioje visomis prasmėmis Bruklino gatvėje, mokykloje buvo užgauliojamas vien dėl baltos odos, anksti išmoko kovoti už save, nesyk turėjo reikalų su teisėsauga. Biologinių tėvų rūpestį atstojo puikūs mokytojai, pastebėję smulkučio vaiko tamsiai rudomis akimis aktoriaus talentą, drausmės išmokė karinė tarnyba – ją pasirinko pats, žinodamas, jog stovi ant bedugnės krašto: išmoks tvarkyti savo gyvenimą, tramdyti vidinius vaikystės demonus – išliks, jei ne – jo, kaip ir daugybės senų bičiulių, tiesiog nebebus.

Net ir dabar, perėjęs pragarą, baigęs prestižinę Niujorko Stellos Adler aktorių konservatoriją, įsitvirtinęs Holivude, išmintimi, gausiai skaitoma literatūra, geležine valia, sveiku gyvenimo būdu jis tebekovoja su viduje kiūtančiu laukiniu Bruklino berniuku: „Berniūkštis manęs neapleidžia, o aš neleidžiu jam savęs nugalėti.“

Ką, be dar vienos Vilniuje padarytos tatuiruotės, išsivežate iš Lietuvos?

Įspūdžius apibūdinčiau terminu déjà vu. Bent porą savaičių prieš atvažiuodamas regėjau keistas vizijas, sapnus. Tąsyk nesupratęs, iš kur visa tai, tiesiog numojau ranka, bet... atvykęs suvokiau, kad aš mačiau Vilnių! Senas vingiuotas jo gatveles, Trijų Kryžių kalną, gotikines bažnyčias – visą šį grožį per laisvą dieną man aprodė viena lietuvė, su kuria čia susipažinau. Jutau, jog viskas – architektūra, istorija, estetika, žmonių mentalitetas – man labai artimi, savi, suprantami. Tikiu, kad skamba kiek absurdiškai – niekada anksčia čia nebuvau buvęs, neturiu lietuviškų šaknų, bet tai, ką šneku apie jus, – gryniausia tiesa. Keliauju daug, tačiau šitoks pojūtis – atradimas. Lietuvių dėmesingumas net truputį gąsdino, nes Los Andžele įprasta mąstyti: kažką padariau gero tau, dabar man esi skolingas. Jūs – visai kitokie.

Papasakokite apie filmą „Parlor“.

Man jis – ypatingas dėl tematikos, pagrindinio veikėjo charakterio. Komanda jį kūrė galvodama apie mane – tai man, kaip menininkui, didžiulis komplimentas, įvertinimas, pripažinimas, jog galiu imtis svarbiausio juostos vaidmens.

Tai intelektualus siaubo filmas, kuriame nėra bjauraus – paprasto ir lengvai nuspėjamo – žiaurumo, kraujo dėl kraujo. Visi charakteriai auga, vystosi, ir tai turėtų prikaustyti žiūrovą. Žiūrėdamas juostą, jis patirs pramogą, įtampą ir, manau, išeis paveiktas, galvos apie tai, ką matė.

Mano herojus galbūt pasirodys ciniškas, bet jis turi širdį.

Ko imsitės grįžęs į JAV?

Juokauju, kad po tokio įtempto darbo mėnesį norėčiau miegoti komos būsenos. Bet taip nebus – jau lapkritį numatyti įvairūs projektai, tad skaitinėju scenarijus, renkuosi. Būtų idealu tarp filmų turėti pertraukas, nes kiekvienam darbui atiduodu save šimtu procentų – gerbdamas žmones, su kuriais dirbu, kurie manimi patikėjo, jėgas ir mintis telkiu tik į savo vaidmenį. Paskui pauzė nepakliudytų.

Atrodo, nesate spindinčių vakarėlių, premjerų su tūstančiais fotoblyksčių gerbėjas?

Ne. Man atrodo, jog gimiau netinkamu laiku. Aš – kino, kaip meno, išraiškos formos, o ne blizgučių mėgėjas. Juk menas turi skatinti žmones mąstyti, kilti į aukštesnį lygį, įkvėpti, skatinti vaizduotę. Noriu, kad jie, išėję iš kino teatro, manytų, kad kinas netaptų greitojo maisto vertu produktu. O dabar kino pramonė dažniausiai nebesiekia kalbėti apie sielą, esmę, vertybes, orientuojasi į pinigus, kiša žiūrovui šlamštą. Nesakau, kad viskas komerciniame kine yra blogai, tiesiog pasigendu to, ką turėjo ketvirtojo, penktojo dešimtmečio Europos ir Holivudo filmai – neįtikėtinų paprastų žmonių istorijų, iš kurių galėtum pasimokyti, gal net pakeisti gyvenimą.

Galbūt tie šiuolaikiniai kino kūrėjai teisūs – matyt, auditorija jau ištreniruota viską vartoti bėgte, neieškoti prasmių, eiti į kiną kaip į pramogų parką?..

Iš vaikystės, paauglystės atsinešėte nemenką patirčių bagažą...

To laikotarpio mano pasaulis – žiaurus, nervingas, chaotiškas, griaunantis. Gal lėmė Dievas, gal tai – sėkmė, kad toje kovoje išlikau. Tuomet tikrai nesapnavau Holivudo, aktorystės, neturėjau nieko – net svajonių, bet kartu turėjau labai daug: gerus mokytojus. Į mokyklą vaikščiojau ne taip dažnai, bet ją vis vien lankiau. Vienas mokytojas man atstojo tėvą, įkvėpė būti drąsų ir nesustoti, kita pedagogė, matydama, kad mokykloje negaliu susikaupti, pasiūlė lankyti jos dramos pamokas. Ir kaip man tai tiko! Stovėdamas scenoje matydavau, kad kitiems patinka, ką darau, nors ir nelabai supratau – kodėl. Tiesiog patyriau tą sunkiai apibūdinamą jausmą, kai tau ploja, išmokau bendrauti su žiūrovu ir supratau, kiek tai gali duoti.

Aš palaimintas, nes turėjau tuos mokytojus, kurie siekė budinti mano talentą, tačiau kovojau ne tik su gatve – ir su jais. Niekada netikėjau, jog tapsiu aktoriumi, net ir studijuodamas aktorystę. Daugybė mano draugų neišgyveno – mirė, sėdo į kalėjimą, įjunko į narkotikus. Ir aš maniau, kad anksčiau ar vėliau atsidursiu ten pat. Buvau nieko neklausantis jaunas pasipūtėlis, niekad neturėjęs normalios šeimos, tik vis mąžtantį draugų ratą. Jutau, kaip gyvenimas byra į šipulius, kad turiu padaryti ką nors, kas išmokytų drausmės. Baigiau aktorių mokyklą, paskui logiškai turėjo būti agento, darbų paieškos, bet tam nebuvau pasirengęs – per daug nervingas, negalintis dirbti su kitais, neradęs savęs. Man reikėjo kietos rankos – taip atsidūriau JAV kariniame laivyne.

Gal skambės kiek ironiškai, bet aš, dar taip neseniai teistas už visokius prasižengimus, tapau jūrų policininku. Be to, tiek kartų vaidinau nusikaltėlį kine! Pirmi metai laivyne – įspūdingiausi gyvenime. Pirmiausia dėl tarnybos vietos: patekau į Aleutų salas prie Aliaskos, Beringo jūroje. Galima sakyti, pats taip pasirinkau: kai klausė, kas nori į užjūrio tarnybą, iškėliau ranką tikėdamasis, kad pateksiu kur nors į Europą. Išgirdau pavadinimą ir susimąsčiau, kur gi tai yra?.. Draugas paaiškino: tarp Aliaskos ir Sibiro. Susigūžiau: ką gyvenime padariau tokio baisaus, kad savo noru atsidurčiau taip arti gulago? Bet kai ten patekau, džiaugiausi. Sala, kur tarnavau, buvo graži, tik – šalta. O man šaltis patinka labiau nei saulėtas Los Andželo oras.

Pasirinkau darbą su koviniais šunimis, skridau į karinę bazę Teksase, mokiausi dresuoti, grįžau į savo šiaurę po septynių savaičių drauge su šunimi. Toliau jau žaidžiau karo žaidimus: mokėmės šunimis pagauti priešus iš užjūrio – juk tuomet buvo šaltojo karo laikai.

Tarnybos laikas baigėsi. Kas toliau?

Grįžau į gimtąjį Niujorką. Ir armijoje nenutraukiau ryšių su savo dramos dėstytoju. Jis ragino grįžti į sceną, žadėjo padėti, o aš jūrų laivyne jaučiausi ūgtelėjęs, pažengęs ieškodamas tapatybės. Negalėjau užmiršti magiško jausmo, kai scenoje išsilaisvinu iš vidinių demonų, esu tiesiog aš – kuriantis, duodantis – lyg skraidantis. Grįžau prie aktorystės. Mokytojas išrūpino rekomendacijas ir patekau į specialią programą, kurios dalyviams leidžiama stebėti, kaip kultiniai aktoriai moko savo studentus. Robertas De Niro, Alas Pacino – daugybė kitų veidų ir vardų, kuriuos dievindamas užaugau, staiga atsidūrė mano, ką tik grįžusio iš sniego salos, akiplotyje. Žiūrėjau išsižiojęs į juos, kartu lankiau privačias dramos dėstytojo pamokas, nagrinėjome klasikines pjeses, graikų mitus, dramas, vėliau sukome į šiuolaikinį meną. Baigęs Stellos Adler konservatoriją, buvau išbandęs studijų metodus nuo Stanislavskio iki moderniausio.

Nemažai turėjote išmokti ir dresuodamas šunis.

Šunys – puikūs gyvenimo mokytojai, bet, ironiška, po tarnybos įsitaisiau alergiją jų kailiui.

Pirmąją tatuiruotę – boksininko atvaizdą – pasidarėte paauglystėje nelegaliai kažkieno bute, norėdamas išreikšti save – skausmą, kovą. Ką tatuiruotės jums reiškia dabar?

Jos – meniškai pateiktas sąžiningas mano gyvenimo atspindys, jo žemėlapis, vaizdais išreikšti jausmai, aplinkinių nežeidžiantis būdas spręsti konfliktą tarp mano praeities ir dabarties. Kai kurios ant mano kūno nupieštos būtybės yra piktos ir liūdnos, visos jos man turi prasmę. Nė kiek negąsdina, kad jos neištrinamos. Daug kas iš praeities nyksta, užsimiršta, o šie piešiniai visada liks su manimi.

„Eddy Tattoo“ nuotr./Robertas LaSardo Vilniuje atsinaujino savo tatuiruotę
„Eddy Tattoo“ nuotr./Robertas LaSardo Vilniuje atsinaujino savo tatuiruotę

Kai pradėjau tatuiruotis, nebuvo nei televizijos laidų apie šį meną, nei žurnalų, kurių viršeliuose puikius tatuiruotus kūnus demonstruoja gražuolės. Mano rankos jau buvo išmargintos 1985-aisiais, kai grįžau iš armijos. Žmonės Niujorke manimi anaiptol nesigrožėjo, greičiau žiūrėjo kaip į narkomaną ar pamišėlį. Dabar į tatuiruočių meną žiūrima visai kitaip. Ir mane truputį trikdo jaunoji karta, kuri kopijuoja mano tatuiruotes iš televizijos ar filmų. Jaučiuosi taip, tarsi jie vogtų mano gyvenimą, juk patys nėra nieko panašaus patyrę. Jaunimas viską daro dėl mados, be jokios prasmės. Žinoma, negaliu jo smerkti. Būsiu paskutinis žmogus žemėje, kuris leis sau teisti kitą.

Tatuiruotės yra padėjusios gauti vaidmenį? Ar tik įrėmino nulemdamos tam tikrus personažus? Neįsivaizduoju jūsų, vaidinančio romantišką įsimylėjėlį.

Šiais laikais viskas įmanoma, nes griūva mitai, stereotipai, žmonėms įdomu ieškoti, eksperimentuoti. Nebūtina perkelti „McDonald’s“ į XIII amžiaus ekranizaciją, bet princai ir įsimylėjėliai būna visokie. Kartą, kai atlikau vieną man įprastą blogiuko vaidmenį, kažkas paklausė, ką veiksiu toliau. Kaip tik buvo skambinęs agentas – gavau kvietimą filmuotis dieną transliuojamoje muilo operoje. Kažkada pats nebūčiau tuo patikėjęs, bet po šio pasiūlymo supratau, kad mano karjerą gali stabdyti tik viena: sustabarėjęs mąstymas. Tąsyk vaidinau ne gangsterį, o dykumoje gyvenantį šamaną. Protingą, išmintingą, laisvą žmogų. Esu vaidinęs dvasininkus.

Jei tatuiruotės kam ir kliūtų, šiuolaikinės technologijos – grimas, operatoriaus meistriškumas – gali labai daug. Nekart mano tatuiruotes slėpė ne tik specialūs kostiumai, bet ir plėvelė – tarsi antra oda. To prireikė „Grožio peilyje“. Tatuiruočių maskavimas truko tris valandas, bet jei žmonės tavimi tiki ir nori, kad dirbtum, laiko nešykšti.

Suprantu, ką norėjai pasakyti šiuo klausimu, – statistiškai tikrai dažniausiai vaidinai žiaurų tipą, nusikaltėlį, bet vis daugiau prodiuserių ir režisierių, pažvelgę man į akis, siūlo kitokius darbus, akyse jie regi asmenybę, galinčią sukurti daug ką. Nesakau, kad esu šaunus, itin kūrybingas, bet tam, ko imuosi, atsiduodu visa širdimi. Gali nuveikti labai daug, kai mėgsti savo darbą – kiną. Jis man – gyvenimą išgelbėjęs stebuklas. Pamenu, būdamas mažas paslampinėjęs gatvėmis įsmukdavau į kino teatrą, užsispoksodavau į ekraną ir jausdavausi saugus kaip bažnyčioje. Dabar kine filmuojuosi, uždirbu, keliauju, sėdžiu štai šalia ir mudu kalbamės.

Tikite Dievą?

Suvokiu, kad mane sukūrė aukštesnė jėga nei žmogus, tas kūrėjas mane apsaugojo, myli. Tai ir vadinu Dievu. Į šią sąvoką telpa viskas – atlaidumas draugams ir priešams, tikėjimas savimi, tolerancija, ieškojimai. Taigi, Dievą tikiu, nors ir nesu konkrečios religijos išpažinėjas.

Daug kur užeinu į bažnyčias. Ir ten man gera.

Koks jūsų laisvalaikis, pomėgiai?

Daugybę metų kažką rašinėjau ant popieriaus lapelių ir juos šveisdavau į šiukšliadėžę. Tačiau kartą draugai pasakė: „Privalai rašyti. Tu gali.“ Nustojau tuos raštelius mesti. Jutau, jog išklojęs mintis popieriuje tarsi pasikeičiu, medituoju. Pastaruosius trejus metus dirbu prie knygos. Joje – mano patirtys šeimoje, vaikystėje, Holivude.

Sakėte, jog turite dvi priklausomybes: nuo tatuiruočių ir šokolado. Gyvenate sveikuoliškai?

Na, tai... reliatyvi sąvoka (šypsosi). Galiu atsakyti „taip“, palyginęs save dabartinį su tuo, koks kadaise buvau.

Kur jūsų namai?

Nuo 1987-ųjų esu Los Andželo gyventojas. Nesilaikau jo įsikibęs, man patinka judėti. Manau, daug žmonių, ypač aktorių, įsitikinę, jog privalo nuolat būti Holivude, laukti – jei kas pasiūlys vaidmenį, iškart čiupti. Netikiu, kad būtina stovėti gyvoje eilėje, nes kai tik ilgesniam laikui išvažiuoju, sulaukiu prašymų grįžti, pasiūlymų.

Ką vadinate savo šeima?

Ne biologinius gimines, o draugus. Biologinių artimųjų neturiu. Sakoma, kad esi laimingas, jei gyvenime turi bent vieną tikrą draugą. Aš turiu kelis. Bėgant metams, jaučiu, kad tereikia pačiam atverti žmonėms širdį ir turėsi artimų.

Būsimoje knygoje rašote ir apie kelią į populiarumą. Ką jums reiškia būti garsiam?

Išties nežinau, ką tai reiškia... Man patinka būti žinomam, dalyti autografus. Gera, kad kitiems patinka, ką darau, kad galiu paliesti jų gyvenimus, bet visada tikėsiu: žmonės – ypatingos būtybės ne dėl to, kad vieni garsesnis nei kiti, o todėl, kad kiekvienas esame išskirtinis. Ir itin svarbūs tikrai nesame tie, kuriems kamera kasdien įremta į veidą. Garsumas daug kam padėjo įsigyti stipresnių priešų, bet neperkėlė į kitą egzistencinį lygmenį. Juk ir įžymybėms įsipjovus pirštą bėga kraujas, jos miršta, kaip ir visi. Garsumas dažnai tampa tuštybe, monstru, suvalgančiu asmenybę, jos tikrumą. Šiandien – dievas, rytoj – niekas. Svarbiausia – žmogaus širdis ir tikrumas. Būti garsiam neskauda, bet šlovė neatsakys į svarbiausius klausimus, o sugriauti gyvenimą gali.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką